Gimiau Anykščiuose 1969 05 08. Vaikystę praleidau Kavarske, ten baigiau vidurinę mokyklą. 1987 m. įstojau į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (Pedagoginis universitetas) istorijos pedagogikos specialybę, neakivaizdinį skyrių. Dirbau Kavarsko vidurinėje mokykloje. 1991 m. įstojau į SKAT. 1993 m. mečiau institutą, išėjau iš SKAT. 1995 m. išėjau iš mokyklos. Šiuo metu gyvenu Kavarske, nedirbu, nevedęs.
1991 m. sausis prasidėjo įtemptai, vyko konfliktai tarp tuometinės Vyriausybės ir “Jedinstvos”. Po susidūrimo su “Jedinstva” prie Aukščiausiosios Tarybos sausio 8 d. išgirdau per radiją kvietimą V.Landsbergio atvykti prie Tarybos. Supratau, kad Kavarske yra tik vienas žmogus - tai Šarūnas Miškinis, kuris mane palaikys ir vyks kartu. Nutarėme viską mesti ir vykti. Mokyklos direktorė nenorėjo išleisti, nes ji kitokių pažiūrų, žadėjo atleisti mus iš darbo. Kadangi Lietuvos interesai buvo artimesni, nusprendėme atsisakyti darbo ir išvykome. Tranzitu nuvykę į Vilnių atsidūrėme prie Aukščiausiosios Tarybos. Tuo metu kaip tik vyko mitingas, prie mūsų priėjo vienas anykštėnas ir pasiūlė eiti į Aukščiausiosios Tarybos vidų. Viduje prisijungėm prie Anykščių, Šaulių sąjungos. Viduje tuo metu tvyrojo pakili nuotaika, visų moterų akyse - drąsa. Bet kai prasidėjo sausio 11 d. įvykiai, užėmė Spaudos rūmus, milicijos mokyklą, automatiškai viskas pasikeitė: viduje tvyrojo paniška nuotaika, laimė, nežinojome, kas kaip. Sausio 11 d. viduje buvę gynėjai davėme priesaiką. Į Tarybą buvo gabenami maišai su smėliu, padegamuoju skysčiu. Mes turėjome būti kaip kamikadzės – puolimo atveju padegti iš vidaus langus. Pastebėjau nusivylimą kai kurių gynėjų akyse, nes ką mes galėjome padaryti plikomis rankomis, puolimo atveju tai būtų buvusi gryna mėsmalė. Sausio 13-oji buvo košmarų naktis ir diena. Buvome nusiteikę kautis plikomis rankomis. Aukščiausiosios Tarybos viduje televizija transliavo įvykius prie bokšto. V.Landsbergis susitiko su mumis, gynėjais, ir pasakė, jog kad ir kas būtų, liks viduje. Tai pakėlė mūsų nuotaiką ir karinę drąsą. Sausio 13 d. mes su Miškiniu prisidėjome prie Kauno šaulių, nes ten vyrai buvo ginkluoti kaip reikalas, turėjo ir sprogmenų, gavome realų postą, pro kurį turėjome nepraleisti kariūnų ar bent pasipriešinti. Buvo geriau ir jaukiau, kai gavome į rankas ginklus. Taryboje vyravo įtampa, ją kėlė viduje skambanti gedulinga muzika, o lauke vyko mišios už mus dar gyvus. Vienam anykštėnui net “stogas pavažiavo”. Apsiginklavo ne tik Kauno, bet ir Šiaulių, Panevėžio, Alytaus būriai iš senų resursų, o Vyriausybė tik vėliau pradėjo tiekti ginklus. Aukščiausiojoje Taryboje išbuvau iki vasario mėnesio, vėliau visą kovą ir balandį.