Atrodo, dar taip neseniai Vilniaus gatvėmis slinko sovietinių tankų kolonos, sužvėrėję okupacinės kariuomenės kareivos šaudė į beginklius televizijos bokšto gynėjus, taip neseniai tūkstančiai tūkstančių žmonių saugojo ir gynė tuometinius Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Taip neseniai...
Tačiau nuo įsimintinos 1991-ųjų sausio 13-osios prabėgo jau septyneri metai. Apie to meto įvykius per prabėgusių metų prizmę susėdome šnektelti su Parlamento gynėju, Anykščių RTG štabo viršila Zenonu Mameniškiu.
– Ilgai svarstėte prieš įsijungdamas į laisvės gynėjų gretas?
– Viskas vyko natūraliai. Dar gerokai prieš sausio įvykius Anykščiuose buvo pradėtos kurti karinės struktūros. Aišku, apie tai labai mažas žmonių ratas žinojo. Šio darbo koordinavimas buvo patikėtas Bernardui Andrukaičiui. Įsitraukiau į šią veiklą ir aš. Įsijungė Stanislovas Petraška, Povilas Sapkauskas... Šaulius būrė Eligijus Smetona. Man irgi primygtinai siūlė stoti į šaulių gretas. Tačiau aš norėjau aktyvesnės veiklos karinėse struktūrose, o ne susėdus su seneliukais prie stalo politikuoti. Taigi, užpildžius savanorių anketas, mums buvo pasakyta dirbti savo darbus, o reikalui esant mes būsime pašaukti.
– Kuo įsimintina jums Sausio 13-oji?
– Išgirdęs žinią, kad prie televizijos bokšto žuvo žmonės, atlėkiau prie pašto. Ten rinkosi ir daugiau žmonių. Mums vadovauti turėjo P. Sapkauskas, tačiau ryžtingumo neparodė. S. Nefas buvo kaip ir ryžtingesnis, tačiau irgi blaškėsi. Nebuvo vadų. Kažkam kilo mintis važiuoti saugoti Viešintų televizijos retransliacijos bokštą. Iš kažkur atsirado autobusas. Supuolėme į autobusą ir nuvažiavome į Viešintas. Grįžę, per pusę valandos susiruošėme ir išvažiavome į Vilnių. Prie parlamento susitikau troškūnietį Alvydą Čiplinską. Jis jau savaitę iki sausio 13-osios ten budėjo. Žmogus išgyveno, kad tuo metu, kai vyko šaudymas, nebuvo prie bokšto.
Taigi, nuvažiavome mes į Vilnių prie parlamento. Prisimenu, kartu vyko S. Nefas, mano brolis Virgis, A. Daugilytė, A. Trumpa. Važiavo ir dar daugiau pažįstamų. Prie parlamento mes ne šiaip sau vaikščiojome ir laužus kūrenome. Pasiprašėme skiriami į kokį nors postą. E. Smetona ir A. Kadžionis buvo parlamento viduje. Na, o mums teko užduotis nepraleisti girtuoklių į parlamentą ir žiūrėti, kad „neišdykautų” patys parlamento gynėjai.
– Vadinasi, ir tarp pačių parlamento gynėjų buvo įvairių žmonių?
– O kaipgi, buvo ir ten visokio brudo. Kažkodėl pas mus įprasta viską perteikti rožinėmis spalvomis: o, parlamento gynėjas, didvyris! Nieko panašaus. Buvo tokių gynėjų, kurie, pasijutę išskirtiniais asmenimis, net batų nenusiaudavo, guldami į patalus. Manote, kad visi ten, parlamento viduje, buvo blaivininkai? Vienas mūsų kraštietis, dabar jau miręs, beveik kiekvieną dieną buvo „pašutęs”.
– Žvelgdamas iš dabarties į tuos baisius ir lemtingus įvykius, ar galėtumėte teigti, kad tauta buvo kitokia?
