KAIP RADOSI 1991-ŲJŲ BARIKADOS PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

Aš,Gendrutis Stukas, iš Ignalinos rajono Linkmenų sen. Naujasodžio kaimo 1991 metų sausio 12 d. buvau atvažiavęs į Vilnių su reikalais. Sutikau jaunystės draugą ir pasilikau su juo Vilniuje. Kitą dieną prasidėjo Televizijos bokšto šturmas, tuos įvykius mačiau iš arti. Sausio 13 dienos rytą su draugu atvažiavome prie Radijo ir televizijos komiteto (Konarskio gatvėje). Radijo ir televizijos komiteto pastatas buvo užimtas, aplinkui stovėjo šarvuočiai, pastatą saugojo sovietų kareiviai. Sužinojome, kad pastato viduje yra likęs Televizijos komiteto darbuotojas Vilius Saldžiūnas ir dar keli darbininkai. Mano draugas (taip pat šio komiteto darbuotojas) nuėjo pas direktorių, pranešti, kad pastato viduje yra žmonių. Po kurio laiko pamatėme išeinančius Vilių ir kitus viduje buvusius darbininkus. Čia juos pasitiko žmonės, sveikino, džiaugėsi visi – laimingai išvadavus. Minioje iš kažkur radosi gėlių...

Konarskio gatve pirmyn, atgal be paliovos važinėjo šarvuotis su ruporu. Iš ruporo Juozo Jermalavičiaus balsas aiškino, kad Vilniuje įvesta komendanto valanda, kad visa valdžia perėjo Lietuvos gelbėjimo komitetui, kad Vytautas Landsbergis jau nėra Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Atsisveikinęs su draugu, nutariau važiuoti į namus, bet dar labai rūpėjo pačiam pamatyti kokie įvykiai vyksta sostinės centre, įsitikinti, ar tikrai užimta Aukščiausioji Taryba. Nuėjau prie Parlamento – o ten niekas neužimta, žmonių minios ir jokių šarvuočių! Beeidamas pro liepsnojančius laužus sutikau seną pažįstamą – Vincentą Vyrukaitį. Vincentas, mane pamatęs, labai apsidžiaugė ir pareiškė, kad jam labai reikalingas pagalbininkas, kovojant su kolaborantais. Pasirodo, mano senas bičiulis buvo paskirtas Aukščiausiosios Tarybos rūmų išorinės apsaugos centrinio štabo viršininku. Su Vincu nuėjome į rūmų 416 kabinetą, kur mane pristatė kitiems štabo nariams. V. Vyrukaitis čia pat mane užregistravo savo pavaduotoju, tik tada suvokiau, kad į savo kaimą greitai negrįšiu... Taip tapau centrinio štabo viršininko pavaduotoju su visiška atsakomybe už Aukščiausiosios Tarybos apsaugą iš išorės. Barikadų statybos aplink pastatą prasidėjo tą pačią dieną be išankstinio pasirengimo ir "projektų". Vyrai dirbo negailėdami savęs. Niekam nereikėjo kartoti kokią užduotį kuris privalo atlikti. Pritrūkus gelžbetoninių blokų, reikalingų užtvarų statybai, kažkas iš minios pasakė, kad jų matė prie benzino kolonėlės Trakų plente. Atsisukau pasakyti vairuotojams, kad kas nors nuvažiuotų ten pažiūrėti, – matau, kad nėra kam perduoti nurodymą, – vairuotojų tik padai blykčioja, sušoko į tralus, kranus.... Jau po pusvalandžio pirmi tralai, pakrauti gelžbetonio blokų, pasirodė Aukščiausiosios Tarybos prieigose. Kuriam laikui vėl turėjome statybinės medžiagos.

