Pirmasis posėdis

L. SABUTIS. Garbūs konferencijos dalyviai, malonu ir jausminga matyti jus po tiek metų vėl parlamento salėje, parlamento rūmuose, prieigose. Šiandien ypač reikšminga kon­ferencija – „Parlamento gynyba 1991 metais“.

Programa jums išdalyta. Laikas labai ribotas. Salėje matau labai daug uniformuotų asmenų, todėl žiūrėkim į laikrodį, būkime punktualūs, laikas ribotas. Galbūt šiandien di­džiausia problema ir yra mums laikas, tačiau prisiminti kitoje aplinkoje, kas vyko prieš 20, prieš 19 metų, labai reikšminga.

Į konferenciją skuba mūsų Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, Č. Stankevičius valstybės pavedimu išvykęs į kitą valstybę, o mes pabendrausime, kaip kas ką prisimename ir ką reikšmingo galime palikti po tiek metų.

Pagal konferencijos darbotvarkę pirmasis mūsų žingsnis – gerbiamojo monsinjoro Alfonso Svarinsko palaiminimas.

Monsinjoro A. Svarinsko palaiminimas

A. SVARINSKAS. Garbingieji konferencijos dalyviai, šiandien mes švenčiame didžią tragiškai garbingą šventę – Laisvės gynėjų šventę, kai žmonės nuoga, mylinčią Lietuvą ir Dievą krūtine stojo prieš okupantų tankus. Taigi mes atėjome šiandien, kad padėkotume Dievui už visą laisvės kovų pagalbą, kad pagerbtume tuos, kurie žuvo prieš devyniolika metų, ir kad pažiūrėtume į ateitį, nes mūsų Tėvynei gresia ir sunkios dienos.

Kada buvo sunku, kada nebuvo pagalbos, mes meldėmės. Meldėmės KGB rūsiuose. Kai vieną išvesdavo į tardymą, kalbėdavo rožančių ir taip per dieną net šešis kartus. Kalbėdavo ne todėl, kad jo nemuštų, bet kad jis išlaikytų kankinimus ir nieko neišduotų. Prisimenu, kai pareidavo iš tardymo Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas, jis truputį šypsodavosi ir visi kameros draugai sakydavo: kaip gera, vyskupo nemuša. O kai nuėjo į pirtį, visi pamatė, kad jis buvo sukapotas nuo pakaušio iki kulnų.

Tada lietuviai meldėsi ir tikėjo Dievą ir kad Tėvynė bus išsilaisvinta. Su ta nuotaika mes kalbėsime Viešpaties maldą prašydami palaimos.

Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet sergėk mus nuo pikto. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šven­tosios Dvasios. Amen.

Aš, kaip partizanų kapelionas, nuoširdžiai visus sveikinu ir meldžiu Dievo jums palaimos ir toliau tęsti kovą už laisvę ir nepriklausomybę.

Norėčiau papasakoti vieną mažą fragmentą iš partizanų svajonių ir kovos dalykų, kad primintų ir tiems, kurie kovojo, ir tiems, kurie buvo jauni ir įsijungė į kovą.

1949 m. vasario 16 d. išvakarėse Šilo bunkeryje susirinko Šarūno būrio vyrai ir taip kalbėjo: „Mes galime žūti, bet Lietuva išliks ir anksčiau ar vėliau ji prisikels laisva. Kaip jau ne kartą kalbėjome, dar kartą užtikriname, kad Lietuva kils nauja, skaidri, tyra iš mūsų gyvybės, iš mūsų kvapo, iš mūsų kraujo – šilto, karšto, jauno kraujo. Dabartinė kova atskiria grūdus nuo pelnų, perlus nuo nešvarumų, vaizdžiai parodo, kas yra tikras lietuvis ir kas tik yra iškamša. Būsima Lietuvos valstybė remsis Vakarų sveikos demokratijos pavyzdžiu. Mūsų idealai – tiesa, teisingumas, gėris, šviesa, Dievas bus jos pagrindas, valdžios vyrai bus patys rinktiniai tautos atstovai – ryžtingi, teisingi, dori, kilnūs, tikintys, išmintingi, geri savo srities specialistai, sumanūs politikai.“ Pagaliau jis, kovoje kritęs, paskutinį kartą ištarė: „Žūstu už tikrą laisvę.“ Tauras užmerkė akis amžinai. Mes, kol gyvi, turime įgyvendinti jo priesaiką. Kilni, prakilni Lietuva ant jauno kraujo dvasios milžinų už laisvę tyrą, už padėjusią galvą… Taigi tokia partizano auka ir svajonės.

O dabar? Šiandien rytą girdėjau, kad ne taip, kaip partizanai svajojo, sakė, kad Lietuva juodai geria. O ką gi daro, kad Lietuva juodai negertų? Dabar aludariai, degtindariai rėkia, kad jie išlaiko sportą, todėl jiems reikia duoti laisvės girdyti tautą. Taigi, jeigu nebus deg­tindarių, nebus sportininkų ar Lietuva neišlaikys? Argi tada degtindariai ir sportininkai kovojo už Lietuvą? Ne. Manau, kad dabar reikia susiimti. Girdėti ir Seimo balsų: reikia leisti varyti naminę. Tai kiek galima žudyti Lietuvą? Be degtinės negali sukurti naujo gyvenimo. Taigi va, broliai, blogai. Panevėžio apskrityje, atsimenu, kai kovojome sovietų laikais, vienam žmogui buvo 10 lt degtinės, 14 lt vyno ir 30 lt alaus, dabar visoje Lietuvoje kiekvienam žmogui išeina 19 lt degtinės. Prasigėrėme ir toliau nėra kur eiti.

Arba vėl. Tauta, užuot kėlusi dorą, įsteigė Lietuvoje Lygių lyčių galimybių organizaciją ir ji apims Pabaltijį. Jų sąmata – 16 mln. Lt, dirbs 30 žmonių. Per TV rodė A. M. Pavilionienę ir A. Burneikienę. Taigi suprantama, kas ši organizacija yra. Per ją veiks gėjai, kurie žudys Lietuvą, nes jie eina su manifestu „Mes ardysim jūsų šeimas ir išnaudosime jūsų vaikus“. Manau, kad mes tam trukdysim. Ačiū buvusiam merui J. Imbrasui, kuris neleido jiems pasirodyti gatvėje. Dabar Lietuvoje yra du tarptautiniai viešnamiai, taigi Vilniui garbė! Mes neleisime, kad jie grįžtų Lietuvon, ir kursime naują, šventą Lietuvą.

