Prisimenu, kad tą dieną su žmona ir mažu sūneliu, kuriam buvo vos pusantro mėnesio, žiūrėjome televizorių. Kai pamatėme, kas darosi Vilniuje, išsigandome. Žmones ragino eiti saugoti arčiau esančių televizijos bokštų. Aš taip pat nelikau abejingas. Palikau žmoną su vaiku namie ir traktoriumi išvažiavau prie Juragių RTS. Žmona verkė, prašė nevažiuoti, bet širdies balsas kvietė į įvykių sūkurius.
Neapsakomas jausmas užplūdo krūtinę, kai akys pamatė plūstančią minią žmonių Juragių bokšto link. Visi buvo pasiryžę gintis tiek, kiek leis jėgos. Žmonės važiavo iš visų pusių, miestų ir kaimų, seni ir jauni, vaikai ir paaugliai. Jų buvo tūkstančiai. Prie bokšto degė laužai, gynėjai dainavo lietuviškas dainas, šildėsi prie laužo karšta arbata.
Tą dieną visi nerimaudami laukė tankų. Vietos gyventojai vežė iš namų malkas, maistą. Laimė, kad tankai nepasirodė ir nepasikartojo Vilniaus įvykiai.
Praėjo 12 metų. Šiandien sunku nusakyti tuos jausmus, kuriuos patyrėme prie Juragių bokšto, Įspūdžius dabar pasakojame savo vaikams.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 67.