...Iškilus mūsų nepriklausomybės grėsmei Sąjūdis pakvietė visus tautiečius ginti Lietuvos laisvės. Kadangi tiesioginė grėsmė buvo televizijai ir radijui, tai žmonės ir stengėsi juos saugoti.
Mes jau anksčiau ruošėmės atvykti budėti į Vilnių, bet dėl užimtumo darbe ir kt. tik 1991 m. sausio 12 d. dviem mašinomis atvažiavome į Vilnių saugot Aukščiausiosios Tarybos. Parodėm žmonoms minias žmonių prie AT, nuvežėm parodyti Spaudos rūmus, apsuptus tankečių, Televizijos bokštą, prie kurio jau būriavosi žmonės. Vakare į čia turėjo atvažiuoti mūsų ir Lazauskų vaikai. Jie ir atvažiavo apie 22 val., bet aš jų nesutikau, nes buvo daugybė žmonių. Besiruošiant važiuoti prie Spaudos rūmų, prie mūsų priėjo moteriškė ir padavusi buteliuką su šventintu vandeniu paprašė pašlakstyti vandenio ten, kur vaikšto „liuciferis”. Neatsisakėm ir išpylėm vandenį ant Spaudos rūmų laiptų, kur jau šeimininkavo rusai. Buvo bjauri naktis, drėgna, šlapia, pažliugusi žemė, nekoks ir dangus.
O mes nutarėm važiuoti prie bokšto, kur yra mažiau žmonių, nes centre prie AT jų daug. Atvažiavom ir apie 20 val. stojom į budėjimą.
Čia, nors drėgna, purvynas ir nešilta, bet daug žmonių, ansamblių (iš Varėnos, iš mūsų Pedagoginio instituto studentai ir t.t.), muzika, dainos, šokiai. Čia mes ir leidom laiką tai vaikščiodami po pažliugusią pievą aplink bokštą, tai šokdami, tai dainuodami.
Sušalę šildėmės Vacio „Žiguliuose” kuo tik turėdami, be to, prie įėjimo į pastatą buvo karštos arbatos ir kavos, sumuštinių. Aplink žmonės, visi gerai nusiteikę, linksmi, taikūs. Tik mūsų Kaziulis, šiek tiek apšilęs, vis vaikšto ir kaip karžygys kartoja: „Kausimės, kausimės”.
Atvažiavę prie bokšto radome laisvą vietą šalia sunkvežimio – smėlio barstytuvo, kuris buvo pilnas smėlio ir paruoštas užtverti tankams kelią, jeigu šie atvažiuos. Bet Vacys pabijojo ten sustoti ir sako: „Čia man gali mašiną sudaužyti”. Manęs nepaklausė, o mašiną pastatė toliau aikštelėje, prie pastatų.
Apie 23.30 val. prie mūsų priėjo du vyrai bei moteris ir pradėjo rėkauti, kad AT užimta. Mes jiems: „Iš kur žinot?” O jie: „Per radiją girdėjom”. Tada mes sakom: „Dinkit iš čia, provokatoriai!” Ir jie dingo. Apie tai pasakėm bokšto apsaugai, jie ta kryptimi ir nuėjo jų ieškoti. Patvirtino mums, kad jau yra provokatorių. Apie 2 val. nakties (13 d.) prie mūsų vėl atėjo vyras ir pranešė, kad čia atvažiuoja tankai. Mes vėl: „Baik, iš kur žinai?”
Jis mane ir Kazį nusivedė į bokšto vidų. Mums ten patvirtino, jog tai tiesa, ir dar paprašė, kad šauktume žmones prie bokšto, susispaustumėme ir neleistume nieko. Iš tikrųjų išgirdau, kad gatve ten, apačioje, atbilda tankai, pasigirdo variklių ūžesys. O ten, kur buvo smėlio barstytuvas, jie stabtelėjo. Dalis žmonių nuo bokšto nubėgo prie šlaito pažiūrėti, kas ten dedasi, nes buvo girdėti ūžesys ir tankų šūviai. Bet stovėjo neilgai, o suploję barstytuvą, braudamiesi per žmones, gatve važiavo toliau. Suknežinę dar du „Moskvič” (vienas furgonas) ir „Volgos” bagažinę, išarę šlaitą, nuvažiavo už bokšto. Ten nėra šlaitų, daugiau erdvės.
