Kad Lietuvai iškilo pavojus, supratau žiūrėdamas Lietuvos televiziją, kai diktorė Lietuvai pranešė, jog sovietų kariai šturmuoja televizijos pastatą. Galvojau ką daryti, kai pasigirdo telefono skambutis. Iš seniūnijos paskambino apylinkės pirmininkas Romas Majauskas. Paklausęs, ar žinau, kas darosi Lietuvoje, pakvietė vykti prie Sitkūnų radijo stoties.
Nieko nelaukdamas ten išvykau savo automobiliu. Mašiną turėjau palikti toli nuo Sitkūnų, greitkelio pakraštyje, kur stovėjo įvairiausios transporto priemonės. Nuo greitkelio vis plūdo žmonių minios. Visi buvo rimti, susikaupę ir labai ryžtingi.
Pirmą vakarą griežto vadovavimo nebuvo. Stengėmės “gyvu” žiedu apsupti visą stoties pastatą. Organizavome laužų kūrenimą, stebėjome Sitkūnų prieigas. Atvykdavę gynėjai pranešdavo, kas dedasi Kaune ir Sitkūnų apylinkėse.
Kažkas, pamatęs laukuose žiburius, sušuko, kad atvažiuoja tankai. Vieni, jaunesni, griebėsi pagalių, ieškojo metalinių virbų, kiti tvirčiau surėmė pečius. Gynėjus apėmė nepaprastas pyktis ir įniršis; buvome pasiryžę tankus, jei jie atvažiuos, plikomis rankomis sutraiškyti. Tačiau jokios panikos, net mažiausios, nebuvo.
Apskritai susirinkusieji buvo atidūs vieni kitiems – jokio stumdymosi, jokių keiksmažodžių. Kai kurie prie laužo vaišinosi arbata. Didžiulis įspūdis. Bėda suartino žmones bendram tikslui – apginti savo laisvę.
Tai buvo nepaprastai didelis tautos išbandymas. Visi tuo metu Sitkūnuose buvome kaip broliai. Niekada taip nesididžiavau, kad esu lietuvis, kaip tada, sausio 13-ąją Sitkūnuose.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 51.