Broliai, buvo Kalėdos, o prieš Naujuosius metus Katedros aikštėje sunaikino Betliejų. Laisvoje Lietuvoje katalikai negali laisvai pagarbinti Dievą pagal savo papročius! Jie buvo pirmieji kovoje su malda ir giesme, jie saugojo parlamentą, o dabar chuliganai naikina. Be abejo, čia ne chuliganai, tai yra užsienio jėgos. Ir mes tylime. Tauta išvarginta okupacijos tyli, o bolševikai veikia. Taigi manau, kad mums reikia padaryti atitinkamas išvadas.

Štai dabar, prieš Naujuosius metus, kažkoks menininkas, nežinau, kiek jo galvoje košės, nupiešė bjaurų paveikslą ir nusiuntė į prezidentūrą. O paveiksle – nuogas vyras, suklupęs kaip rūpintojėlis ant kojų. Nuogas vyras su visais atributais. Taigi jo laimė, kad Lietuva ne musulmoniška – jis netektų savo kvailos galvos ir netvirkintų savo tautos. O dabar parodė portretus, parodė Smetoną su cilinderiu, o iki pusės nuogas. Kas turi teisę mirusius išniekinti? Jeigu negalima išniekinti kapinių, tai kaip galima atminimą? Yra žinomas romėnų posakis: „Apie mirusius arba nieko, arba gerai.“ Jie mirė, istorija pasakys savo žodį ir negalima šito daryti. Ir dabar tyli, o reikia daryti tautos atgailą, juk mūsų, katalikų, yra 79 %. Taigi vieną sekmadienį turėtų nutilti muzika, būtų tiktai malda ir pasiryžimas kovoti prieš blogį.

Taigi manau, kad šitą paveikslą reikia ne prezidentūroje kabinti, bet reikia nuvežti į šiukšlių dėžę arba sunaikinti, kad kiti jo nematytų. Taigi va, broliai ir sesės Kristuje, tokių dalykų yra ir daugiau. Dabar skaičiau, Maskva pasiūlė Lietuvai atnaujinti tiltą, atnaujinti tuos balvonus, kurių mes nesugebėjome per 20 metų nuimti. Jau buvo posėdis. Posėdyje dalyvavo 3 lietuviai ir 7 maskoliai iš ambasados. Ir parašė laišką Maskvos merui Jurijui Lužkovui, kad va, dabar bus gerai. Aš manau, kad Maskva supras ir pasiūlys Lukiškių aikštėje pastatyti laisvės kovotojų paminklą, kurio mes iki šiol nesugebėjome padaryti. Šnekam, diskutuojam kelerius metus ir nieko nėra. O kas, jeigu Maskva paims ir pastatys Leniną ar Staliną vėl Lukiškių aikštėje? Taigi reikia mums suprasti, kad gėda taip elgtis. Svajojome apie Lietuvą, šventą, dorą, teisingą, o kur ji dabar? Mes turime suprasti, kad reikia kovoti, reikia kovoti ir grįžti prie Dievo. Be Dievo nėra išsigelbėjimo. Taigi malda ir darbas už Lietuvą.

Ir baigsiu Jurgio Baltrušaičio žodžiais: „Jei aukščiau tu nori lipti, imk nelūžtamą ramentą ir, pakeitęs Dievo kryptį, kopk sode į kryžių šventą.“ Ačiū. (Plojimai)

L. SABUTIS. Gerbiamieji konferencijos dalyviai, po šio palaiminimo ir karšto kri­tikos žodžio sugiedokime Lietuvos Respublikos himną.

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

Ačiū. Kartu tylos minute pagerbkime kritusius sausio 11–13 dienomis ir per ilgus laisvės kovos metus. (Tylos minutė) Ačiū.

Pasinaudodamas proga turiu padėkoti jau prieš 1991 m. sausio 8, 10 d. čia dirbusiems laisvės gynėjams, savanoriams ir visiems, talkinusiems parlamentui. Noriu taip pat pasakyti, kad šituose mažuose rūmuose tada sutilpo daug, šiandienine terminija kalbant, institucijų. Čia dirbo Aukščiausiosios Tarybos deputatai, Prezidiumas, Vyriausybė, Lietuvos televizija, krašto apsaugos pareigūnai ir gynėjai. Todėl manau, kad šiandien ypač prasminga mūsų kon­ferencija, ir prašykime tarti žodį Seimo, mūsų dabartinio Seimo, Pirmininkę Ireną Degutienę. (Plojimai)

I. DEGUTIENĖ. Brangūs Lietuvos laisvės gynėjai! Brangūs visi čia susirinkę! Kon­ferencijos viešnios ir svečiai! Minime 19 metų senumo įvykius, kurie mūsų istoriją ir atmintį paženklino skausmo ir netekties, bet taip pat ir atsidavimo, aukos, patriotizmo ir pasirengimo žūti už Lietuvos valstybę ženklais. 1991 m. sausio 13-ąją visi tapome laisvės bylos – ne­priklausomos valstybės kariais ir gynėjais. Jūs, čia esantys, istorinėje byloje tarėte savo svarų žodį ir išsakėte apsisprendimą už mūsų visų laisvę, už Tėvynę Lietuvą.

Žvelgiu šiandieną į jus ir vėl prisimenu tas dienas, kai motinos ir sesės išlydėjo savo šeimų tėvus, savo vyrus ir brolius į nežinią, į kovą už laisvą Lietuvą. Parlamento, Televizijos bokšto, televizijos ir radijo pastatų gynėjai paliko viską, ko buvo pasiekę, ir stojo į pirmas gretas prieš sovietinius agresorius ir savo nemirtingu pavyzdžiu suvienijo Lietuvą. Šalia jūsų į vieną gretą sekdami jūsų pasiryžimu stojo ir kiti Lietuvos žmonės. Šis buvimas tiesos kelyje tuomet mums suteikė ypatingą ramybę ir tarpusavio pasitikėjimą, leido dalintis arbatos puodeliu su greta esančiu nepažįstamuoju. Mes vėl pasijautėme esantys vienos Lietuvos vaikai, galintys savo pasiaukojimu laimėti jos laisvės, mūsų visų laisvės bylą. Tokio troškimo gyventi laisvoje Lietuvoje vėl reikia ir šiandien. Turime atgaivinti ir saugoti atminimą to pasiaukojimo ir apsisprendimo žūti už nepriklausomą Tėvynę, kuri sausio įvykių dienomis sklido nuo laužų prie parlamento.

Noriu tikėti, kad ilgainiui mūsų gyvenimuose tikrai daugės tokių dalykų. Esu tikra, kad šios dienos konferencijos dalyviai prisimins ano meto paradoksus – nerimą, kuris suteikė neįtikėtiną ramybę ir neaiškumą dėl ateities, kuris įkvėpė aiškų norą gyventi laisvėje ir baimę dėl agresijos, kuri suteikė ryžto priešintis daug gausesnėms ir geriau ginkluotoms okupantų pajėgoms.