– Kai poste prie parlamento mane pakeitė brolis Virgis, jis man pasakė: „Aš tavęs nepažįstu. Kažkuo tu labai pasikeitęs”. Sakau, palauk, kai po paros atvažiuosiu tavęs pakeisti, tikriausiai ir tu būsi neatpažįstamas. Taip, buvimas prie parlamento mus visus pakeitė. Nebuvo baimės. Nereikėjo jokių komandų. Visi žinojo, ką daryti. Vyravo bendra dvasia. Vienas kitą supratome be žodžių. Tačiau jau ir tada, praėjus keletai dienų po sausio 13-osios, buvo pastebimas kažkoks „ataušimas”. Budėtojai pradėjo skirstytis pagal rajonus, miestus...
– Vadinasi, jau tada pajutote, kad lietuvių vienybė pasireiškia tik ekstremaliose situacijose?
– Man taip atrodo. Aš neįsivaizduoju kodėl, bet mes smarkiai susvetimėjome. Nebėra rusų tankų, kareivių, nebėra ir vienybės.
– Kuo pasireiškia mūsų susvetimėjimas?
– Jo požymių gausu visose gyvenimo sferose. Brolis su broliu pykstasi dėl aro žemės ar dėl vienos pušies, valdininkas rūpinasi savo kėde, o ne paprasto piliečio interesais ir t.t. Net ir tarp pačių šaulių nebėra vienybės. Štai jums pavyzdys. Ir V. Paliokas, ir E. Smetona buvo parlamento gynėjai. Dabar abu Dariaus ir Girėno kuopos šauliai. Beje, A. Smetona – garbės šaulys. Ne taip seniai vyko Lietuvos Šaulių sąjungos suvažiavimas. Anykščių šaulių kuopos vadas Pratapas važiavo sava mašina. E. Smetonai, ligotam žmogui, teko vykti autobusu. Grįžtant iš suvažiavimo Paliokas taip pasakė: „Jeigu važiuos Smetona, aš išlipu iš mašinos”. Nors viena laisva vieta buvo. Kaip ne keista, konservatorių rėmėjui, Anykščių šaulių kuopos vadui V. Pratapui neužteko pilietinės drąsos paaiškinti krikdemui V. Paliokui, kad išlipti privalai tu, o ne vyresnis už tave garbės šalys E. Smetona. Tai tragedija. Visur šnekama: broliai šauliai. Va tau ir broliai. Pačioje Lietuvos Šaulių sąjungoje dėl valdžios pešasi įvairios grupuotės. Jiems nusispjaut į visas idėjas. Svarbu, kad kėdė yra. Ir į tą kėdę jie lipa laužydami kitų nugarkaulius. Prisimenu, sėdime prie laužo parlamento kieme ir svarstome, kaip bus, kai Lietuva taps nepriklausoma. A. Trumpa tada sako: „Aš atgaunu tėvų žemę, sėdžiu, lašinius valgau, parodau – tu man ir dirbi”. Jau tada pastebėjau, kad mes nevienodai į pasaulį žiūrime, nors dėl vienos idėjos ir atvykome saugoti parlamento. Jau tada ir pasirodė patys pirmieji, vos vos pastebimi, susvetimėjimo daigai.
– Ar su visais, su kuriais tada gynei parlamentą, dabar, kaip sakoma, eitum į žvalgybą?
– Tik su trečdaliu.
– Už tokią Lietuvą, kokia dabar yra, tu buvai pasiryžęs galvą guldyti. Ar tokią ją įsivaizdavai po septynerių metų?
– Kad taip sunkiai į nepriklausomybę bus einama, netikėjau. Žmonės sumaterialėjo, greitai pavargo. Ir santarvė kažkur dingo. Vieni kitiems ėmė prikaišioti – tu dešinysis, tu kairysis. O man atrodo, kad tai niekis. Svarbu, kad visi keliai vestų į vieną vienintelį tikslą – tvirtą ir stiprią Lietuvą. Į tokią Lietuvą, apie kurią mes svajojome 1991-aisiais.
– Ačiū už pokalbį.
Žemaitis, Antanas. Tada mes buvome vieningi // Anykšta. - 1998, saus. 10, p. 3, 9.