Išvartę tvoras, juosiančias teritoriją, apsupo bokštą iš visų pusių. Ant sunkiųjų tankų, laikydamiesi už bokštelių, sėdėjo kareiviai su šalmais ir automatais. (Kaip vėliau sužinojom, tai „Alfa” smogikai iš Pskovo.)
Tankai, kurie stovėjo toliau, švietė prožektoriais į bokštą, šaudė tuščiai iš patrankų, matyt, norėdami sukelti paniką. Prožektoriai labai galingi ir lyg peiliai raižė dangų. Kiek tolėliau, dešinėje prie medžio, kur mes buvome nutarę susitikti, jeigu mus nublokš nuo bokšto, sustojo tankas su keturiomis patrankomis, vadinamasis „šilka”. O prie pat mūsų, tiesiai priešais bokšto duris, privažiavo tankas, iš sunkiųjų tankų klasės, vidurys patrankos vamzdžio pastorintas, visas aplipdytas guminėmis pagalvėmis, vikšrai apsaugoti skardomis beveik iki pat žemės. Privažiavęs prie mūsų, nuleido patranką visai žemai ir pradėjo sukti bokšto link, spausdamas žmones prie sienos ir priversdamas lenktis ir trauktis. Kareiviai nuo tanko metė sprogstamuosius paketus tiesiai į žmones, taip mėgindami sukelti paniką. Nuo „mūsų” tanko nušoko trys desantininkai, kaip žvėrys tiesiai ant mūsų. Žmonės buvo suspausti ir traukėsi kuo toliau nuo tanko, tai mes abu su Vaciu (Kazys dingo) atsidūrėme pirmoje eilėje tiesiai prieš rusus. Mane puolė vienas, trenkė automatu man į galvą. Aš užsidengiau ranka ir išsisukau nuo smūgio. Tada jis spyrė man į koją ir braudamasis nuplėšė rankovę. Vacį puolė kitas. Bet ir jis nenukentėjo, išsisuko nuo smūgio. Kadangi žmonės sutriko ir pradėjo gelbėtis, tai nuo paketų sprogimo, tanko vamzdžio ir desantininkų daužymo automatais susidarė lyg ir tarpai iki pat bokšto. Per tuos tarpus kaip žvėrys, pamindami viską, bokšto link ir puolė desantininkai. Pasiekę stiklus, išdaužė juos ir sulindo į vidų. Atidarę duris, prie kurių mes ir stovėjome, bokšto darbuotojai pylė į desantininkus vandenį iš gaisrinės žarnos. Tai tęsėsi trumpai, nes buvo greitai sutrypti. Puldami bokštą kareiviai šaudė į viršų trasuojančiomis kulkomis. Dar desantininkai turėjo metalinius strypus, kuriais, taip pat ir automatais, daužė žmones, o paskui bokšto stiklus. Viduje girdėjosi šaudymas, daužymas ir stiklų žvangėjimas.
Mes visi buvom priversti atsitraukti nuo bokšto už tankų, į slidžią, purviną, pažliugusią pievą. Ir tada į mūsų vietą priešais tankus staiga atskubėjo automatais ginkluoti kareiviai. Kairiau, prie keliuko, pamačiau, kaip parvirto žmogus, o jį tuojau puolė nešti žemyn keletas žmonių. Bet mums nepasižvalgyti rūpėjo. Kareiviai greitai aplink bokštą sudarė tankų žiedą ir niekas prie bokšto jau negalėjo prieiti. Jie mums į pilvus atstatė automatų vamzdžius, žiūrėdami paklaikusiais žvilgsniais, gąsdindami mojavo automatais. Aš, būdamas per pusmetrį nuo automato, pradėjau kareivius gėdinti, sakydamas, kodėl automatus nutaikėt į mus, gal nematot, kad mes beginkliai, ko jūs daužot mus kaip fašistai. Jie nė žodžio, bet kai kurie nuleido automatų vamzdžius. Ir tai jau gerai. Žmonės atsipeikėjo ir vėl susirinko prie tankų, priešais kareivių žiedą. Ir vėl visi gėdija, koneveikia, morališkai auklėja. Tik jau nesitraukia nė per žingsnį. Man už nugaros vienas vyrukas pro mūsų galvas staiga stvėrė kareiviui už automato vamzdžio. Mes, keletas žmonių, staigiai jį sutramdėm, o kiti jį gerai paauklėjo. Galbūt tuo metu mes buvome visai arti žūties. Tokiems išgąsdintiems, rusų propagandos paveiktiems kareivėliams nieko nereiškė paleisti mums žarnas. Žinoma, buvo viltis, kad jų šoviniai tušti. O kas žinojo?