Jau šiandien vakare vėl suliepsnos anuomet Lietuvos gynėjus sukvietę pavojaus laužai, o rytoj ryte šią laužų šviesą atspindės daugelyje mokyklų uždegtos atminimo žvakutės. Tai primins tautos ilgus šimtmečius puoselėtą tradiciją – nušvitus pavojaus laužams, kie­k­vienas lietuvis žinojo – atėjo laikas kilti į kovą už savo žemę, už savo artimą, už savo tėvynę ir laisvą Lietuvą.

Prieš 19 metų jūs atsiliepėte į pavojaus laužų šauksmą ir, palikę viską, pakilote į kovą už jūsų ir mūsų laisvę, į kovą už Lietuvą. Tuomet jūs padarėte viską dėl laisvos tėvynės ir jos ateities, dėl savo vaikų ir vaikaičių laisvės. Tikrai tikiu, kad esate iš tų žmonių, kurie šventai tiki – alternatyvos šiai laisvei nėra.

Nuoširdžiai dėkoju jums visiems, visiems, tuo tikintiems ir savo žodžiais ir darbais kuriantiems laisvą nepriklausomą Lietuvą. Būkime kaip tada visi kartu. Ačiū. (Plojimai)

L. SABUTIS. Gerbiamieji, norom nenorom mes vis tiek grįžtame į netolimą praeitį, todėl drįstu priminti, kad 1990 m. sausio 11–13 d. mus akylai stebėjo dar iki nepriklau­somybės paskelbimo visas to meto kompartinis monolitas ir aktyvas. Tomis dienomis Lie­tuvoje lankėsi Michailas Gorbačiovas, siekdamas paveikti mūsų siekį. Tačiau prisiminkime ir tai, kad 1991 m. sausio 12 d. (jau po metų) į Vilnių atvyko gynybos ministro pavaduotojas generolas Vladislavas Ačialovas. Puikiai suprantate, kokiu tikslu jis atvyko, nes dieną prieš tai oro desanto kariuomenės dalys jau buvo užėmusios Spaudos rūmus, kitus mums labai svarbius valstybės objektus.

Tarti žodį tema „Pakilome už Lietuvą prieš netiesą“ prašytume Roberto Grigo ir tuo metu buvusių kartu su mumis dabar garbės savanorių. (Plojimai)

R. GRIGAS. Mylimi bičiuliai, bendražygiai, Lietuvos ir laisvės gynėjai! Manau, kad viskas labai paprasta. Mes mylėjome, tikiu, tebemylime laisvę ir Lietuvą. Mums buvo džiaugsmas ir garbė čia su ja būti aną Sausio 13-ąją. Šiandien mums už tai dėkoja, ap­dovanojimus skiria kaip už ką nors ypatingo. Ar nebuvo mums pati didžiausia dovana būti tomis dienomis čia, Lietuvos pusėje, pasiūlyti jai ginti daugiausia, ką turime, – jei prireiks, save pačius, būti sukilėlių, savanorių, partizanų ištikimybės tęsėjais? Ar gali tekti asmeniui didesnis įvertinimas? Kas iš tikrųjų mylėjo, kas myli, gali tai suprasti.

Per šias Kalėdas į amžinybę išlydėjau savo tėvelį, sąžiningą Dzūkijos bažnytkaimio mokytoją. Jis labai mėgo ir mums, vaikams, kartodavo Bernardo Brazdžionio eilutes:

Ar tu verkei su tais, kur žemėj verkė

Ne duonos… – laisvės, saulės ir žiedų?

Dėl ko mes čia susirinkome prieš 20 metų rizikuoti, priesaika įsipareigoti? Dėl geresnio ekonominio gyvenimo, dėl duonos? Jos, pasak kažkurio nūnai populiaraus istoriko, Leonido Brežnevo laikais tikrai pakako. Turbūt troškome, kad ir ką tvirtintų materialistai, kažko kito, kažko daugiau, mūsų žmogiškajai ir lietuviškajai prigimčiai esmingesnio. Štai tą „dėl ko“, dėl ko atėjome ir prisiekėme sutikti mirtį, jeigu prireiks, dera kaskart iš naujo suvokti, įsisąmoninti ir mums patiems, ir visuomenei.

Įžvelgiu perdėto pragmatizmo pavojų nūdienos politikoje. Šiandien „blogai“ remti Gruziją, Ukrainą, Čečėniją. Antai buvo neišmintinga „veltis į pogrindį, į mišką, į Sąjūdį“. Tik kas ir kur šiandien būtų Lietuva, jeigu visi būtume išlikę tokie karjeristiškai, konformistiškai, apdairiai išmintingi. Manau, kad vadinamasis vienišas padorumas turi begalinę reikšmę tautoms, žmoniškumui, religiniam šventumui. Nesvarbu, kaip elgiasi visi, nesvarbu, ką daro kiti. Aš neskųsiu, neišduosiu, aš paslėpsiu tuos žydus, aš padėsiu persekiojamam tautiečiui, užstosiu šmeižiamą žmogų. Drąsa asmeniškai apsispręsti už gėrį ir tiesą – štai kas pirmiausia turi būti ugdoma Lietuvos mokykloje.

Mano amžinąjį atilsį tėvas, kuklus kaimo mokytojas, stengėsi, kur galėjo, padėti sovietmečiu persekiojamam žmogui, norintiems į Vakarus emigruoti vokiečių kilmės as­menims, kaip vokiečių kalbos mokytojas, besislapstančiam nuo KGB, vėliau pabėgusiam į Švediją Vladui Šakaliui, žymiam Vilniaus disidentui, ar tiesiog režimo absurdų engiamiems mokiniams. Simas Kudirka, paprastas Lietuvos jūrininkas, savo šuoliu iš sovietų laivo į amerikiečių parodė žmogaus teisę ir teisėtą troškimą gyventi, keliauti, judėti taip, kaip jis nori, o ne nustato kokia nors valdžia.

Nuostabi asmenybė ir tokio prasmingo pavadinimo Dzūkijos Savanorių kaimo gyventoja, tremtinė, Sibire sužalota ir visam amžiui praradusi sveikatą, iki mirties prasėdėjusi neįgaliojo vežimėlyje Julija Ūselytė, iš kurios gaudavau pogrindžio spaudos, mane, paauglį, sutikusi, uždavė klausimą, kurio niekada neklausė anuometė sovietinė mokykla, ir, abejoju, ar paklausia vaikų dabartinė: ar tu žinai, kas yra laisvė ir kas yra vergystė už duoną? Tiesi, graži, ori kaip romėnų matrona neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris. Prisimenu tą sakinį, tą klausimą ir dabar pažodžiui: „Ar tu žinai, kas yra laisvė ir kas yra vergystė už duoną?“

Sesuo Nijolė Sadūnaitė, už šešis padaugintus pogrindžio leidinio lapus šešerius metus praleidusi Sibiro nelaisvėje, Juozas Lukša, kovojęs Lietuvoje ir ėjęs į Vakarus nešti žinios apie mūsų viltingai beviltišką visų užmirštą kovą, Sausio 13-osios taikūs Lietuvos gynėjai – sovietų agresoriaus ginklų aukos.

