Tuo metu dirbau Batniavos daržininkystės tarybiniame ūkyje katilinės kūrike. Septintą valandą ryto mano sūnui paskambino jo darbovietės direktorius V.Žmuidzinavičius. Jis pasakė, kad sūnus ruoštų autobusą ir, surinkęs žmones nurodytoje vietoje, važiuotų į Sitkūnus. Mano a.a. mama įdavė savo anūkui šventą rožinį ir palaimino, kad Dievas jį ir visus kitus saugotų.
Kai nuvažiavome, jau buvo statomos barikados, vienas prie kito jungiami didžiuliai traktoriai, žmonės ruošėsi budėti, kirto medžius, tvarkė laužavietes. Visi gynėjai vienas kitam buvo nuoširdūs, neabejingi, susitelkę. Atrodė, kad tai – viena šeima.
Turim laisvę, bet neturim duonos. Gal greit neturėsim ir duonos? Tikiuosi, kad sūnus patirs tikrosios Lietuvos esmę.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 57.