Daugiau kaip 70 metų sulaukęs žmogus yra kelių gyventojų kartų istorijos dalyvis ir liudininkas. Man teko išgyventi tarpukario, karo ir pokario metus, kurie buvo žiaurūs ir negailestingi visiems to meto lietuviams, ypač vyrams. Kolektyvizacijos bėdos, karinė tarnyba, įvairūs darbai, sėkmės ir nesėkmės atbukino taip, kad, rodės, gyveni kaip milžiniško spektaklio žiūrovas ir dalyvis.
Kai mūsų tautai iškilo dar vienas pavojus, tuo metu buvau Raudondvario apylinkės deputatas. Apylinkės pirmininku tada dirbo Artūras Mackevičius, kuris man ir pranešė, kad reikia organizuoti žmones vykti prie Sitkūnų radijo stoties ir saugoti ją nuo rusų kareivių savivalės. Aš pasitariau su tuometiniu Batniavos daržininkystės ūkio direktoriumi Vytautu Žmuidzinavičiumi, ir mudu nutarėme suburti žmones.
Pirmiausia parašiau 4 skelbimus, kviečiančius ūkio darbuotojus prisidėti prie Sitkūnų radijo stoties saugojimo akcijos. Buvo nutarta pasiųsti galingus sunkius traktorius keliams užblokuoti. Siuvėja A.Jociuvienė pasiuvo dvi Lietuvos vėliavas, ir vakare pirmoji 20 žmonių grupė išvyko į įvykio vietą. Tą pačią dieną į Sitkūnus išvyko ir traktorininkai bei 30 žmonių iš laukininkystės, gyvulininkystės ir daržininkystės ūkio. Stoties teritorijoje rūko laužai, būriavosi žmonės. Mus pasitiko V.Kambliavičius, kuris ir liepė traktorius sustatyti prie pagrindinių vartų. Vėliavomis papuošėme Sitkūnų radijo stoties vartus. Prie jų stovėjo karinė virtuvė. Restoranų ir kulinarijų darbuotojai tepė sumuštinius ir dalijo juos nemokamai. Maistu gynėjus rėmė Pagynės paukštininkystės tarybinis ūkis, Panevėžiuko kolūkis, o miškų ūkis atvežė malkų laužams kūrenti. Laukimo valandos buvo šiurpios, įtemptos. Tragiški įvykiai pamažu blėsta, todėl būtina juos įprasminti ir perduoti kartų kartoms.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 56.