Netoli, netoli, ten, kur saulė ankstų rytą teka, yra kalnuotas miestas – Vilnius. Jūs tikriausiai dar saugojate 1991 metų sausio 13 dienos atminimą. Tai buvo kruvinoji sekmadienio naktis… Net šiandien jaučiu tokį skausmą, tartum kas širdį man raižytų. Tautos dvasios stiprybė ir Lietuvos žmonių ištvermė siekiant Lietuvai Laisvės ir Nepriklausomybės liko žmonių atminty. Lietuvos žmonės padėjo stiprinti atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę, padėjo kovoti prieš SSRS ginkluotas pajėgas; Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininko skatinami kovojo prieš tamsą ir smurtą…
Šaltą 1991 metų sausio 13-ąją įvyko kažkas baisaus… Prie Lietuvos Parlamento dar iki sausio 13 d. jau buvo susirinkę kelios dešimtys tūkstančių gynėjų. Ten buvau ir aš. Reikia pasakyti, kad aš kaip ir kai kurie kiti prie Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos praleidome ne vieną vilties naktį… Mes buvome kupini vilties, drąsos ir vienybės, pasišventimo ir pasiaukojimo nepriklausomai Lietuvos valstybei. Nepriklausoma Lietuva rūpinomės kaip gėle.
Ką galvojau tuomet – negaila atiduoti savo gyvybę už Lietuvos laisvę. Kažkas pasakė man, kad mes tave prie tanko pastumsime, kad mūsų didvyriu būtum. Aš pažvelgiau į nepažįstamą žmogų, o jis nusišypsojo.
Aš troškau padėti Lietuvai iš pilietinio pareigingumo. Visa širdimi kovoti dėl geresnės Lietuvos ateities – tai puikus dalykas, kuris mane stiprino ir teikė vilties.
Prie Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos buvau nuo sausio 11 dienos vakaro. Mes turėjom radiją, girdėjom pranešimus per radiją apie tai, kas vyko Lietuvoje. Supratau, kad tiek čia, tiek ten… aš galėjau narsiai ginti Lietuvos valstybę ir garbingai žūti. Visi troškome apginti Lietuvos valstybę, Vytautą Landsbergį, Lietuvos pergalę – 1990 metų kovo 11 … Visi troškome, kad priešas patirtų pralaimėjimą.
Išaušo sausio 12-osios rytas. Buvo jaučiamas tvirtas ir nepalaužiamas visų žmonių tikėjimas Lietuva, kuris buvo stipresnis net už pačią mirtį. Mes nugalėsim – aš tikėjau. Nors ir jaučiausi pavargęs nuo gausybės prabėgusių įvykių per paskutinę savaitę, bet labai norėjau padėti Lietuvai išsaugoti Nepriklausomybę. Mane kaustė žiemos šaltis, o stiprino taurus kovos už Lietuvos Laisvę jausmas, kurį branginau. Aš buvau labai susikaupęs ir puikiai žinojau ką veikti. Tai ką veikiau buvo žmonių guodimas ir drąsinimas. Prisimenu, kai tik pagalvodavau, kad kada nors teks grįžti namo, pajausdavau šaltą jausmą. Vienintelio dalyko norėjau: čia pasilikti ir žūti, jei reikės mano pagalbos. Aš tikrai jaučiau, kad atidaviau save kovai už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Kažkas žvilgtelėjo į laikrodį – jau buvo penkta valanda vakaro. Žmonės buvo kupini ryžto ir drąsos. Mes visi matėme dar besirenkančius žmones, drąsiai nusiteikusius gynėjus. Supratau, kad žmonių reikia ir čia, kur pavojus Lietuvos valstybei ir Nepriklausomybei didžiausias, kur gali būti sunkiausia.
