Tomis sausio dienomis Sitkūnų pagrindinė mokykla buvo tarsi karo stovykla. Joje buvo įsikūręs stoties gynybos štabas. Iš čia buvo koordinuojami kelių, prieigų blokavimo darbai, organizuojama stoties pastato gynyba, atvykusių gynėjų maitinimas, apnakvydinimas.
Mokyklos mokytojai, vėliau ir artimesnių mokyklų pedagogai organizavo atvykstančių gynėjų maitinimą, gamino sumuštinius, virė arbatą, maitindavo gynėjus klasėse, koridoriuose.
Sušalę gynėjai pamainomis ateidavo į klasę sušilti. Buvo atvežta čiužinių, ant kurių žmonės galėdavo pagulėti, pailsėti.
Vienoje klasėje buvo įsikūręs greitosios medicinos pagalbos centras. Mokyklos pedagogų iniciatyva klasėse, koridoriuose kabojo meniškai apipavidalinti raginimai, žymių Lietuvos rašytojų žodžiai.
Iš vyresnių klasių mokinių buvo suburta žvalgų grupė, vadovaujama 9 klasės mokinio Gintaro Stanionio. Ji talkino štabui teikdama informaciją apie padėtį Sitkūnuose. Tai buvo Sitkūnų gyvenvietės vaikai, prižadinti stoties sirenų kauksmo.
1991 m. sausio 13-oji visiems laikams išliks Lietuvos žmonių atmintyje, o pirmiausia – Sitkūnų radijo stoties gynėjų. Visas pasaulis paskutinių žinių apie įvykius Lietuvoje gaudavo iš Sitkūnų.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 59.