– Iš miego tąnakt prikėlė sūnus, – prisimena Petras Makutėnas. Per televiziją kaip tik kalbėjo Eglė Bučelytė. Išvydau, kas vyksta sostinėje. Tuo metu paskambino Petras Mikelionis (Kauno rajono Tarybos pirmininkas). Jis pranešė, kad su rajono valdytoju Valdu Eimontu vykstąs į savivaldybę, valdytojo pavaduotojui Vytautui Kamblevičiui nurodė važiuoti į Sitkūnus, o man – į Juragius.

Civilinės gynybos signalai “Buria”, “Veter” nebeveikė, todėl tokiu kritiniu atveju reikėjo nemažai pastangų, kad būtų galima užtikrintai koordinuoti veiksmus. Iš šalies galėjo atrodyti, kad sausio įvykių dienomis radijo ir televizijos objektų gynybos organizavimas vyko savaime, stichiškai. Taip, iš pradžių chaoso šiek tiek buvo, tačiau greitai procesas tapo valdomas.

Kai atvykau į Juragius, radijo ir televizijos retransliatoriaus aparatinėje, koridoriuje buvo pilna žmonių. To neturėjo būti. Menkiausias konfliktas, susistumdymas būtų galėjęs sukelti sumaištį, būtų apgadinta aparatūra, nutrūktų transliacijos. Net į langą mestas akmuo galėjo sukelti konfliktinę situaciją. Į mano pastabą dėl žmonių buvo atsakyta, kad čia visi savi, priešų nėra.

Maždaug trečią valandą nakties, važiuodamas iš Juragių į Kauno centrą, ties Aleksoto tiltu pamačiau sniego valymo mašiną. Kažkam buvo šovusi mintis ja užblokuoti tiltą. Mane išgelbėjo tarnybinis pažymėjimas – aš pravažiavau. Pasakiau tiems vyrams, kad nekrėstų juokų ir neužtvertų tilto. Šie atsakė, kad iš Kazlų Rūdos Kauno link juda sovietinė kariuomenė, todėl jie blokuosią pravažiavimą. Pasakiau, kad gerai pagalvotų, kas gali atsitikti, jei iš Kauno į Juragius pajudėtų kauniečių automobilių srautas.

Įvažiavęs į Karaliaus Mindaugo prospektą, priešpriešais pamačiau daugybę mašinų.

Naktį susirinkome į savivaldybę, kur aptarėme susiklosčiusią situaciją, pasiskirstėme darbus. P.Mikelionis, turėdamas didelę vadovavimo patirtį, visus reikalus sprendė labai ramiai. Kalbėjomės ir apie tai, kokius dokumentus gali tekti sunaikinti, kad jie nepatektų į sovietų rankas. P.Mikelionis liko centre, o mes grįžome į saugomus objektus.

Mano komandoje susibūrė žmonės (Tarybos deputatai), kurie lig tol labiau garsėjo iškalba nei darbais. Reikėjo parodyti jiems, kas yra darbas, organizavimas ir t.t.

Labai daug dirbo Tarybos deputatas Aloyzas Daniusevičius, Juragiuose matydavau ir Valerijoną Senvaitį. Užtikrinant Juragių stoties darbą ypač daug nusipelnė Vytautas Vasiliauskas.

Viena didžiausių problemų, kad nepertraukiamai dirbtų stotis, buvo autonominių elektros šaltinių sutvarkymas. Juragių televizijos centro aparatinėse žmonių, tiesiogiai susijusių su stoties darbu, mažėjo. Mes dėjome į langus grotas, statėme aptvarus. Įrengėme slaptą įėjimą per ventiliacijos sistemą, vidun įsileisdavome tik pasakius slaptažodį.

Norint valdyti situaciją, reikėjo turėti kuo daugiau tikros informacijos. Turėjau 2 racijas (ūkio ir rajono kelių policijos), todėl žinojau, kas kurioje sankryžoje ar kelyje vyksta. Automobilyje turėjau mažąjį “Šilelį”, stebėjau visas transliacijas.

Netrukus ir pats gavau pranešimus. Viename buvo teigiama, kad Mauručių geležinkelio stotyje sustojo karinis ešelonas, kitame informuojama apie sovietų tanketes, sustojusias tarp Juragių, Garliavos ir prie Rokų. Važiuoju ir matau, kaip aplink tankete vaikštinėja įpykęs žmogelis, mėgina kabinėtis prie viduje sėdinčių kareivių. Tie sėdi sau ir stebi. Kam šunį erzinti, kai jis piktas?

Mačiau, kaip į Rokų poligoną su parašiutais leidosi desantininkai. Stebėjome nuo Juragių. Iš kur žinosi, ar jie mokosi, ar treniruojasi, ar kažką rezga. Visa tai didino įtampą.

Juragiuose, Sitkūnuose ir prie kitų objektų žmonės buvo maitinami.

Daugybė žmonių nešė maistą iš namų, dalijosi tuo, ką turėjo. Tai buvo asmeninė kiekvieno iniciatyva.Rajono savivaldybėje maisto tiekimu rūpinosi P.Mikelionis. Jis susitarė su viešojo maitinimo įstaigų vadovais, kurie labai operatyviai tvarkė reikalus. Netrukus atsirado karštos arbatos, sultinio, sumuštinių. Maistas buvo tiekiamas nuolat.

Man iš 1991-ųjų labiausiai įstrigo du dalykai, kuriuos dažnai prisimenu. Kai visi dirbome, visiems rūpėjo bendras reikalas. Žmonių niekas neskirstė į “baltus” ir “raudonus”, nesiaiškino jų pažiūrų.

 

Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 11, 12.