Paminėjau šituos asmenis ne dėl to, kad jie būtų kokie nors išskirtiniai, o todėl, kad juos žinau. Tikriausiai ir jūsų kiekvieno šeimoje, giminėje buvo tokių asmenų, asmeniniu sukilimu prieš netiesą liudijusių Lietuvą, jos teisę ir jos laisvę. Be tokių asmenų, be tokių žmonių mes neturėtume šiandien mūsų valstybės, kaip Kęstutis Genys sako: „Net ir tos, kurią šiandieną ašaromis laistėm.“ Iš jų mažų asmeninių drąsos pareiškimų, iš jų asmeninių sukilimų kaip bičių korys yra sulipdyta dabartinė tautos ir jos valstybės egzistencija. Jokių įstatymų, įsakymų, jokio atlygio, pažadų, niekas jų nevertė elgtis taip, kaip jie elgėsi. Jie asmeniškai pasirinko ir apsisprendė. Verta gilių apmąstymų, ypač mūs švietimo, politinio, pilietinio ugdymo ir politikos sistemose, kokios savybės, kokios idėjos subrandina panašias asmenybes, nes jų dėka išlieka, prisikelia ir egzistuoja tautos, valstybės. Be jų garma į istorijos nebūties tamsą, kad ir kokių įspūdingų BVP rodiklių būtų pasiekę.

Politkalinys, Kovo 11-osios signataras Liudas Simutis, kai atgimimo pradžioje pra­sidėjo dideli dejavimai, kaip čia mums bus sunku ir neįmanoma išgyventi be Maskvos, už­duodavo tokį klausimą tiems, kurie labai greitai ir anksti pradėjo klausinėti, ką man duos ar davė ta keistoji nepriklausomybė. Jis sakydavo: „O ką aš daviau Tėvynei? Ką aš duodu Lietuvai?“

Palyginkime šeimos narių, bičiulių meilę, ji yra tol, kol mylima neklausiant, kas man už tai, stengiantis lenktyniauti, kad mylimam asmeniui būtų geriau. Taip ir patriotizmas, Tėvynės meilė be šios nuostatos lieka grynas savanaudiškumas, telieka naudingumo koefi­ciento apskaita, kuri paprastai neatveda žmogaus į Vilnių, kai ten šaudo ir važinėja svetimi tankai. Ačiū jums, kad buvote čia tada, kad esate šiandien, ir toliau būkite tokie, neap­skaičiuojantys meilės Lietuvai. Ačiū. (Plojimai)

L. SABUTIS. Dėkojame kunigui Robertui Grigui. Tema „Savanoriai parlamento gynyboje“ kalbės generolas pulkininkas Arvydas Pocius, parlamento gynėjas, Lietuvos kariuomenės vadas. (Plojimai)

A. POCIUS. Gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji nepriklausomybės gynėjai, gerbiamieji svečiai, brangūs bendražygiai, laikotarpis, apie kurį šiandien kalbame, ne tik į mano, bet ir į daugelio iš jūsų gyvenimus įnešė kardinalių pokyčių. Ypač jauniems žmonėms, kurie čia buvo, tie įvykiai padėjo stiprius pilietiškumo, pagarbos savo šaliai ir jos žmonėms pamatus. Nuo 1990 m. rudens, kaip žinote, Lietuvoje pradėjo kurtis pirmieji savanorių padaliniai ir jau tų metų pabaigoje jie gavo užduotį saugoti Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės rūmus Vilniuje, savivaldybę ir kitus svarbius valstybės objektus. Tuometinė savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba buvo įteisinta 1991 m. sausio 17 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu. Lyg ir logiška – vaikas gimė anksčiau, gimimo liudijimas buvo išduotas vėliau: savanoriai atsirado 1990 m., gimimo liudijimą gavo 1991 m. sausio 17 d.

Tačiau, ką tas gimimas reiškė? Prasidėjus pirmiesiems sovietinės armijos ginkluotiems išpuoliams tapo aišku, kad ne tik okupacinė kariuomenė, ginklu slopinusi Lietuvos nepri­klausomybę, represijomis sieks sugrąžinti sovietinę santvarką, bet tarp lietuvių taip pat at­sirado kolaborantų, kurie stojo prieš savo tautiečius. Veikė organizacija „Jedinstvo“, kurioje taip pat buvo mūsų tautiečių. Taigi ne visi Lietuvos piliečiai laukė nepriklausomybės ir ne visi ją gynė.

Sausio 11–13 d. Aukščiausiosios Tarybos rūmuose duota Lietuvos savanorio kario priesaika padarė pradžią naujai atsiradusiai karinei organizacijai. Tai buvo teisinis pagrindas Lietuvos piliečiams savanoriams ginti savo valstybę ginklu. Tai buvo nuspręsta ir Gynybos tarybos posėdyje, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ginklu gins Lietuvos kariai savanoriai, kuriuos gins įstatymas. Ši sąvoka apėmė visus Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvusius gynėjus: Krašto apsaugos departamento darbuotojus, pasieniečius, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos pareigūnus, šaulius ir Lietuvos piliečius, savanoriškai atėjusius ginti savo valstybės laisvės ir nepriklausomybės. Savigynos jausmas buvo pabudęs visoje Lietuvoje – savanorių atsirado visuose miestuose, miesteliuose, kaimuose. Tereikėjo suburti šiuos žmones į vieningą, organizuotą ir valdomą struktūrinį vienetą, kaip ir pokario rezistencijos laikotarpiu. Partizanai įrodė savo organizacinę struktūrą, kad tokia struktūra veikia, todėl Lietuvos sa­vanorių organizacija ėjo tuo pačiu keliu.

Į Lietuvos kariuomenę, kaip ir daugelis iš jūsų, aš atėjau iš Sąjūdžio žaliaraiščių ir tapau kariu savanoriu, kai čia prisiekiau 1991 m. sausio 11 d. vakare stovėdamas vienoje gretoje su pasieniečių operatyvinio būrio kariais. Čia, Aukščiausiosios Tarybos pastate, ir daugelis iš jūsų prisiekėte. Mes jautėme, kad atėjo mūsų kartos išbandymo metas – kas jeigu ne mes? Bet buvo vyrų, kurie išėjo, kurie pasitraukė. Ačiū Dievui, kad tokių buvo nedaug. Aš jų nesmerkiu, nežinau, kaip jūs, gal jie išsigando rizikos. Ta rizika buvo reali, mes tai supratome ir žinojome. Daugelis galvojome apie savo vaikus, gal dar apie ką nors, bet šiandien aš tikrai nepavydžiu tiems vyrams, kurie tada išėjo nuleidę galvas. Tegul sąžinė ir Dievas būna jų teisėjai.

