Kad iškilo pavojus, sužinojau per televiziją. Dauguma draugų ir pažįstamų rengėsi važiuoti į Sitkūnus, kiti – į Vilnių, dar kiti – į Juragius. Aš nusprendžiau vykti budėti prie Sitkūnų radijo stoties.
Kai su draugais atvykome, privažiavimas buvo užtvertas sunkiasvoriais traktoriais, greitkelyje stovėjo daug lengvųjų automobilių, būriavosi minios žmonių. Dauguma jų buvo suvažiavę iš Kauno rajono. Jie budėjo lauke, kiti – radijo stoties viduje. Mano savanorių kuopai vadovavo Kęstas iš Karmėlavos.
Šiurpiausia valanda buvo, kai, nuėjęs pasidėti termosų, neberadau savo automobilio. Pranešiau policininkui, kuris stovėjo apie 50 m nuo tos vietos, kur buvo automobilis. Parašiau pareiškimą ir nuvežiau į Kauno policijos skyrių. Deja, niekas automobilio nesurado, materialinės žalos neatlygino.
Jau daugiau nei 10 metų, kaip mūsų Lietuva nepriklausoma, laisva. Ar žmonės tikėjosi tik tokio gyvenimo?
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 58.