Informaciją apie neramumus, vykusius Vilniuje sausio 10–12 dienomis, gaudavau per radijo ir televizijos laidas. Sausio 13-osios naktį apie antrą valandą nakties televizijos transliacija nutrūko. Tuoj pat ekrane vėl pasirodė diktorė ir informavo, kad Vilniaus televizijos bokštas užimtas rusų kareivių, bei perdavė Aukščiausiosios Tarybos raginimą vykti į Sitkūnus ir Juragius.
Į Sitkūnų stotį aš atvykau apie 9 val. ryto. Ten jau buvo daug, gal apie 2 tūkstančius, žmonių: vyrų, moterų, jaunimo. Susitikau su savo buvusiais mokiniais ir auklėtiniais, kurie jau buvo grįžę iš budėjimo Vilniuje prie televizijos bokšto ir parlamento rūmų. Neatlaikę bokšto šturmo, jie atvyko ginti Sitkūnų. Žmonės buvo labai įpykę, neramūs. Matę televizijos šturmą gynėjai rengėsi lemiamam mūšiui Sitkūnuose. Visų nuotaika buvo kovinga. Radijo ir televizijos stoties gynybai buvo vadovaujama iš mokyklos patalpų. Ant Žemaičių plento ir Raudondvario kelio jau veikė stebėjimo punktai. Ant stoties pastato langų buvo dedamos grotos. Pagrindinis įėjimas buvo užtvertas spygliuota viela. Nuo pastato iki vartų didžiuliai gretimų ūkių traktoriai buvo sustatyti taip, kad nei tankai, nei šarvuočiai neprisiartintų prie stoties.
Netrukus stoties pastatas buvo aptvertas 3 m aukščio spygliuota tvora. Štabe vyko diskusija dėl gynybos taktikos. Norėta gynėjus atitraukti nuo objekto, kad būtų išvengta aukų. Žmonės, apsiginklavę kuo pakliūva, buvo nusiteikę žūtbūtinei kovai. Policininkai iš Kauno atvežė maišą cigarečių – esą tai Kauno tabako fabriko darbininkų dovana Sitkūnų stoties gynėjams.
Nuolat buvo žvalgomasi, ar nepasirodys šarvuočiai. Organizacinis komitetas man nurodė budėti nuo 14 iki 17 val. kelio Raudondvaris-Babtai sankryžoje.
Praslinko dvylika metų nuo skaudžių Sausio 13-osios įvykių. Tik ar tokios Lietuvos laisvės žmonės siekė?
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 60.