Desantininkų vadai, matydami, kad žmonės nė nemano bėgti, o netgi sugrįžta, išgirdau, sukomandavo: „Očistytj ploščiadj”. O mūsų žmonės nė krust. Aš pats nebuvau nei Švarcnegeris, nei drąsuolis, bet baimė dingo, matyt, ir kitiems žmonėms taip pat. Nebėgo nei moterys, nei vyrai, nei seniai, nei vaikai. Kas jau dingo ir pabėgo, tai pabėgo, jų sąžinei reikės pačiai sau atsiskaityti, o kas liko, nė iš vietos. Tada rusų vadai metė į ataką desantines tanketes. Jos dvi pasirodė iš kairės pusės, nuo eglaičių, ir pradėjo gainioti žmones. Pieva šlapia, slidi, purvas išklampotas tūkstančių žmonių kojų, o į tave visu greičiu atlekia tankas, paslysi – viskas. Taip ir buvo neapsižiūrėjusiems. Nuo tankečių žmonės atšoka į šalį, o į jų vietą tuoj pat atsistoja kareiviai, kad žmonės negalėtų sugrįžti. Arčiau stovinčioms moterims pasakiau: „Einam, žmonės, jau viskas. Prasidėjo atviras žaidimas su mirtimi”. Daugelis paklausė, ir mes visi, kaip tie užsispyrę asilai, neskubėdami, per petį stebėdami tanketes ir jų saugodamiesi, patraukėme į žemąją dalį, kur yra saugu. Čia yra žemiau, o prie šlaito yra betoninė siena ir rusams tanketėse iš čia mūsų neiškrapštyti. Į tą duobę buvo nuleistos kopėčios ir dar metaliniai laipteliai. Aš padėjau nulipt moterims ir vaikams, dar keletui pagyvenusių žmonių. Dalis sulipo ant sienelės, iškėlė vėliavas. Rusai iš tankečių nežino, ką daryti, nes važiuosi per arti duobės – nukrisi. Bet ir stengėsi važiuodami kuo arčiau sienelės šonu nustumti žmones žemyn. O mūsų piliečiai nušokę žemyn, vėl lipa atgal, krenta atgal ir vėl lipa. Vienas žmogelis užsimojo vėliavos kotu tvoti priėjusiam rusų karininkui, kuris įžūliai bandė stumti žmones. Teko jį sutramdyti. Nes karininkas ginkluotas, o pasekmės pasipriešinus – nežinomos mums visiems.
Nežinau, ar humaniškumo akimirką, ar kitais sumetimais, o gal netyčia vienas tankistas pervažiavo išilgai ant šlaito buvusią tvorą ir ją suguldė. Tuo tuojau pasinaudojo žmonės, nes atsirado erdvė, kuria galima buvo pabėgti nuo į tave tiesiai atlekiančių tankečių. O anksčiau nebuvo kur dėtis, tik lipti ant tvoros, bet ten ilgai neišsilaikysi. Manau, gal rusas ir sąmoningai žmonėms padėjo. Žemojoje dalyje, gatvėje, žmonių sausakimša. Visi skanduoja, šaukia: fašistai, išgamos, žudikai! Nemačiau, iš kur, bet staiga prie pat tvoros ir mūsų duobės viršuje, tarp mūsų ir kareivių žiedo, atsirado mūsų (Lietuvos) milicininkai. Jie neginkluoti, bet vienas prie kito, atskyrė mus nuo kareivių. Matyt, buvo toks įsakymas, kad nekiltų incidentų, nes visi buvome labai įtūžę. Mes įširdę, isteriški, susijaudinę pradėjom ir ant jų šaukti, kad nešaudo, negina ir nieko rimto nedaro. Žinoma, paskui atvėsę supratome klydę.
