Gimiau 1934 m. vasario 28 d. Molėtų raj., Karalinavos vnk. Tėvai kilę iš Anykščių raj. Gečionių kaimo. Tėvas buvo 1919 m. savanoris ir gavo už tai 10 ha žemės. Nuo 1945 m. gyvenome visur, nes tėvą sušaudė, o mums teko mokytis įvairiose šalies mokyklose. Anykščiuose gyvenu nuo 1970 m., atsikėlėme iš Radviliškio. 25 metus dirbau “Anykščių vyno” gamykloje, dabar jau pensininkas. Sūnus gyvena Marijampolėje.
Susikūrus Sąjūdžiui, nuo pat pirmųjų dienų įsitraukiau į jo veiklą. Dalyvavau mitinguose: Ignalinoje, Molėtuose, Lazdijuose, “Baltijos kelyje”, Vingio parke Vilniuje ir kitur.
1991 m. sausio 9 d. Šaulių sąjungos savanorių kuopa važiavo į Vilnių budėti prie Parlamento. Buvo atvažiavę šauliai iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir kitų miestų. Kieme išrikiavo visus, išaiškino tuometinę situaciją, paskui įvedė į Parlamento vidų ir nurodė, ką reikės saugoti. Mums reikėjo būti antrame aukšte, saugoti laiptus, vedančius į salę nuo Neries upės pusės. Pirmą dieną buvo ramu. Sausio 11-osios vakare davėme priesaiką. Iš Parlamento išeiti neleido, bet kai nusipirkome šaulių kepures, tada galėjome laisvai vaikštinėti po kiemą. Vilniečiai atnešdavo arbatos, maisto. Ginklų mums nedavė, saugojome tuščiomis rankomis. Vakare nuėjau prie statybų, kitoje gatvės pusėje, paieškoti gelžgalių. Ten rastus armatūros gabalus pasiėmiau ir, įsikišęs į rankovę, parsinešiau sau bei draugams.
Vėliau kai kurie jau turėjo kariškus arba medžioklinius šautuvus. Viduje buvo apie 700 žmonių. Matėme važinėjant tankus, jie demonstravo savo jėgą. Buvo baisu, bet nepuolėme į paniką. Kunigas R.Grigas, deputatas G.Patackas, V.Landsbergis, A.Butkevičius kalbėdami liepė apsispręsti visiems per 15 minučių: likti gynyboje arba išeiti... Anykštėnai neišėjo. Davėme priesaiką, tuomet paskirstė pareigas ir nurodė, kas kur ir kokius objektus saugos. Mes galvojome, kad teks gintis nuo jedinstveninkų ir omonininkų, nes pastarieji planavo mitingą prie Seimo ir, pralaužę vartus, patekti į Seimą. Vėliau paaiškėjo, kad tikimasi tankų puolimo, o mes beginkliai. Buvo labai nejauku. Aš buvau atsakingas už dujokaukes. Tikėjomės puolimo naktį iš sausio 11-osios į 12-ąją. Sužinojome, kad užimti DOSAAF pastatas ir Sporto rūmai. Be poilsio, nemiegoję su Simanavičiumi saugojome laiptus, vedančius į salę. Prasėdėjome visą naktį. Naktis praėjo ramiai. E.Smetona, A.Kadžionis ir Žarskus siūlė važiuoti namo pailsėti, apsitvarkyti. Ryte išvažiavome iš Vilniaus. Važiuodami į Anykščius susitarėme, kad 13 d. 16 val. pailsėję vėl važiuosime į Vilnių.
Naktį išgirdau per radiją, kad jau puola Televizijos bokštą. Apsirengiau ir išėjau į miestą prie pašto. Čia jau rinkosi anykštėnai. Atvažiavo autobusas ir aš išvažiavau į Viešintas prie televizijos perdavimo stoties. Čia puolimo nebuvo, tad parvažiavome atgal į Anykščius. Vėliau maršrutiniu autobusu nuvažiavau į Vilnių, prie Seimo rūmų. Ten buvo labai daug žmonių. Į vidų patekti buvo neįmanoma, niekas neįleido. Susitikau Palioką ir vakare parvažiavome į Anykščius.
Sausio 14 d. su B.Talaikiu išsirengėme į Vilnių, bet ir vėl nepatekome į Parlamento rūmus. Ten susitikome vadą ir jis paaiškino, kad žmonių rūmų viduje yra pakankamai ir mūsų jau nebereikės. Vėliau su B.Talaikiu išvažiavome į namus.