Niekada iš atminties neišdils 1991 m. sausis. Žmonės planavo ateitį – visi troško laisvės ir nepriklausomybės. Gerai prisimenu, kaip nerimavome žiūrėdami televizorių, klausydami naujų pranešimų, matydami pavargusius diktorių veidus. Pagrindinis informacijos šaltinis buvo televizija. Iš jos ir sužinojome, kad reikia vykti į Sitkūnus, Juragius ir Vilnių.
Mums arčiausiai buvo Juragiai, todėl ten ir važiavom. Buvom nusiteikę itin patriotiškai, pasiryžę, jei reikės, paaukoti net ir gyvybę.
Prie Juragių nustebino bokšto teritorijoje susirinkusi žmonių minia. Tai liudijo nepaprastą lietuvių ryžtą ir solidarumą. Žmonės dainavo įvairias lietuviškas dainas, šildėsi prie laužo, gėrė arbatą. Jų nebaidė nei šaltis, nei pavojai. Juk rusų tankai būtų visus sutraiškę! Išgirdę mašinos ar traktoriaus burzgimą gynėjai suklusdavo, bet nesiskirstė. Juragiuose budėjo ir jaunimas, ir vidutinio amžiaus žmonės, net pensininkai – pastarieji buvo itin aktyvūs. Matėsi ir vaikų.
Žmonių, vadovavusių visiems veiksmams, pavardžių neatsimenu. Gynėjams nuolat buvo aiškinama, kaip jie turėtų elgtis, jei pultų rusų armija, jei ji norėtų išvaikyti minią ar užimti bokštą. Žmonės buvo atidūs, aiškindavosi įvairias galimas situacijas, numatydavo strategiją. Kad nesušaltų, jie judėjo, dainavo, šoko. Žmonės vieni kitiems buvo visiškai solidarūs. Gynėjų energija, geranoriškumas, troškimas laisvės neišblėso visą tą laiką, kol reikėjo saugoti objektus. Jie vardan tikslo buvo pasirengę daug ką aukoti, daug ko atsisakyti.
Šiurpiausia, ką prisimenu iš tų naktų, praleistų prie bokšto, – tai tamsią ūkanotą naktį staiga pasigirdęs burzgimas. Labai greitai gynėjai pasiskirstė ir apstojo Juragių RTS pastatą, susikibo rankomis ir ėmė laukti... Buvo baisu... Burzgimas garsas darėsi vis stipresnis, bet per didžiulį tankų rūką nieko negalėjai įžiūrėti. Pagaliau pasirodė... traktorius, atvažiavęs stoties ginti. Visi atsiduso – taip palengvėjo.
Tuo metu, kai Vilniuje prie bokšto buvo liejamas kraujas, prie Juragių budėję žmonės kas pusvalandį buvo informuojami apie tai, kas vyksta. Minia verkė kartu su tais, kurie verkė sostinėje.
Dabar jau nežinau, ar išdrįsčiau taip elgtis kaip tada. Vis pagalvoju, ar nepaskubėjom, ar buvom gynybai pasirengę. Mūsų rinktos valdžios nemokėjo tinkamai vadovauti šaliai. Kovėmės, kad gyventume geriau, o mes visiškai nuskurdome. Žmonės, garsėję darbštumu ir sumanumu tvarkyti verslą, neturiu jokių galimybių realizuoti save ir sau bei savo vaikams sukurti ateitį. Labai skaudu, kad nebuvo priiminėjami įstatymai, kurie tarnautų liaudžiai. Buvo naikinama, plėšiama, privatizuojama. Ar dėl to reikėjo išgyventi Sausio 13-osios įvykius, laidoti aukas, dainuoti apie šviesią tautos ateitį?
Užrašė Marija Ąžuolaitienė, Alšėnų kultūros centro direktorė
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 68.