1991 m. gyvenau su šeima Babtuose. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją apie 24 val. visi nuėjome ilsėtis. Apie pirmą valandą suskambo telefonas iš Vilniaus ir giminaitė, gyvenanti prie televizijos bokšto, pranešė, kad ten vyksta didelis susišaudymas, važiuoja tankai, yra nemažai užmuštų ir sužeistų žmonių. Sužeistuosius renka ir veža greitosios pagalbos automobiliai. Sukilome. Pasidarė labai nejauku. Po kelių minučių vėl sučirškė telefonas. Skambino O.Bagdonienė iš Babtų apylinkės ir paprašė tuoj pat ateiti į apylinkę. Ten laukia mašina, reikėsią važiuoti į Sitkūnus, budėti prie radijo stoties. Nė kiek nedvejodamas sutikau. Šiltai apsirengiau, įsimečiau į kišenę keletą rublių ir atsisveikinau su visais šeimos nariais. Pagalvojau, kad daugiau jų galiu nematyt...
Prie apylinkės pastato aikštelėje stovėjo sunkvežimis. Greitai įšokau į jį. Jame buvo tik vienas žmogus. Naktis buvo tamsi, ir aš jo neatpažinau.
Privažiavę prie posūkio, vedančio į Sitkūnus, pamatėme labai daug įvairių rūšių mašinų ir traktorių, sustatytų ant kelio. O žmonių – minios. Vieni ėjo į vieną pusę, kiti – į kitą, kažko lūkuriuodami. Prie pat radijo stoties pastato gulėjo ilgi sunkūs didelio skersmens vamzdžiai, o iš šiaurės pusės, daugiau kaip už 50 m, – susuktos į didžiules spirales vielos. Prie jų būreliai vyrų kūreno lauželius ir šildėsi. Keliolika vyrų nešiojo metalinius strypus. Pagalvojau, kad, jeigu kariuomenė veršis į pastatą, jais neapsigins. Čia sutikau draugų: Č.Bobiną, V.Stanį ir kt, keletą pažįstamų ir iš Kauno rajono vykdomojo komiteto, miesto. Visi kažko bailiai laukė, trypinėjo. Radijo darbuotojai kvietė įeiti į vidų anglų kalbą mokančius budėtojus. Pastato viduje šurmuliavo keletas žmonių, matyt, jie viską sprendė. Keletą kartų per garsiakalbį pranešė, kad Vilniaus televizijos bokštas jau užimtas kariškių, vyksta neramumai. Tai dar labiau visus prislėgė ir sukėlė nerimą Sitkūnuose.
Apie trečią ketvirtą valandą nakties iš pastato per garsiakalbį paskelbė, kad atvažiuoja tankai. Visur užgeso šviesos. Iš šiaurės pusės pamatėme plačiu ruožu aukštyn ir žemyn kylančias mašinų šviesas. Apėmė baimė, ir visi žmonės puolė bėgti arčiau pastato. Niekas nebėgo į priešingą pusę.
Po keliolikos minučių vėl buvo paskelbta, kad gauta žinia (matyt, prie kelių stovėjo žvalgai), jog pavojus praėjo, šarvuočiai pasuko kita kryptimi. Vėl įsižiebė šviesos, žmonės nusiramino, vėl pradėjo vaikščioti į visas puses. Pamažu pradėjo švisti. Mes visi, suradę babtiškių mašiną, sėdome į ją ir laimingai grįžome namo.
Sausio 13-osios įvykiai buvo skaudūs, bet labai prasmingi Lietuvai. Turime gyventi taip, kad jie nebepasikartotų, ir saugoti mūsų kraštą.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 53.