Vėjas draikė mano plaukus. Tuomet galvojau kiek daug dar reikės gyvenimo išminties ir tvirtos valios iškęsti. Žiūrėjau į šimtus plakatų ir vėliavų. O mano plakate buvo įrašyti žodžiai: “Už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę”. Kiek pastebėjau, visų kitų žmonių saugomi žodžiai atspindėjo taikius tikslus ir viltį.
Kažkam buvo labai sunku, taigi žmogus ėmė pasakoti tai, ką buvo sapnavęs. Ilgai ir atidžiai klausiausi žmogaus. Guodžiau žmogų. Tuo metu galvojau, kad žmogui turėtų būti geriau. Drąsinau žmogų: visi kovosime! Prisimenu, kai jam pasakiau, kad kovosime, kad išliktų Lietuva, pravirkau, bet greitai nusišluosčiau ašaras, kad nepastebėtų.
Prabėgo daug skausmo ir baimės teikiančių valandų… Prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų buvo sukalbėta malda, žmonės dažnai giedojo giesmes. Nepamirštama akimirka buvo tada, kai pro šalį pravažiavo tarybinė karinė technika…
Jau buvo valanda po vidurnakčio. Prabėgo dar vos pusvalandis, kai pasigirdo šūviai… Ten… Netoli… Prie Televizijos bokšto… Be galo skaudūs jausmai aplankė žmones. Žmonės šluostėsi ašaras, sėmėsi tvirtybės ir drąsiai žvelgė. Girdėjome sakant, kad buvo sužeistų ir žuvusių… Mes nugalėsime – mes žinojome ir tikėjome. Man pasirodė mirštamai skaudu. Skausmai kankino mano širdį. Žmonių minia skandavo “LIE-TU-VA!”, “LIE-TU-VA BUS LAISVA!”
Aš buvau iš širdies geringas ir supratau lietuvių tautą. Žodis – Lietuva – skambėjo dešimtis kartų. Jėzau, kiek daug jis tada reiškė!
Prabėgo gal valanda ir nutilo šūviai, viskas nurimo, tik tūkstančiai Lietuvos Parlamento gynėjų dar išliko tvirti tikėjimu Lietuva ir viltimi. Žmonės tebeliko ginti Parlamento, Lietuvos širdies. Gynėme, nors ir buvo begaliniai sunku, nors ir buvome labai pavargę.
Girdėjau kažkurį sakant, kad jie… atvažiuos… ir čia… prie Lietuvos Parlamento… tik nežinom kada… Mūsų tikrai drąsių būta, kad nenuleidome rankų ir nepasitraukėme iš aikštės. Žmonės liko iki ankstaus ryto – Sausio 13-osios kruvinojo sekmadienio ryto. Tuomet kai kurie grįžo apyaušriais namo, bet dar daug buvo likę, tikrai daug Lietuvos laisvės gynėjų.
Sunkiomis minutėmis aš dažnai drąsindavau ir guosdavau žmones.
Aš sugrįžau namo apie vidudienį, nes norėjau paimti dar dvi foto juostas, kurias vėliau įdėjau į du fotoaparatus. Aš pėsčiomis norėjau nueiti tikrai toli, iki Televizijos bokšto…
Aš išėjau iš namų ir ėjau prie TV bokšto. Pusiaukelėje nupirkau gėlių vainikėlį žuvusiems už Lietuvos laisvę… Dar toli buvo iki TV bokšto, bet vis tiek norėjau eiti pėsčiomis, nors ir buvau labai išvargęs. Aš nenorėjau eiti tiesiu keliu, nes jaučiau baimę. Juk niekada žmogus negali žinoti kas, kada ir iš kur šaus. Tikrai taip galėjo atsitikti. Per paskutinius dvejus metus taip jau buvo ne kartą įvykę. Žmonės žinojo apie tarybinių kariškių šaltakraujiškumą, apie karinius manevrus. Nepamirštama ir tai, kad ankstų Sausio 13-osios rytą Lietuvoje buvo įvesta “komendanto valanda”. Žmonės tądien buvo atsargesni. Taigi, ėjau labai lėtai ir atsargiai gal dvi valandas.
