Gim. 1921 m. birželio 14 d.
1991 m. sausio pradžioje buvo kviečiama šauliai į Vilnių prie parlamento, žinoma, iš visos Lietuvos. Važiavo vyrai ir moterys, mašiną davė Anykščių savivaldybė. Atvykus į Vilnių, prie parlamento atrodė klaiku, kiek daug žmonių buvo aplinkui privažiavę iš visos Lietuvos. Mūsų šauliai priklausė Panevėžio šaulių rinktinei. Panevėžio šauliai jau buvo atvažiavę. Iš Anykščių šaulių atvažiavo 12, o moterys grįžo tą dieną į Anykščius. Vyrai likom: Gaveika Žilvinas, Grikėnas Bronislovas, Juodzevičius Vytautas, Kadrionis Antanas, Miškinis Šarūnas, Paliokas Vytautas, Petravičius Juozas, Smetona Eugenijus, Simonavičius Povilas, Seibutis Jonas, Talaikis Bronius, Tumkevičius Vidmantas, Žarskus Aloyzas. Visi mes buvome parlamento viduje. Tą dieną atvežė šaulių uniformas. Kepurių visi nusipirkom, kad mes būtume skirtingesni, kad esame parlamento gynėjai. Sudarytas buvo sąrašas visų ten esančių. Reikėjo budėti aplink parlamentą ir viduje. Viduje turėjo ginklų, buvo policijos mokyklos vyrų. Miegodavome kėdėje, ant grindų. Visaip buvo. Valgydavome kas turėjome savo atsivežę maisto, paskiau eidavom į valgyklą. Po kokių keturių dienų mus sušaukė į salę, kur dalyvavo Vytautas Landsbergis, Audrius Butkevičius, kunigas Grigas ir daugiau iš Seimo. Paaiškino, kokia yra padėtis Lietuvoje, davė 15 minučių laiko apsispręsti, kad būsim Lietuvos ir parlamento gynėjais, ir duoti priesaiką. Žinoma, visi priėmėm priesaiką ginti Lietuvą ir parlamento vyriausybę nuo okupantų ir vietinių komunistų.
Man parlamente būnant sausio 11 dieną buvau kviečiamas į politinių kalinių tarybos posėdį Vilniuje, Šermukšnių g. Nr. 3, komprojektas, 516 kamb., tel. 61-46-75. Posėdžio metu pirmininkas paprašė, kad posėdis būtų sutrumpintas, nes gandai eina, kad tarybiniai kariai su tankais puls Televizijos bokštą. Po susirinkimo priėjau prie pirmininko ir užklausiau, ar tikri duomenys ir iš kur girdėjo. Man atsakė taip, pirmiau kalbėjo, kad spaudą paims, taip ir įvyko, o dabar kalba, kad Televizijos bokštą užpuls, tai tik tiek, o iš kur tie gandai ir kalbos, tai nežinau. Vilniuje taip kalba gyventojai, tai reikia būti budriems.
Aš, grįžęs į parlamentą, susiradau, kas vadovauja visai parlamento gynybai, ir paaiškinau, kokios kalbos yra tarp gyventojų ir kur girdėjau, kad ruošiasi greitu laiku pulti Televizijos bokštą. Sakau, gal ten reikia pastiprinimo, daugiau jėgos duoti. Jis mane nuramino, sako, tenai jėgos užtenka, o prieš kariuomenę ir tankus mes neatsilaikysim, iš mūsų liks tik lavonų gausybė ir griuvėsiai. Nuo vietinių komunistų tai apsiginsim ir ten apgins. Tad, brangusis, dirbkim kiek galėdami, kad būtų laisva Lietuva.
Pasiekėm laisvę negailėdami savo gyvybės. Per tą laikotarpį buvo daug kartų paskelbtas pavojus, pasiruošimas gynybai parlamento, bet užpuolimo neįvyko, tik Televizijos bokštą paėmė, o parlamentas liko neužpultas.
Tai mano prisiminimai.
1988 m. birželio 26 d.
(kalba netaisyta)