Aš manau, kad daugelis iš jūsų taip pat prisimenate atsisveikinimo akimirkas su savo šeimomis, su savo vaikais ar telefoninį skambutį savo šeimoms. Tai buvo nelengva, bet mes likome, mes neišėjome. Mes supratome, kad atėjo mūsų eilė, tą, ką padarė mūsų seneliai, tą, ką padarė mūsų tėvai, gindami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, tą padarėme ir mes. Esu giliai įsitikinęs, kad taip galvojo daugelis, kurie tada tapo savanoriais, kurie ginklavosi me­džiokliniais, sportiniais, mažo kalibro šautuvėliais arba išsaugotais partizanų ginklais, kurie ieškojo paslėptų dar nuo partizanų laikų sprogmenų ar Amerikos lietuvio Eivės patarti ruošė Molotovo kokteilius.

Mes buvome įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonės, atlikę privalomąją tarnybą sovietinėje kariuomenėje ar baigę aukštųjų mokyklų karines katedras, keletas karininkų turėjo sovietinės kariuomenės patirtį. Bet mes atėjome ginti savo idealų, kuriuos partizanai rašė krauju: Laisvė! Nepriklausomybė! Tėvynė! Kai okupacinė kariuomenė užėmė Televizijos bokštą, budėjome dieną ir naktį. Snūduriavome dieną supainioję su naktimi, bet pamenu, vis prieidavom prie lango, ar tai būdavo diena, ar naktis, ir žiūrėdavome, ar tebestovi ta šim­tatūkstantinė žmonių minia, kuri saugojo ne tik parlamentą, saugojo ir mus. Ta šimta­tū­kstantinė minia apsaugojo parlamentą, šiek tiek prisidėjome ir mes. Ką mes, tik porą šimtų šiaip ne taip ginkluotų vyrų, galėjome? Būtume pademonstravę ginkluotą pasipriešinimą pasauliui, būtume parodę, kad 1940 metais padaryta klaida nepasikartos. Mes tam buvome pasirengę.

Aprimus padėčiai Vilniuje, sausio mėnesio pabaigoje savanoriai, budėję Aukš­čiausiosios Tarybos pastate, nesėdėjo rankų sudėję ir nelaukė. Jie įsirengė gynybines po­zicijas, ten gyveno ir pradėjo aktualiausių karinių dalykų mokymą. Po paros budėjimo, ne­ramaus miego didžiulėje patalpoje jie ateidavo į pamokas nepailsėję, kai kurie užsnūsdavo, nors buvo išvargę, bet užsiėmimuose stengėsi aktyviai dalyvauti. Daugelis suprato, kad to yra mokoma ne tik šiandienai, to yra mokoma galbūt ir tolesnei partizaninei kovai. Mokymams trūko literatūros lietuvių kalba, nebuvo pakankamai mokymo priemonių, bet kiekvieną dieną viskas stūmėsi į priekį. Diena iš dienos buvo kaupiama mokomoji medžiaga, patys vyrai ją rašė, vaizdinės priemonės buvo gaunamos iš aukštųjų mokyklų karinių katedrų, iš kitur, buvo perduodama patirtis, sukaupta sovietinėje kariuomenėje. Buvę partizanai, rezistentai taip pat dalijosi savo patirtimi. Taigi dėl visų tuomet Aukščiausiąją Tarybą gynusių žmonių, taip pat ir savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanorių sovietų tankai turbūt nesiryžo šturmuoti.

Iš pirmųjų prisiekusių savanorių, kurie per pirmuosius valstybės gyvavimo metus neišėjo ieškoti lengvesnės duonos, išaugo dabartinės savanorių pajėgos – svarbi Lietuvos kariuomenės sudėtinė dalis. Lietuvos kariuomenė nėra vien profesionalūs kariai ir kariai savanoriai. Mes turime per beveik devyniolika metų parengtą karinį rezervą iš dar sovietinėje kariuomenėje tarnavusių vyrų, kurie kaip rezervistai tinka Lietuvos kariuomenei, kurie savo žiniomis ir pagal amžių atitinka karinio rezervo reikalavimus. Tapęs Lietuvos kariuomenės vadu, iškėliau sau ir kariuomenei uždavinį – surinkti, suskaičiuoti, sudėlioti į struktūras mūsų šalies mobilizacinį rezervą. Sieksiu, kad kiekvienas Lietuvos vyras ir moteris žinotų, kur jie turi kreiptis paskelbus mobilizaciją, kad nebūtų blaškymosi, stichinio bėgiojimo, neaiškių struktūrų kūrimo. Tikiuosi, kad man kadencijos užteks ir šią užduotį įvykdysiu. Jeigu, neduok Dieve, pasikartos panašūs įvykiai, tai Lietuvos gynybon stos ne tik Lietuvos kariuomenė, bet ir organizuotas, parengtas rezervas, ir visos visuomeninės organizacijos, kurios remia Lie­tuvos kariuomenę, kurios buvo ir yra kartu su mumis.

Prisimindamas devyniolikos metų senumo įvykius, aš džiaugiuosi, kad jau užaugo nauja būsimų šalies gynėjų karta, gimusi ir augusi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Ta karta yra pirmo ir antro kurso kariūnai, studijuojantys Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, studijuojantys karo akademijose užsienyje. Jie pasirinko šią atsakingą, sunkią ir atsidavimo reikalaujančią profesiją laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, visateisėje tarp­tautinės bendrijos narėje, turinčioje savo kariuomenę ir kalbančioje savo gimtąja kalba. Aš taip pat džiaugiuosi, kad sustabdžius šaukimą į privalomąją karinę tarnybą, savanorių, atei­nančių tarnauti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, nė kiek nesumažėjo. Jauni žmonės čia randa savo bendraminčių, kuriems nėra tas pats, kas gins tėvynę, kuriems rūpi šalies gynyba, kurie jaučia pareigą. Laisvos šalies laisvi piliečiai savanoriškai pasižada ją ginti ir atsakingai vykdo savo priesaiką. Tokia turi būti mūsų valstybės pažangios tautinės sąmonės samprata. Šiandieniniai savanoriai sėkmingai vykdo užduotis tarptautinėse operacijose. Su Afganistano provincijos atkūrimo grupe šiandien taip pat yra išvykusi savanorių rinktinė, kartu su keletu Lietuvos kariuomenės karininkų sėkmingai ten tarnauja. Balkanuose, Kosove taip pat pa­skutiniais metais savanorių būriai dalyvaudavo taikos rėmimo operacijose.