Kai priėjau netoli TV bokšto, jie – tarybiniai kariškiai – jau buvo besėdį, o kiti bevaikštą.
Man labai suspaudė širdį ir aš verkiau… Mačiau tą vietą, kur traiškė sunkiais tankų vikšrais, manevravo tankais… Toje vietoje buvo mūšis smarkiausias… Aš ilgai žiūrėjau į tuos, kurie šaudė naktį… Automatais ginkluoti tarybiniai kareiviai buvo baisūs: šaltais veidais ir vyresni nei aš.
Aš greitai viską fotografavau, bet labai atsargiai ir slaptai, nes bijojau, kad nepradėtų manęs skaudinti, kad šauti į mane nesugalvotų. Toje TV bokšto pusėje aš buvau visiškai vienas, o jų buvo daug…
Skaudūs dviejų bemiegių naktų įspūdžiai sustiprėjo. Ten buvo vieta, kur žuvo nepaklusę reikalavimams beginkliai TV bokšto gynėjai…
Vos tik spėjau baigti fotografavimą savo antruoju fotoaparatu, kai vienas iš kareivių ginkluotas automatu ėjo manęs link... Gal tik minutė prabėgo, kai nutarė pasukti prie manęs ir antrasis… Aš norėjau sušukti: ką jūs padarėte? Gerai, kad susivaldžiau. O ką tikrai pasakiau, tai buvo prašymas: nežudykite žmonių. Kai tik jie išgirdo, vienas jų nusiėmė nuo peties automatą… Jis iš toli nukreipė į mane ir vis dar ėjo… Aš parkritau ant žemės dėl to, kad netekau jėgų… Mano širdis buvo silpna, buvo išsekusi, išvarginta pergyvenimų, bet vis dar retu ritmu plakė. Dvi bemiegės paros ir toks rimtas pagąsdinimas iš manęs atėmė visas jėgas…
Reikia priminti, kad šešiolikos metų man buvo atstatytas širdies ritmas, bet ir vėliau išliko pėdsakai. Šešiolikos metų ne tik širdis silpnai plakė, bet ir kūno temperatūra buvo nukritusi iki 35,5°C. Net ir dabar galima būtų fiksuoti sinusinę bradikardiją ar kažką panašaus, kaip tai ne kartą jau yra buvę.
Ant žemės jaučiau skausmą. Užmerktomis akimis ir silpnas išgulėjau gal apie valandą. Jaučiau stiprų skausmą žuvusių ir sužeistų, tarsi girdėjau tankų pabūklų šūvius, automatų šūvius, iškentėjau mirtiną pavojų ir grasinimą mirtimi. Supratau: žemė juoda viską suvalo…
Kai atgavau jėgas jutau, kad krūtinę kažkas spaudė. Tai buvo mano fotoaparatai, kuriuos buvau spėjęs paslėpti. Lėtai atmerkiau akis: jau buvo sutemę. Pažvelgiau į laikrodį – jis buvo sustojęs ties 16 valanda ir 14 minučių. Supratau, kad sugedo nuo sniego. Tuomet pasukau galvą į TV bokšto pusę – tarybiniai kariškiai buvo jau labai toli.
Jau buvo sutemę. Iš lėto atsistojau ir labai tyliai vis dar atsigręždamas nuėjau. Tikrai nenorėjau, kad jie mane pastebėtų.
Staiga prisiminiau, kad dar taip toli iki namų… Jausdamas skausmą grįžau namo. Žinojau, kad Lietuvoje turėtų būti paskelbtas gedulas. Jau žinojau, kad kita pusė buvo paskelbusi “komendanto valandą” ir dėl to nepaklususius “naujai tvarkai” galėjo areštuoti arba gal būt nušauti.
Gauta 2006 m. sausio 4 d.