Staiga girdim, Jermalavičius iš tanketės per galingus garsiakalbius mums rėkia: „Broliai ir seserys lietuviai, mes nenorime kraujo, nacionalinio išsivadavimo komitetas darbo žmonių vardu ima valdžią į savo rankas, eikite namo, eikite namo”. Mes, šimtai žmonių, dar labiau įtūžom. Visi galingu choru: išgama, padlaižy, fašiste, bolševike, Lietuva, Lietuva! Prie metalinių laiptelių, šalia mūsų ant šlaitelio ilgai stovėjo daktarų brigada, jos kareiviai neleido prie bokšto, kur, matyt, dar buvo sužeistų žmonių. O mes visi dar ilgai skandavome: Lietuva, Lietuva, Lietuva!
Kadangi prie bokšto kareiviai mus išsklaidė, todėl mes pasimetėm. Dingo Vacys, dingo Kazys, o mūsų sutartoje vietoje, kurią buvom numatę susitikti, po šturmo sustojo tankas. Apie 3.30 val. aš susiprotėjau, kad reikia ieškoti savų, ir nuėjau prie Vacio „Žigulių”. O ten nei jo, nei mašinos nėra. Pagalvojau, kad jis kažkur nuvažiavo. Žiūriu, čia, aikštelėje, stovi greitoji pagalba. Aš priėjau ir klausiu: „Ar daug sužeistų, nušautų?” Atsako: „Mes nuvežėme dar nedaug, tik keletą, bet Kaunas pranešė, kad žuvo 8 ir daug sužeistų”. Aš vėl grįžau į mūsų duobę, į mūsų „kovos lauką”. Ir dar gal valandą visi šaukėm ir rėkėm – už Lietuvą, už laisvę, prieš okupantus ir t.t. Mes ten būdami nežinojome tikrosios padėties, bet greitosios daktarai privertė suvokti, kad reikia klausytis Kauno. Ir kas turėjo radijo aparatus, pradėjo klausyti ir tuojau viską persakyti kitiems. Po to, jau paryčiais, žmonių sumažėjo, o aš vėl nuėjau prie mašinų stovėjimo vietos ieškoti savų. Žiūriu, Vacys stovi viduryje gatvės matomoje vietoje ir dairosi. Mes pasikalbėjom, ką daryti. Kazio nėra. Aš klausiu, kur mašina. Jis man paaiškino, jog pabijojo, kad kiti tankai jos nesudaužytų, tad po bokšto šturmo atėjo jos perstatyti kitur. Jis savo mašinoje pridaręs visokių slapukų, o iš didelio susijaudinimo užmiršo, kur jie yra, ir niekaip neužvedė mašinos. Kadangi aplink šimtai žmonių, jis paprašė pagalbos – žmonės tiesiog nešte nunešė „Žigulius” kaip dėžę į skverą priešais namus. Paskui Vacys nuvažiavo, pastatė ją namo kieme ir atėjo mūsų laukti. Ten aš jį ir radau. O Kazys dingo. Mes abu dar grįžom į žemąją dalį, prie pastatų, bet žmonės jau pradėjo skirstytis, nes pamatė, kad visa teritorija jau užimta kareivių, o pakraščiais išsidėstė sargybiniai ir tanketės. Tankai jau buvo dingę. Mes grįžome į gatvę, pavaikščiojom tai į vieną, tai į kitą galą. Pamatėme suplotus du smėlio barstytuvus, vienas viename, kitas kitame gatvelės gale. Šiaurinėje pusėje suploti dar du „Moskvičiai” (vienas furgonas) ir „Volga”, pervažiuota per bagažinę. Už Televizijos bokšto pastatų, kur į kalnelį važiavo tankai, visas šlaitas tarsi išartas, o ten, kur jie sukinėjosi, suvaryti žemių kalnai. Dar vis žvalgėmės