Ačiū visiems, brangūs bendražygiai, kurie buvote čia prieš devyniolika metų, čia Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, kitų objektų ir išlaikėte istorijos pateiktą egzaminą mūsų kartai. Ačiū už tai, kad šiandien vėl esame kartu, šiek tiek pasikeitę, žilstelėję, pliktelėję, bet širdys mūsų tebėra tokios pat kaip ir tada. Aš džiaugiuosi, manau, jūs taip pat. Esame laisvi. Lietuva yra NATO narė, Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Mes buvome, esame ir būsim. Ačiū jums. (Plojimai)

L. SABUTIS. Dėkojame Lietuvos kariuomenės vadui A. Pociui. Mes, to meto Auk­ščiausiosios Tarybos nariai, pareigūnai, iš tikrųjų jautėmės ne tik apsupti, bet ir apgaubti didžiulio šių vyrų dėmesio. Mums tai padėjo, be abejo, dirbti šioje salėje. Kitos visos patalpos priklausė mūsų parlamento gynėjams.

Tema „Nepriklausomybės akto signatarai – Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoriai“ kalbės Vidmantas Povilionis, Lietuvos nepriklausomybės Kovo 11-osios akto sig­nataras, garbės savanoris. (Plojimai)

V. POVILIONIS. Gerbiamieji bendražygiai! Tiesiog džiaugiuosi šiandien galėdamas stovėti prieš jus ir tarti keletą žodžių. Šiandien čia, manau, susirinko visa Lietuvos vyrija ir mo­terija, tie žmonės, kurie tikrai atstovauja tautai, kurie atstovauja sau, tie, kurie supranta, kas yra garbės žodis, tie, kurie supranta, kas yra tautiškumas, tie, kurie supranta, kas yra mūsų valstybė, ir supranta, ką ir kokias šios valstybės vertybes reikia ginti. Nenorėčiau kalbėti vien apie signatarus, apie juos galite pasiskaityti interneto svetainėse, kur siūloma vienu ka­lašnikovu ir vienu buldozeriu mus užkąsti, kad būtų pigiau, tautai nebūtų tokios naštos. Bet signatarai taip pat žmonės ir signatarai taip pat, kaip ir kiti, stovėjo čia, signatarai taip pat, kaip ir jūs visi, gynė save. Mes negynėme parlamento, mes negynėme kažkokių institucijų, mes ir tada gynėme Lietuvą, gynėme tai, ką supratom, kas jai atstovauja. Tuo metu mes manėme, kad jai atstovaujame. Kai po kelerių metų mums buvo pareikštas nepasitikėjimas ir buvo pasakyta, kad mes galbūt tautai neatstovaujame, tai mes buvome vieninteliai, norėjau sakyti Seime, mes buvome Aukščiausioji Taryba, kurie savo noru pakėlėme rankas. Jeigu mus įtarė negarbingu elgesiu, mes iš čia išėjome ir iki šiol čia negrįžtame. Mes irgi parodėme sa­vo poziciją.

Kodėl mes buvome savanoriai? Čia kuo nors kitu būti nebuvo galima. Sausio 8 d. aš vos prasimušiau pro žmones ir vos įėjau į rūmus, maniau, kad nebepavyks, nes grasindama ir rėkdama minia ėjo rūmų link. Sausio 8 d., nežiūrėdamas ir neklausdamas, ką daro kiti, pa­rašiau pareiškimą ir paprašiau, kad mane priimtų į Krašto apsaugos departamentą. Parašiau turbūt kokius tris pareiškimus, nes buvo tokios dienos, kad kam paduodavau, įsidėdavo į kišenę ir dingdavo, laikau, kad esu savanoris nuo sausio 8 dienos. Taip pat prieš devyniolika metų mes prisiekėme stovėdami fojė ir aš prisiekiau kartu su jumis. Reikia atvirai prisipažinti, kad buvo visko, buvo labai abejojančių ginkluotu pasipriešinimu, buvo labai abejojančių, ar reikia Lietuvai apskritai kokios nors jėgos, kuri galėtų gintis, bet kad, neduok Dieve, ne­iššautume, neišprovokuotume. Mes juk šitą žinome, mes per Lietuvos istoriją esame patyrę labai daug, ir žinome, kad prieš 200 metų buvo teigiama, kad kuo mes silpnesni, tai tuo mažiau pavojingesni kaimynams, kuo mažiau pavojingesni kaimynams, tuo mažiau kas nors mus lies. Man atrodo, kad šitą pamoką mes jau vieną kartą išmokome, 200 metų pabuvome svetimame maiše, bet iki šios dienos girdime panašiai kartojamus žodžius.

Atvirai pasakysiu, kad tarp signatarų taip pat nebuvo sutarimo. Vieni stojo ir manė, kad reikės gintis iki paskutinio, nes jie turbūt dar nežinojo, kad yra sąrašai žmonių, kuriuos reikės iš karto statyti prie sienos, o kurių nereikės. Praėjo 20 metų. Mes iki šiol nežinome, kuriuos turėjo statyti ir kurie turėjo statyti mus prie šitų sienų. Bet tos dienos buvo tikrai apsivalymo dienos. Jos labai aiškiai parodė, kas yra kas. Nereikėjo nieko kalbėti, pažiūrėjus į žmogų matėsi. Buvo tie, kurie griežė dantimis, žiūrėdami į mūsų savanorius, čia susi­rin­kusius, ir visaip juos keikė ir urzgė. Buvo tie, kurie manė, kad jie yra mes, o mes esame jie ir esame visi toje pačioje pusėje, ir jeigu kas nors bus, mūsų laukia vienodas likimas. Man tiesiog iki šios dienos akyse stovi, kaip prieš mane lipo savanoris per maišus čia už­ba­ri­kaduotais koridoriais, o jo vienintelis ginklas buvo tikriausiai iš mūsų virtuvės paimtas me­dinis kočėliukas, įkištas į užpakalinę kišenę. Jis ruošėsi su tuo kočėliuku gintis, matyt, jeigu kas nors būtų puolęs. Be abejo, šituose rūmuose buvo žmonių ir tarp savanorių, ir tarp mūsų, signatarų ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kurie turbūt buvo numatyti kitoms pareigoms, tik juos buvo apėmusi didžiulė baimė, jie visi labai bijojo, kad, neduok Dieve, netyčia atsitiktinė kulka ar kas nors gali pataikyti ir jie nespės parodyti kokio nors pažymėjimo.