Visus veiksmus derindavome centriniame štabe su V. Vyrukaičiu ir kitais štabo nariais. Tų veiksmų vykdymu daugiausiai teko rūpintis man. Sausio 14 dienos pavakare vienas iš apsaugos štabo narių man pristatė Vytą. Pristatymas buvo toks: "Tai vyras, kuris žino, kaip gintis nuo kolaborantų ir kaip juos nugalėti". Tai buvo ypatingai didelės erudicijos žmogus, daug išmanantis apie sovietų armijos galimybes, klastą ir įžūlumą. Vytas man patardavo, atskleisdavo taktinius puolimo ir gynybos klausimus. Aiškino, kokių provokacijų galima laukti. Daug kalbėdavomės, tiksliau, jis man aiškino apie tai, kaip tektų apsaugoti žmones, saugančius Aukščiausiąją Tarybą, puolimo atveju. Į mūsų štabą jis ateidavo kiekvienos dienos vakare, ilgai šnekėdavomės.... Žinoma, prieš tai apžiūrėdavome, kokios naujos barikados pastatytos, kokie kiti darbai atlikti, kas gerai padaryta, ką reikia taisyti. Po daugelio metų man paaiškėjo, kad tas žmogus buvo Vytautas Pociūnas. Aš jį atpažinau televizoriaus ekrane pamatęs žuvusio Valstybės saugumo departamento karininko nuotrauką. Šis žmogus negalėjo pasielgti taip, kaip aiškina tyrėjai. Jis tiesiog buvo ištikimas Lietuvai. V. Pociūnas kažkam trukdė arba per daug žinojo. Aš pats 1991 metų sausio 20 dieną "Tiesos" laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad esu žuvęs prie Televizijos bokšto. Matomai, mano veikla taip pat kažkam nepatiko. Žuvusiųjų prie bokšto sąskaita galima buvo pasinaudoti...

Grįžkime prie sausio įvykių. Sausio 14 d. prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų pradėjome virinti mažuosius prieštankinius ežius. Reikalingos armatūros vežėmės iš greta esančios statybų aikštelės (dabar ten Seimo viešbutis). Suvirinimo aparatą atvežė iš "Namų statybos kombinato". Vakare nuėjau pažiūrėti, ar toje statybų aikštelėje esančių blokų užteks dar vienai barikadai pastatyti. Praeidamas pro statybos kolonas, pamačiau jauną vaikinuką, trinantį į betoną armatūros gabalą. Paklausiau: "Kam tu jį trini?" Vaikinas atsakė: "Galandu. Darau ietį. Eisiu ginti Aukščiausiąją Tarybą". Aš jam patariau daugiau netrinti armatūros, pasiūliau svarbesnio ir tokiu metu reikalingesnio darbo. Abu nuėjome apžiūrėti vietos, kur bus statoma dar viena barikada. Ten jau buvo susirinkę darbininkai, vaikinukas pasiliko su jais. Naktį iš sausio 14-ios į 15-ąją pradėjome statyti barikadą Gedimino prospekte, prie kampinio namo (netoli Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos). Gelžbetonio blokus vežėme iš statybos aikštelės. Išaušus nuėjau pažiūrėti, kiek darbo atlikta, ko trūksta. Priėjęs išsigandau, – blokai buvo aptaškyti krauju. Pamaniau, naktį dirbant, įvyko nelaimingas atsitikimas. Klausiu darbininkų – kas atsitiko? Visi tik pečius patraukė... ir nesupranta, ko aš klausiu. Parodžiau ant blokų šviežią kraują, tik tada ir statytojai sunerimo. Mane patikino, kad prie barikados nieko rimto neatsitiko. Tuojau pat nuėjau į statybų aikštelę, iš kurios krovė ir vežė blokus, ten paklausiau to paties – "kas nutiko naktį?" Čia dirbantys žmonės taip pat apie jokį įvykį nieko nežinojo. Netoliese dirbo tas pats vaikinukas (armatūros galandintojas), dirbo per naktį – stropais sukabinėjo kraunamus į kranus blokus. Statybinių kranų stropai šerpetoti, aštrūs, per plonas darbines pirštines subadė vaikino delnus taip, kad persisunkęs per pirštines kraujas lašėjo visur ir ant užkabinėjamų blokų. Tuojau pat vaikiną perdaviau medikų globai, jis buvo labai nepatenkintas, kad neleidau susižeidus toliau dirbti. Jo vietą užėmė kitas žmogus.

Sausio 15 dieną nuvažiavome į Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamyklą, susitikome su direktoriaus pavaduotoju Runde. Užsakiau pagaminti didžiuosius prieštankinius ežius. Tos pačios dienos popietę ežiai jau buvo pagaminti ir atvežti prie Aukščiausiosios Tarybos. Daug diskusijų pareikalavo prieštankinio griovio kasimo darbai, – kokio gylio ir pločio tas griovys turi būti. Prieštankinis griovys pavyko, tai vėliau pripažino ir žinovai. Gale šio griovio buvo pastatyta barikada, pro kurią galėjo pravažiuoti tik lengvieji automobiliai. Aplink Aukščiausiosios Tarybos rūmus statybininkų vagonėliuose įrengėme budėjimo postus. Budėtojus aprūpinome "racijomis" ryšiui tarpusavyje ir su štabu palaikyti. Tam, kad būtų apsunkintas priėjimas, Aukščiausiosios Tarybos pastatas buvo apraizgytas spygliuota viela ir statybine armatūra. Virš pastato stogo įtempėme žvejybinius tinklus, galimų atakų iš oro metu bombų "sugaudymui". Žvejybinių tinklų paprašiau Nidos, Palangos ir Ignalinos žuvininkystės ūkių vadovų. Nė vienas iš jų neatsakė, tinklai buvo atgabenti rytojaus dieną.