aplinkui, ieškojom Kazio,o jo neradę, jau ir ne visur galėjome prieiti, nusprendėm – arba jis žuvo, arba sužalotas. Todėl 5.40 val. nusprendėm jo ieškoti po Vilniaus ligonines ir nuvažiavom nuo bokšto. Vacys Vilnių prastai žinojo, tai vadovavau aš. Nors irgi nekoks žinovas. Vis dėlto pirmiausia, maždaug žinodamas, kur yra Raudonasis Kryžius, nes čia kadaise gulėjo mano uošvė, nutariau pasižvalgyti ten. Pervažiavę Neries tiltą pasukom į kairę ir tuojau skersgatviu į dešinę; taip atsidūrėm kažkokios ligoninės kieme. Aš nuėjau į vidų ir čia nieko neradau. Tuščia. Greitai iš kažkur išlindo užsimiegoję medikai. Aš susijaudinęs jiems: „Ką, jūs čia miegat, o žmonės miršta, nieko nedarot, prašau, parodykit, kur sužeisti”. Jie man: „Mes nieko nežinom, pas mus nėra atvežtų”. „Kaip nieko nežinot, tai ką čia veikiat užsidarę?” Ir tik vėliau sužinojau, kad pataikiau į Vilniaus milicijos ir KGB ligoninę. Išgąsdinom ponus „draugus”. Jie mums parodė, kur yra Raudonasis Kryžius. Mes tuojau ten. Čia jau radome didelį sujudimą. Vaikšto žmonės užrištom galvom, subintuoti, daug pašalinių, visi kažko ieško. Mes irgi sunerimę. Ieškom Kazio Lazausko. Aš, žinodamas, kad prie bokšto buvo ir mano vaikai, ir Kazio taip pat, pradėjau ieškoti Lazauskų, Černiauskų. Užeinam į tvarstomąjį ir klausiam, ar čia nėra vyro su trumpu velvetiniu paltu? Sako, yra, kitame kabinete riša galvą. Užeinam su Vaciu – ne tas. Bet vyras subintuota galva, visas kruvinas sako mums: „Aš kaunietis, pavežkit mane, vyrai, į Antakalnį pas gimines”. Klausiam jo, kur taip? Atsako: „Prie bokšto, geležiniu strypu”. Sakau jam: „Palauk, mes dar paieškosim savų”. Užeinu pas daktarus ir teiraujuosi, ar nėra sužeistų ar užmuštų Lazauskų, Černiauskų. Viena daktarė išsitraukė sąsiuvinį, jame gal 30 sužeistų žmonių sąrašas. Pažiūrim. Tokių lyg ir nėra. Ačiū Dievui! Tuokart mes teiraujamės, kur Vilniuje yra kitos ligoninės, nes paiešką galvojam tęsti. Mus leido suprasti, kad neieškotume, nes veža sužeistus gal į penkias ligonines. Tik, žinoma, ne į saugumo. Tada supratome, kad nieko nerasime ir mūsų ieškojimas bevaisis. Nuvežėme žmogų į Antakalnį. Dėl didelio susirūpinimo ir susijaudinimo nepaklausėme jo nei vardo, nei pavardės, nei kur gyvena. Neradę Kazio, nutarėm, kad jis tikrai sužalotas arba žuvęs, kitaip būtume jį radę arba pats privalėjo mūsų ieškoti ir ateiti prie mašinos stovėjimo vietos. Bet, kaip vėliau sužinojom, jis grįžo į Kauną.
... Abu su Vaciu nusprendėm, kad dabar desantininkai puls AT, ir nuvažiavom prie jos. Palikę mašiną netoli tilto, krantinėje prie Neries, abu patraukėm prie AT. Pakeliui žiūrim – prie gatvės kampo kažkoks institutas. Sakom užeinam, gal gausim iš kur nors paskambinti į Kauną, mes nieko nežinom apie šeimas, vaikus, padėtį Kaune. Ar vaikai grįžo, ar ne?