Mes visi šitai pergyvenome ir tapome po tų dienų tikrai kitokie. Mes tapome tokie, kokie grįžta iš fronto apšaudyti kareiviai. Kas išsigando, tas pasitraukė, apie tuos jau buvo kalbėta. Kas neišsigandome, čia išbuvome, nuo tos dienos kitaip žiūrime į savo valstybę ir šituos 20 metų jaučiamės piliečiais, kurie šitą valstybę statė ir kurie už ją yra atsakingi. Šiuo metu mes galbūt neitume ginti kai ko. Anksčiau mes nepasitikėjome atskirais žmonėmis, atskiromis asmenybėmis. Šiuo metu mes nepasitikime šitoje valstybėje ištisomis insti­tu­cijomis. Daugelis neitų ginti Konstitucinio Teismo, kuris tyčiojasi iš Vyčio Kryžiaus ka­valierių, galbūt daugelis neitų ginti net Lietuvių kalbos komisijos, kuri negina lietuvių kalbos. Daugelis institucijų nedirba savo darbo.

Aš vakar žvilgtelėjau į internetą ir radau labai gražių prisiminimų iš emigracijos vieno vaikino, kuriam buvo 16 metų, kuriam stovint šalia peršovė dėdę ir kuris gynė mus, kartu ir parlamento gynėjus toje minioje, stovėjusioje čia, apie rūmus. Aš norėčiau perskaityti keletą jo žodžių. Jis rašo straipsnio autoriui, kuris suabejojo, ar prasminga dabar pažymėti šituos įvykius. Rašo: „Ačiū tau, Kasperai. Man, kaip dalyviui ir nukentėjusiajam, daugelis iki šiol sako, ko ten lindai, arba per kvailą makaulę gavai, taip ir reikia. Malonu girdėti, kad tu vaikams kaip pavyzdį minėsi mus visus, tą naktį kovojusius. Aš net nežinau, kiek jau tų Sausio 13-osios dalyvių išėjo anapilin, gal daug, gal ne. Mano dėdės, kurį tą naktį prie mano akių kirto kulka, bet nepakirto, jau nebėra. Aš, 16-metis, buvau pavaišintas buože. Gal dėdė kulką nuviliojo nuo manęs, o kas žino, kaip būtų buvę.

Minėjai, kad šventės nėra. Na, kur gi jai būti, kai tų dalyvių jau Lietuvoje aptirpo. Man teko emigruoti, nesugebėjau atitikti aukštų reikalavimų, neprisitaikiau, taip sakant, ir palikti Lietuvą, taip sunkiai jai iškovojus laisvę. Kartais pagalvoju, kad ją gynėme nuo tų, kas dabar valdžioje prisidengę skambiom partijom ir lozungais, nuo tų, kurie saugojo ir išsaugojo savo kėdes ministerijose, švietimo, sveikatos įstaigose ir pakeitė tik skiriamuosius ženkliukus, o galvas savo pasiliko. Tikiu, kad kažkam naivaus jaunuolio poelgis, drąsa ir pasiaukojimas tą naktį reiškė daug, ir kad tu tikrai nesakysi, kad be reikalo ėjai, per kvailą galvą gavai ir panašiai.“ Štai, kaip rašo tie jauni žmonės, kurie gynė ir kurie buvo su mumis.

Manau, kad Lietuvoje liko vyrų, Lietuvoje liko dar moterų, Lietuvoje liko atsakingų žmonių, kurie neleis iš mūsų tyčiotis, kurie neleis lietuviams Lietuvoje jaustis paskutiniams ir jaustis blogai. Man atrodo, kad dar mes paliksime ir vaikus, ir anūkus, kurie supras mūsų žygių prasmę. Aš manau, kad savo namus mes dar sugebėsime apginti. Manau, kad mūsų yra daug daugiau negu šitoje salėje. Todėl nusiteikime didesniems darbams, nusiteikime kovai, kurios pirmą dalį mes iš tikrųjų laimėjome ir tuo galime didžiuotis. Antroji dalis – nuolatos prieš mus. Niekas mūsų neapgins, apsiginsime patys. Neleiskime sunaikinti Lietuvos ka­riuomenės, palaikykime Lietuvos savanorius, palaikykime Lietuvos šaulius, skatinkime savo vaikus ir anūkus ne emigruoti, o pasilikti čia ir atlikti savo pareigą, kaip kiekviena karta, kaip mes atlikome, taip ir jie privalo atlikti savo pareigą.

Būkime garbingi ir Dievas mums padės. Laimingai jums visiems. (Plojimai)

L. SABUTIS. Dėkojame Vidmantui Povilioniui, garbės savanoriui.

Prašytume labai reikšminga tema „Krašto apsaugos savanoriai – tada ir dabar“ kalbėti Algirdą Patacką, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, garbės savanorį, visada esantį su mumis. (Plojimai)

A. PATACKAS. Gerbiamieji Lietuvos vyrai! Mažai tautai, negalinčiai sutelkti gausių karinių pajėgų, savanoriškumo principas yra labai svarbus kaip pagrindinis motyvacinis ginklas. Atsisakyti jo arba sumenkinti yra strateginė ir ideologinė klaida. Lietuvos istorijoje daugumos laimėtų kovų sėkmę lėmė ne reguliarioji kariuomenė, bet savanoriai. Daugelyje sukilimų – nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žlugimo iki 1918–1923 m. kovų už ne­priklausomybę – esminį vaidmenį atliko savanoriai, jau nekalbant apie partizaninių pokario kovų epopėją, intensyviausią Europos istorijoje karą po karo. Tačiau jei bandysime prisiminti, kada mūšį laimėjo reguliari kariuomenė, teks grįžti vos ne iki Oršos kautynių. Akivaizdus pavyzdys – 1990 metai. Be savanorių nebūtų apginta ir sukurta nepriklausoma Lietuva, padėti pagrindai modernioms karinėms pajėgoms.

Tačiau į valdžią grįžus praeities politinėms jėgoms buvo pradėta vykdyti savanorių ir paties savanoriškumo principo represavimo programa – tiek ideologine, tiek kadrų politikos prasme. Tai atvedė prie 1993 metų krizės (įvykiai Pakaunėje) ir komplikavo Lietuvos stojimą į NATO. Laimei, abi vyraujančios politinės jėgos suvokė galimas pražūtingas pasekmes ir krizė buvo įveikta. Tiesa, šių ideologiškai konfrontuojančių jėgų tikslai, motyvai ir tolesnė taktika savanorių atžvilgiu skyrėsi.

Pirmoji politinė jėga (pavadinkime ją patriotine idealistine) svarbiausiu tikslu laikė nepriklausomos ir saugios valstybės sukūrimą ir todėl ėjo į tam tikrą kompromisą su ideo­loginiu priešininku kuriant karines pajėgas. Kita politinė jėga (pavadinkime ją pragmatine egoistine) irgi darė tam tikrus kompromisinius žingsnius, suvokdama stojimo į NATO ir Europos Sąjungą pragmatinę naudą savo šalininkams, tačiau priešiškumo ir nepasitikėjimo savanoriais ir savanoriškumo principu neatsisakė, tik pakeitė taktiką.