Štabe buvo nutarta prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugoti patekimą į požeminius komunikacinius ir kanalizacijos kanalus. Kanalus taip pat teko užtverti. Šiame darbe suvirintojai pademonstravo tikrą sumanumą – ypač išradingai pagamino ir pritvirtino kanalų grotas-užtvaras, kurias nukarpyti ar išardyti būtų reikėję didelio išmanymo.

Barikadą ant Žvėryno tilto statytojai taip išradingai ir tvirtai sumontavo, kad ją išardyti buvo galima tik žinant, kaip ji buvo baigta statyti. Nei nustumti, nei susprogdinti jos nebuvo įmanoma. Jeigu "jedinstveninkai" ar kolaborantai būtų mėginę tą barikadą sprogdinti, būtų tekę susprogdinti kartu su tiltu, tuo būdu pravažiavimo vis vien nebūtų.

Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigų apsaugai įrengti buvo reikalinga daug ir įvairių krovininio transporto priemonių. Daugiausiai geranoriškos pagalbos suteikė Trečioji autotransporto įmonė, jau pirmąją naktį suradusi reikalingą kiekį sunkvežimių ir vairuotojų. Deja, Penktoji autotransporto įmonė nerado galimybių pagelbėti – aiškino įvairiai: tai vairuotojai ilsisi, tai automobiliai sugedę arba nėra kam atvežti vairuotojus į įmonę. Tiesiog nebuvo noro dalyvauti įrengiant Aukščiausiosios Tarybos apsaugą. Ypatingai geranoriškai talkino "Namų statybos kombinato" vadovai ir darbininkai. Paprašius autotralo ar krano, būdavo tik vienas klausimas, – kiek, kokių ir kur atvykti. Tiek įmonių vadovai, tiek paprasti darbininkai mano prašymus, panašius į "komandas", vykdydavo nedelsdami, be nereikalingų paaiškinimų ar paraginimų. Lietuvos žmonių nusiteikimas ir pasiryžimas padėti jaunai savo valstybei buvo begalinis. Aš tomis dienomis dirbau be poilsio, kaip ir visi tie, kurie ne mažiau atsidavę plušėjo prie barikadų, ar tie, kurie dieną naktį saugojo Aukščiausiosios Tarybos rūmus.

Būdamas ne vilnietis, namo negrįždavau ir nakčiai. Miegojau kur pakliūva, dažniausiai štabo kabinete ant kėdžių. Alkti neteko. Prie Aukščiausiosios Tarybos buvo pastatyti laikini kioskai, į kuriuos žmonės atnešdavo sumuštinių, kavos, arbatos. Kartą buvome labai pamaloninti, į apsaugos štabą moteris atnešė didžiulį puodą troškintų grybų su bulvėmis. Valgėme, kaip didžiausią gardėsį.

Vakarais kartu su V. Vyrukaičiu susitikdavome su Aukščiausiąją Tarybą saugančiais žmonėmis. Kalbėdavome apie daug ką, bet mums labiausiai rūpėjo žmonių likimai, todėl dažniausiai klausdavome, – "ką darytumėte, jeigu įvyktų užpuolimas?" Visi, kaip vienas, atsakydavo, – "nesitrauksime, savo kūnu užstosime kelią sovietų tankams ir kareiviams. "Lietuvos širdis" yra brangesnė už gyvybę". Nė vienas kalbintas žmogus, saugantis Aukščiausiąją Tarybą, nepasakė, kad pavojaus atveju pabėgtų. Apklausėme ne vieną šimtą žmonių – atsakymas buvo vieningas. Tai mane dar daugiau įpareigojo, suteikė naujų jėgų...

Aukščiausiosios Tarybos rūmų išorinės apsaugos štabe dirbau ir gyvenau iki sausio mėnesio pabaigos. Apie namų rūpesčius pagalvoti nelikdavo laiko, tik retkarčiais paskambindavau ir pranešdavau, kad man viskas gerai. Dabar pasvarstau, kad gynybos štabe atsidūriau laimingo atsitiktinumo dėka ir dėl to labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi – lemiamu momentu galėjau būti naudingas Lietuvai ir jos žmonėms. Pats galėjau viską iš arti matyti ir suprasti, dalyvauti savo valstybės kūrime...

Gendrutis Stukas

 

Gauta 2009 kovo 30 d.