Užėjus į vidų, pirmame aukšte stiklinėj būdoj budi vyras ir moteris, ar tai rusai ar lenkai. Paprašiau leisti paskambinti į Kauną ir paaiškinau mūsų padėtį. Atsakė: „Neljzia, i vsio”. Eina pro šalį toks, matyt, instituto darbuotojas, nugirdo mūsų pokalbį ir sako rusams: „Eto vam skoro budet neljzia”, – ir nusivedė mus į 3 aukštą, davė arbatos, užkąsti ir su malonumu leido skambinti į Kauną. Pats ir paskambino. Irena atsiliepė ir man pasakė, kad vaikų dar nėra. Klausiu, o Kazys ar negrįžo? Sako, ne, nes Marytė skambina ir skambina. Irenai irgi labai neramu, nes nei mūsų, nei vaikų dar vis nėra. O paklausti nėra ko. Aš jai pasakiau, kad paieškosiu prie AT. Žinoma, Kaune moterims buvo dar blogiau negu mums, nes jos nieko nežinojo, tik pranešimus apie žudynes ir žuvusius.
Iš instituto nuėjom į aikštę prie AT. Aš į vieną pusę, Vacys – į kitą. Sakom, gal ką iš mūsiškių sutiksim. Bet apie rūmus nieko neradom, beje, ir rasti buvo labai sunku, nes žmonių minios. Vacys sako: „Aš diabetikas, labai pavargau, silpna, tai einu į mašiną, šiek tiek pamiegosiu”. Sakau, gerai. Sutarėm susitikti. Jis į mašiną, aš – apie AT.
Sutinku Antaną Žukauską iš Kauno, papasakoju jam, kas įvyko prie bokšto. Jis netiki, nes nieko dar nežino. Sakau, laukiam dabar puolimo čia. O žmonių prisirinko tiek, kad užtvindė visą aikštę. Prie bibliotekos, ant laiptų, dar bandė reikštis 5-oji kolona, „Jedinstvo”, bet ištirpo mūsų minioje ir buvo priversti dingti. Kažkam šovė į galvą statyti barikadas ir taip lengvai nepasiduoti kaip prie bokšto. Ir prasidėjo.
Gedimino prospekte buvo statybų aikštelė, tai ją beveik visą išardė, išnešė net šimtus kilogramų sveriančius armatūros tinklus ir krovė viską, ką galima buvo panešti, aplink AT. Tuojau aplinkines gatves užstatė sunkiasvoriais sunkvežimiais, mašinom, buldozeriais.
Pro AT langą kalbėjo Motieka, Landsbergis. Kunigas Grigas visai miniai, kaip prieš mūšį, davė indulgenciją (nuodėmių atleidimą). Ant fontano griaučių šalia AT atsirado vėliavos. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir kt. Žmonės geranoriškai nusiteikę, bet neramūs. Moterys nešiojo arbatą, kavą, sumuštinius. O aš vis ieškojau Lazausko ir mūsų vaikų.
Apie vidurdienį, nieko taip ir nesutikęs iš savų, nuėjau prie mašinos. Žiūriu, Vacio jau nėra joje. Bet grįždamas prie AT pamačiau jį stovintį prie to pačio instituto, kuriame mes jau buvome. Vėl užėjome paskambinti į Kauną. Mus nuvedė šį kartą jau į direktoriaus kabinetą, pas sekretorę. Čia mus priėmė gal jau ir pats direktorius, labai maloniai. Vėl leido skambinti į Kauną, davė arbatos. Čia mus dar kartą patikino, kad nevažiuotume į ligonines, esą nieko nerasime, nes sužeistuosius veža į kelias medicinos įstaigas. Iš Irenos sužinojau, kad vaikai jau grįžo ir kad Marytė jau nuo 7 val. liovėsi skambinusi. Viskas tapo aišku, labai palengvėjo, kad visi vaikai jau namie.
