Autobiografija
Gimiau Kaune 1963 09 17. Vaikystę praleidau Vilniuje, kur baigiau vidurinę mokyklą. 1981–1988 m. studijavau Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), įsigijau grafiko specialybę. Pagal paskyrimą išvažiavau dirbti į Anykščių raj., Kavarsko miestelį, dailės mokytoju vidurinėje mokykloje. 1988–1994 m. dirbau šioje mokykloje. 1991 m. lapkričio mėn. vedžiau ir turiu 2 vaikus. Nuo 1997 m. rudens dirbu asistentu Vilniaus dailės akademijoje, tebegyvenu Anykščių raj., Kavarske.
Atsiminimai apie Sausio įvykius (1991 m.)
Sausio 8 d. buvau namuose, kažką dirbau, nebuvau nei įsijungęs radijo, nei atsivertęs laikraščio. 16 val. dienos pas mane apsilankė Algirdas Žadeika (kartu dirbome mokykloje) ir papasakojo politinę situaciją Vilniuje. Viską metę tą patį vakarą 20 val. Pakeleivingu transportu (autobusu, vežusiu žmones tuo pačiu tikslu į Vilnių) pasiekėme Vilnių. Stoviniavome priešais Aukščiausiosios Tarybos langus, klausėmės oratorių kalbų, sakomų tiesiai iš jų, kai prie mūsų priėjo anykštėnas Gintaras Gaveika ir labai rimtu veidu ir karo vado balsu pasiūlė sekti paskui jį į Aukščiausiosios Tarybos vidų, esą gausime “kur kas svarbesnių užduočių”. Tai mus suintrigavo, taigi pakliuvome į stichiškai besiformuojančias gynybines struktūras. Artimiausiose statybose apsirūpinome armatūros strypais ir tokiu būdu tapome “ginkluoti”, kaip ir kiti “kolegos”. Gavome po žalią raištį, bet kur ir kaip turime budėti, dar ilgai nežinojome. Taigi sudarėme “dekoratyvinę apsaugą”. Mūsų statusas tapo konkretesnis sausio 11 d., kai sužinojome apie įvykius prie Spaudos rūmų, Milicijos mokyklos ir Policijos akademijos. Rūmų fojė buvo išrikiuoti visi, arti 3000, viduje esantys gynėjai ir prisaikdinti kaip kariai ir būsimi rezistencijos dalyviai. Prieš tai buvo leista 15 min. laisvai apsispręsti ir pasišalinti švaria sąžine, tačiau, manom, tokia galimybe niekas nepasinaudojo.
Kad rūmai bus puolami, beveik neliko abejonių. Po priesaikos gavome konkrečius postus ir budėjimo grafiką. Į Aukščiausiosios Tarybos vidų buvo pritempta smėlio maišų, pristatyta dėžių su padegamojo skysčio buteliais. Gynybai vadovavo, matyt, nepatyrę žmonės, nes dauguma sprendimų buvo labai neapgalvoti, pvz., ant grindų tebegulėjo sintetiniai, gaisro atveju labai degūs ir nuodingi kilimai, tai galėjo dešimteriopai padidinti aukų skaičių. Gynybiniai postai buvo išdėstyti irgi labai neprofesionaliai – pvz., po 3 žmones su strypais ant kiekvienos laiptų aikštelės – turėjome trauktis kaip didžiame filme – paeiliui. Sakykime, mūsų postas buvo ant laiptų į posėdžių salę, teis vitražais, taigi buvome matomi ne tik iš gatvės, pro paradinio vestibiulio stiklą, bet ir iš kiemo pusės, nes naktį mūsų siluetai puikiai matomi pro iš vidaus apšviestą vitražą. Kad esame gyvi taikiniai, suvokėme tik trečią dieną, kai patriotinė euforija perėjo į darbinę ramybę.
Įtampa augo, ir naktį iš sausio 11 į 12 d. buvo paskelbtas aliarmas, nes buvo pastebėti omonininkų šarvuočiai. Puolimo atveju turėjome suvaidinti rūmų gynybą, Kad TRSR vadovybei būtų galima inkriminuoti neteisėtą teisėtos Lietuvos Respublikos valdžios nuvertimą. Viską būtų nufilmavusios slaptos videokameros. Įtampoje sulaukėme ryto. Dieną puolimo nebuvo tikimasi. Dalį gynėjų (tarp jų ir mane) paleido namo išsimiegoti, apsiginkluoti, apsirūpinti būtiniausiais dalykais galimam rezistenciniam pasitraukimui.
Sausio 13 d. rytą, 6 val., jau žinodami apie nakties įvykius prie TV bokšto, tranzitu nusigavome į Vilnių. Į Aukščiausiosios Tarybos vidų patekti tada pakako parodyti žalią raištį, pasakyti savo vardą, pavardę. Naktį iš 13 į 14 d. įtampa buvo pasiekusi kritinį tašką, kai staiga mūsų vadovybė atšaukė įtemptą padėtį ir pasakė, jog susitaikė su priešu, jog šiąnakt bus paliaubos. Va, tada vienam iš mūsų anykštėnų neišlaikė nervai, jam kilo įtarimas, jog bus bandoma užmigdyti Tarybos gynėjus pavėjui į jos pusę leidžiant mažos koncentracijos nuodingąsias dujas. Neva, visiems užmigus, tyliai bus perpjautos gerklės visiems iki vieno. Tą akimirką buvo užvaldžiusi paniška baimė, bet paskui supratau, jog žmogeliui “protas važiavo”.
Galimo puolimo laukėme iki sausio pabaigos, per tą laiką Kauno, Panevėžio, Šiaulių mafijozai tiekė šaunamuosius ginklus, sprogmenis ir sugebėjo neblogai apginkluoti savanorius.
Vadovybė tą ėmė daryti kiek vėliau.