Kai gimiau, mano Lietuva jau buvo sovietinė. Ir vaikystės takeliai, ir kelias į mokyklą buvo linksniuojami pridedant žodį “tarybinis”. Atrodė, ir oras, kuriuo kvėpuojame, buvo ne mūsų, ne Lietuvos, o atsklidęs iš kažkur toli.
Aš nebuvau patyrusi kitokios santvarkos, galvojau, kad toks gyvenimas turi būti, kad kitoks neegzistuoja. Man pakako tos laisvės, kurią turėjau. Kai mus pasiekė žinia apie Romo Kalantos žygdarbį, tada aš dar tikrai nesuvokiau, už kokią laisvę jis paaukojo gyvybę. Viskas aiškėti pradėjo daug vėliau.
Sausio 13-osios naktis. Telefono skambutis, kviečiantis saugoti Juragių bokštą, nusmelkė visą kūną nesuprantamu jausmu. Karas. Tokia buvo pirma mintis.
Pažadinau vyrą ir sūnų. Pažiūrėję per langą, pamatėme daug bokšto link važiuojančių mašinų. Mano vyrai išėjo, aš pasilikau namuose, nes turėjau prižiūrėti 2 mėnesių anūkėlį.
Per naktį atvyko daug žmonių – visos gyvenvietės gatvelės, kiemai, pievutės ir pats Kačerginės plentas buvo sausakimšai pristatytas mašinų.
Prie bokšto nuėjau dieną. Žmonių veiduose įžvelgiau norą pasiaukoti už tėvynę, ryžtą. Saugojome tik bokštą, o atrodė, kad čia – visa Lietuva.
Ir štai prabėgo daugiau kaip 10 metų. Ką pajutome tą naktį, niekada neišblės iš mūsų atminties. Tačiau ne tokios mes Tėvynės troškome, ne už tokią laisvę kovojome. Kai kanda svetimas šuo – skauda, tačiau kai kanda savas – labai skauda.
Skausmas ir viltis : 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius prisimenant / [sudarytoja Vidimanta Poškaitienė]. – Kaunas, 2002, p. 64, 65.