Mums 1991 m. sausio 13-oji nesibaigė tądien. Užsitęsė iki rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo. Visą tą metą gyvenome ant fronto linijos. Ten, kur Konarskio gatvė skyrė mūsų daugiabučių kvartalą nuo RTV po šturmo apmirusių pastatų. Ši gatvės atkarpa atskyrė raudonąją praeitį, nenorinčią ateities, nuo dabarties, atsisakančios gyvenimo aklavietėje.
Kasdien pusryčiaujant ar pietaujant į mus žvelgė šarvuočio (BTR), užsiropščiusio ant kalvelės (kur dabar 14 kryžių), pabūklo vamzdis. Nė neabejojome, kad sviedinys jame, kad jie vėl gali atidengti ugnį. Tai mums primindavo greta esantis Sausio 13-ąją peršautas laiptinės langas ir „dum-dum“ kulkos išraižytas koridorius (spėjome akimirka anksčiau įlipti į liftą). Buvo nerimo, bet ne baimės – nė karto virtuvėje neužtraukėme užuolaidos.
O apačioje, anaiptol neplačioje atkarpoje tarp namų ir gatvės stichiškai susiformavo aktyvaus dvasinio pasipriešinimo židiniai. Ten, kur plačiau, ties elektros pastote, vykdavo mišios. Sakyčiau, Laisvės ir Nepriklausomybės šlovinimo apeigos, kur greta senukų stovėjo... paaugliai. Prie mūsų namų (Nr. 10 ir 10a) koncertuodavo liaudies ansambliai. Suvažiavę iš Žemaitijos, Dzūkijos su įkvėpimu dainavo ir grojo iki paryčių – saviems, kad pakeltų dvasią, ir kartu Jiems – kareiviams anapus. Težino, jog mes nebijome, nes teisūs, kad mes laisvi. Šimtai žmonių, tarsi laisvės piligrimai, ateidavo, atvažiuodavo iš visos Lietuvos. Atvesdavo vaikus, kad parodytų jiems priešus. Atvirai įvardyti. Priešais minią išstatytus kareivius tai, matyt, veikė. Gretos išretėjo. Apsiribota pavieniais patruliais, kurie ėmė vaikštinėti vis atokiau nuo gatvės. Už tai tarp suplūstančių žmonių vis dažniau išvysdavau įsimaišiusius Svetimus. Juos išduodavo neramios, bėgiojančios arba nudelbtos akys, pašaipą kelianti apranga – tolimos praeities krimplino kostiumai, aukštakulniai batai. Spraudėsi ir į mūsų 10a laiptinę (kodinių spynų dar neturėta). Neištvėręs porą tokių „žvalgų“ išvijau: Чего тут шляетесь? Адресом ошиблись? (Ko čia valkiojatės? Adresą sumaišėt?). Nė žodžio netarę išnyko jautėsi ne savo kailyje.
O kartą žiūriu – keistas pašalinis. Krito į akis batai: šviesūs, primenantys dabartinius kedus su auliukais. Mačiau tokiais pat apsiavusius kelis prie TV bokšto žuvusius per naująją pagrindinę TV rodytus jaunuolius.
– Ar galvą ant pečių turit? Su tokiais neeiliniais batais norit būti nepastebimi? Juk Jie, manau, irgi akylūs, – netikėtai užsipuoliau nepažįstamąjį.
Pastarasis pastiro, lėtai apsižvalgė ir pusbalsiu neįtikėtinai ramiai ištarė:
– Gal galim kur pasikalbėti? Pas jus bute?
Taip susipažinau su „Petru“. Kokių trisdešimties, niekuo neįsimenantis. Žvalgybininkas. Sakėsi perėjęs iš sovietų saugumo į savųjų pusę. Neslėpė šventai įtikėjęs į vadą – V. Landsbergį. Radom kalbą iškart – gavau užduotį kasdien suskaičiuoti, kiek karinės technikos stovi nuo gatvės nematomame RTV kieme, kokie jų numeriai.
Abu su žmona, pasikeisdami, pasivaikščiojimu su mūsų aršiuoju jagterjeru Cerberiu dingstimi, eidavome siauru taku tarp RTV ir Vienožinskio meno mokyklos tvorų link „Draugystės“ viešbučio ir atgal. Ir „filmuodavome“. Tik nelengva buvo numerius atsiminti. Grįžusi iš tokios užduoties žmona tuoj griebdavo užrašų knygelę – užrašyti numerius, kol neužsimiršo.
Kartą susidūriau akimis su iš patvoryje kas keliolika metrų budinčiu kareiviu iš Vidurinės Azijos. Įsiminė įtarus, kupinas įtampos, o gal ir paslėptos baimės žvilgsnis. „Mankurtas“, - dingtelėjo.
Tapome atsargesni, apsimesdavome, kad mums rūpi tik šuo.
O „Petras“ atsargumo stokojo. Dažnai iš mūsų buto 5-ame aukšte svetainės praskleidęs užuolaidas stebėdavo RTV teritoriją, praskėtęs lango šone esančios orlaidės tinklelį fotografuodavo.
Kartą atsivedė vidutinio amžiaus moteriškę. Iš kalbos supratome – lenkų tautybės. Infiltravo dirbti valytoja į „Kasperviziją“. Ji rodė, kokiame pastate reikia aukštuose nustatyti „ugnies taškus“.
O kas, jei ši moteriškaitė ten įklius ir išduos ne tik „Petrą“, bet ir mus „užrodys“? Buvome sunerimę. Ypač po vieno, kaip vėliau paaiškėjo, parodomojo sovietų kariškių išsirikiavimo pilna ekipiruote ir akivaizdaus pasiruošimo atakuoti mūsų namus.
Galiausiai atėjo diena, kai daugiareikšmiais plojimais išlydėjome išvažiuojančius iš RTV buvusius okupantus. Neliko jų – išnyko ir „Petras“. Veltui laukėm, gal kada užsuks, pasikalbėsim...
Atsiminimai užrašyti 2012 m. sausio 12 d.
Gauta 2012 m. sausio 12 d.