Tai buvo prieš vienuolika metų. Nors laiko tarpas istoriniu požiūriu labai trumpas, tačiau jis, be abejonės, užims svarbią vietą Lietuvos istorijoje. Sausio įvykiai, taip staiga ir netikėtai sukrėtę visuomenę, įrėžė gilų randą Lietuvos žmonių širdyse. Būdama tų istorinių įvykių sūkuryje Kauno rajono vadovybė ėmėsi visų priemonių apsaugoti ir užtikrinti piliečių saugumą ir valstybės nepriklausomybę. Savivaldybė organizavo rajono gyventojus rinktis prie Seimo, televizijos bokšto, Juragių, Sitkūnų.
Žmonės ištisom parom nemiegoję, sušalę kantriai saugojo neseniai iškovotą Laisvę. Tai buvo pavydėtino susikaupimo ir vienybės laikotarpis.
Sausio 13-osios įvykiai nors ir sukrėtė, bet nesutrikdė rajono koordinacinio štabo darbo – nebuvo didelio chaoso, nors buvo rengtasi pačiam blogiausiam. Visose rajono organizacijose buvo sudaryti štabai, kuriems vadovavo jų vadovai. Buvo budima ištisą parą, todėl prasidėjus sausio 13-osios įvykiams, per pusę valandos visi rajono štabų vadai jau buvo tuometinio rajono vadovo P.Mikelionio kabinete. Pagrindinis ir vienintelis tikslas išsaugoti Sitkūnų ir Juragių retransliacijos stotis, nes tai buvo vienintelė galimybė informuoti Lietuvos žmones ir pasaulį apie susiklosčiusią padėtį. Šiems svarbiems objektams saugoti rajono vadovybė nedelsdama sudarė dvi grupes, paskyrė asmenis, atsakingus už šių objektų apsaugą. Juragių objektui vadovavo P.Makutinas, o Sitkūnų saugojimu rūpinausi aš. Rajonas buvo padalytas į du teritorinius vienetus: Sitkūnus ir Juragius. Visos rajono įstaigos, įmonės, organizacijos, ūkiai buvo paskirstyti šiuo principu, o jų vadovai įtraukti į objektų saugojimo darbą. Reikėjo skubiai spręsti, kaip ir kokiomis priemonėmis apsaugoti Sitkūnų retransliacijos stotį. Vyko svarbūs organizaciniai darbai. Buvo padarytas tvirtas trigubos gynybos žiedas. Pirmiausia pastatas buvo apstatytas galinga žemės ūkio technika, už jos stovėjo gelžbetoninė 2–3 metrų aukščio siena, kurios plotis buvo apie 2 metrus. (Sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką buvo suvežta tiek daug gelžbetonio blokų, o kur dar visa sunkioji žemės ūkio technika, atgabenta iš atokiausių rajono kampelių.)
Už šios sienos buvo padaryta spygliuota 3–4 metrų aukščio tvora. Paskutinė, bet pati svarbiausia užtvara, kuri nebuvo planuota, buvo gyva žmonių siena, kurią sudarė tūkstančiai Kauno rajono, Kauno miesto, kitų Lietuvos miestų ir rajonų žmonės. Jie nė akimirkai nepaliko Sitkūnų: vieni keitė kitus, ištisomis paromis degino laužus, dainavo patriotines lietuvių liaudies dainas, deklamavo savo kūrybos eiles, degino žvakutes, tuo sustiprindami viltį, tikėjimą ir susitelkimą. Laisvės išsaugojimo troškimas buvo apėmęs kiekvieną Sitkūnų stoties dalyvį. Žmonių minioje ištiktas širdies priepuolio mirė Kauno miesto gyventojas Juozas Vaidotas. Mirties vietoje kiekvieną dieną velionio garbei buvo deginamos žvakutės, žmonės nešė gėles. Taip jie norėjo pagerbti šviesų J.Vaidoto, nesulaukusio Sitkūnų stoties gynybos pabaigos, atminimą.
Šis keturių eilių gynybos žiedas net karinei technikai būtų sunkiai įveikiamas. Buvo saugojama ne tik Sitkūnų stotis, bet ir 5–10 km spinduliu užblokuoti keliai, vedantys Sitkūnų link. Kelius buvo užvertusi sunkioji žemės ūkio technika.
Tik praėjus tiek laiko susimąstai, kiek žmonės padarė, kad būtų išsaugota stotis: vieni statė gynybos užtvaras, kiti koordinavo aplinkinių kelių blokavimą, treti reguliavo budėjimo grafikus, nes reikėjo ne tik suteikti transportą budintiems žmonėms, bet ir juos pamaitinti, sušildyti. Todėl buvo atvežta šimtai kubų malkų – laužai neblėso nė akimirką.
Šiandien galiu drąsiai pasakyti: Sitkūnų stoties gynybos štabas padarė viską, ką leido tuo metu turėtos priemonės, medžiagos, lėšos. Jomis rūpinosi tuometiniai ūkių, įmonių vadovai. Norėčiau tik geru žodžiu paminėti vadovus, kurie, negailėdami jėgų, ne tik gynė Sitkūnų stotį, bet kartu organizavo žmones šiam kilniam tikslui. Tai buvo vadovai J.Trunca, P.Vengeliauskas, A.Urbonas, R.Arlauskas, Š.Bartkus, J.Jarmalavičius, P.Karalius, A.Kuliešius, J.Laimutis, R.Majeras, A.Nesteckis, B.Pranculis, A.Stoškus, K.Svečiulis, V.Vasiliauskas, V.Žmuidzinavičius ir daugelis kitų.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 12, 13.