Vilniuje aš buvau nuo sausio 9 d., o 12-ąją parvažiavau į namus susitvarkyti darbe – pasakiau, kad būnu Parlamente. Po pietų susiradau tuščią mašiną, vykstančią Vilniun parvežti anykštėnų šaulių. Parlamente susiradęs juos, vieną vedžiau prie mašinos, o kai grįžau – be leidimo nebeįleido. Bėgdamas aplinkui iš Profsąjungų pusės pamačiau, kad formuoja Parlamento gynėjus. Patekau į trečią būrį. Tą naktį viskas ir įvyko. Klausėmės užsienio radijo, savas nebeveikė. V.Landsbergis pranešė – prie Televizijos bokšto per mažai žmonių, kas galit, pastiprinkit. Mes, suregistruotieji, likome. Radijas pranešė, kad artėja tankai. Aš budėjau ant stogo. Ir pamatėme nuo Pedagoginio instituto tankus. Mes buvome pasiruošę gintis – benzino turėjome, geležinius strypus. Prieš tai suspėjau paskambinti žmonai, prisipažinau, kur esu, ir atsisveikinau. Ar buvo baisu? Ne, tik žvėriškai pikta. Žūtis rodėsi paprasta pareiga. Ryte daug dingo – iš keturių būrių liko tik du. Nuėjau į Nepriklausomybės aikštę ir sudeginau sovietinį pasą. Jau šitokiu piliečiu tikrai nebūsiu. Žmonės mums nešė į Parlamentą aukas, valgį. Tokia gydytoja, senutė jau, vis sakydavo: “Sūneliai, laikykitės, mes be jūsų pražūsim...”
Savanoris Leonas Kaladė – buvęs Anykščių melioracijos drėkinimo sistemų operatorius. Į Vilnių atvažiavo 1991 m. sausio 9 d. Ir iš karto gavo kovos krikštą – grūmėsi su jedinstvos žaliūkais, kurie veržėsi į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Nuo tos dienos – savanoris. Sausio 13-osios naktį – tarp Parlamento gynėjų. Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.