Padėkoję savo geradariams institute, dar pabudėjom prie AT. Ir tik girdim, kad žmonės pradėjo jaudintis. Atvažiuoja tankai. Ir tikrai, gatve po AT į tunelį jau lenda tankų ir BTR kolona. Visi susitelkė ir laukia, iš kurios pusės puls. Va čia tai būtų košė, nes žmonių daugybė. Bet tankai kažkur dingo. Jokio ūžimo negirdėti. Laikinai viskas atlėgo... Mes išvargę, nemigę, streso pagauti ir apimti nežinios apie 16 val. nusprendėme grįžti į Kauną.
Išvažiavom iš Vilniaus ir laukuose priešais Gariūnus matome – stovi tankai ir BTR, užblokavę į Vilnių vedančio kelio pusę, ir neleidžia įvažiuoti į miestą. Išvažiuoti netrukdo. Vacys ketino nuspausti signalą atsisveikinant, bet nutarėm tylėt, nes patrauks per šoną automatu...
Grįžę į Kauną pamiegojom ir visą laiką klausėm žinių per Kauno televiziją ir radiją. Kai tik rodo Vilniaus įvykių vaizdus, Diana verkti. Ir taip dvi dienas, kol apsiramino. Vaikai jauni, tokių žiaurumų nematę, buvo labai sukrėsti. Nes jie irgi išgyveno stresą ir didelį susijaudinimą, bėgiodami paskui tankus. Tai sužinojęs pašiurpau, nes rusai galėjo kulkosvaidžiais ar automatais „pavaišinti”, nes kai kurie turėjo netuščius šovinius. Bet gerai, kad viskas mums visiems čia laimingai baigėsi. Aš netikiu prietarais, bet visiems sakau, gal tas bobelės švęstas vanduo ir mūsų sutikimas juo palaistyti vietas, kur liuciferis vaikšto, mums visiems padėjo.
Išsimiegoję ir atsigavę vaikai išėjo vėl į budėjimą, jau Kaune. Kiti draugai vaikams uždraudė po 20 val. kur nors eiti. Mes to daryti negalėjom ir nenorėjom. Kai mane per Burokevičiaus teismą Jermalavičius, nežinia ko siekdamas, paklausė, ko daugiausia prie bokšto buvo – jaunimo, vyrų, moterų, – atsakiau, kad neskaičiavau. O buvo visa Lietuva. Visa tauta per savo atstovus – vyrus, moteris, vaikus – buvo Vilniuje. Nebijodami nieko, nei tankų, nei automatų, beginkliai ir niekieno nevaromi. Tai kaip aš galėjau drausti savo vaikams ginti tai, dėl ko mes visi pakilom, – laisvę. Mūsų laisvę.
... Po sausio mėn. 13 d. įvykių Vilniuje, desantininkams užgrobus televiziją ir radiją, visą informacinį krūvį perėmė Kaunas. Palaikyti ryšius su užsieniu, informacijai skleisti į kitas šalis Kauno televizijai labai reikėjo užsienio kalbas mokančių žmonių.
Mūsų namuose kaip tik atostogavo duktė Diana. Aš jos paklausiau, gal ji eis pavertėjauti ar kitaip padėti ten televizijoje. Ji sutiko. Aš paskambinau R.Ylai ir paklausiau, ar reikia anglų kalbos vertėjo. Jis labai apsidžiaugė ir paprašė tuoj pat ateiti. Pasakiau, kad šiandien neateis, nes tik parvažiavo. Pailsės ir rytoj ryte ateis. Atostogaudama ji savaitę dirbo redakcijoje kartu su vadove L.Baškauskaite ir kitomis mergaitėmis vertėjomis. O jų labai reikėjo, nes daug kas skambino iš užsienio, teko atsakinėti į klausimus, budėti prie telefono ir dalyvauti pokalbiuose televizijos laidose.
Sausio mėn. dar keletą kartų buvau Vilniuje prie AT, bet budėjimas jau buvo ne stichiškas, o organizuotas. Buvo sudarytas grafikas, tad Lietuvos rajonai budėjo periodiškai. Budintieji žmonės šildėsi prie laužų, vaišinosi arbata ar dar kuo, nes žiema ir, žinoma, ne Taškentas čia, o Vilnius. Visi kažko dar vis laukė, buvo įtampa.
Gauta 2006 m. vasario 16 d.