Ši nauja taktika buvo paremta jau ne atvira konfrontacija su savanoriais ir sa­va­noriškumo principu, bet palaipsniu šios patriotinės struktūros vaidmens karinėse pareigose silpninimu. Buvo dirbama dviem kryptimis: pirma, savanoriams buvo trukdoma daryti karjerą karinėse pajėgose, juos keičiant sovietinės karinės mokyklos kadrais, paskubom apmokytais NATO kursuose. Susidarė paradoksali padėtis: norint padaryti karinę karjerą aukščiau majoro laipsnio, reikėjo, kaip sako vyrai, apie 1988–1990 m. išvažiuoti mokytis į Riazanę ar Syzranę ir grįžti į Lietuvą ne anksčiau kaip po pučo. Jeigu buvai savanoris – aukščiau majoro nepakilsi.

Tai nereiškia, kad tarp baigusių sovietines karines mokyklas nėra padorių, atsidavusių profesijai ir lojalių Lietuvos valstybei karininkų, bet čia kalbame apie taktiką ir politines tendencijas. Todėl būtina atverti kelią naujai, Vakaruose išsilavinimą gavusiai, tik Lietuvos Respublikai prisiekusiai karininkų kartai, o savanorius tinkamai pagerbti, kaip buvo gerbiami prieškario Lietuvos savanoriai, ir, teikiant karinius laipsnius, atsižvelgti į jų nuopelnus.

Antra strateginė kryptis – menkinti savanorių įtaką, tam iš dalies panaudojant Lietuvos šaulių sąjungą, deja, ypač perimant į savo rankas jaunimo auklėjimą. Krašto apsaugos sa­va­norių pajėgos yra paverstos vienu iš karinių pajėgų padalinių. Savanoriai veteranai išvaromi į atsargą, ideologinis darbas atiduotas Lietuvos šaulių sąjungai, o ji yra remiama finansiškai. Prisidengiant tuo, kad Lietuvos karinių pajėgų karinė doktrina yra akcentuota į aukšto lygio specialiųjų pajėgų rengimą, jaunieji šauliai yra rengiami kaip būsimieji reindžeriai pagal principą „šaudyk ir gaudyk“, patriotinį auklėjimą tik imituojant ar dirbant atmestinai. Aišku, tai neliečia tų patriotinio nusistatymo kariškių, ypač iš provincijos, kurie iš paskutiniųjų stengiasi auklėti jaunimą tėvynės meilės dvasia, tačiau čia kalbame apie taktiką, vykdomą politiniu lygmeniu. Šią destrukciją nebūtinai vykdo atviri pragmatinės egoistinės krypties atstovai. Tam galima pasitelkti ir karjeristus, ir nesugebančius administruoti, bet patriotizmą deklaruojančius kadrus. Rezultatas – krašto apsaugos savanorių pajėgų narių skaičius kasmet vis mažėja neproporcingai bendram karinių pajėgų mažėjimui.

Faktiškai atsisakius šauktinių, vangiai tam priešinantis patriotinėms idealistinėms jėgoms, Lietuvos karinės pajėgos pavojingai slenka į situaciją, kurioje jau buvome atsidūrę anos prieškario Lietuvos dvidešimtmečio pabaigoje, kai, didėjant atviros agresijos grėsmei, tarp visuomenės ir kariuomenės atsirado vėliau brangiai kainavęs plyšys. Karinės pajėgos, kaip ir tada, darosi uždara struktūra. Joje stiprėja karjeristinės konjunktūrinės nuotaikos, pa­triotinė dvasia ir nuostatos arba ignoruojamos, arba formalizuotos virsta karikatūromis.

Vis mažiau karinėse pajėgose toleruojamas savanoriškumo principas, kurio gyvavimas yra tiesiogiai susijęs su kultūra. Kultūros lygis karinėse pajėgose, jos vaidmuo, karininkų kul­tūrinis išprusimas, deja, yra žemesnis negu anos prieškario Lietuvos. Šitai galiu teigti, nes dirbu kultūrinį darbą karinėse pajėgose – Kauno įgulos karininkų ramovėje. Nors šiaip Lietuvos karininkų korpusas yra vienas sveikiausių ir pozityviausių visuomenės sluoksnių, bet jo kultūrinis lygis nėra adekvatus profesiniams reikalavimams ir tam, ko iš jo pageidauja vi­suomenė. Juk karininkas visų pirma yra auklėtojas ir iš esmės turėtų priklausyti inteligentijos terpei. Tačiau ko gali išmokyti neatsikratęs rusiškų keiksmų karininkas, kurio laisvalaikis – alus ir prastas popsas. Kur karininkai intelektualai, karinininkai humanitarai, rašytojai, poetai, aukštojo meno gerbėjai, kuriais garsėjo prieškario Lietuvos karininkija?

Dar nelaimėta nė vieno mūšio, o jau perimta prasto estetinio lygio prašmatnių balių tradicija, ypač ministerijos ir štabo lygmeniu. Kultūrinis darbas, už kurį atsakingi S5 dar­buotojai, pastaraisiais metais apmirė, štabui tik formaliai kontroliuojant. Yra atskirų padalinių, kuriuose iniciatyvių S5 darbuotojų dėka kultūrinis gyvenimas nėra apmiręs, tačiau tai atskiri atvejai. Štabo lygmeniu vyrauja formalizmas, buhalterinis požiūris į kultūrą, finansiškai įtartina draugystė su šou bizniu, aklas sekimas anglosaksiška ar kitokia tradicija, ją ko­pijuojant. O juk karinių pajėgų kultūrinis lygis yra tiesiogiai susijęs su pajėgumu atremti agresiją, taip pat ir ideologinę, su pasirengimu duoti atkirtį informaciniuose karuose, kurių reikšmė vis didėja.

Be abejo, ši trumpa apžvalga yra subjektyvi, bet savanorio vardas įpareigoja netylėti.

Yra ir pasiekimų. Pralietas kraujas niekada nenueina veltui. Lietuva ir jos karinės pajėgos žengia į priekį, nepaisydamos iššūkių, kurie, kaip sako istorija, dažniausiai būna ne­tikėti ir nelaukti. Didžiausias pasiekimas Žalgirio metais – kad esame kaip valstybė ir kaip tauta, kad turime karines pajėgas, privalančias užtikrinti, kad sulauksime kito Lietuvos Res­publikos dvidešimtmečio.

Signatarų vardu dėkoju Lietuvos Respublikos savanoriams veteranams, anais 1920‑aisiais atlaikiusiems sunkiausią naštą ir neišdavusiems to laiko idealų vėliau, savo kasdie­nybėje. Jūs esate istoriniai žmonės, jūs esate pati istorija. (Plojimai)

L. SABUTIS. Ką gi, nuoširdžiai dėkoju, kad buvome atidūs. Dėkoju šio mūsų darbo prezidiumo nariams – monsinjorui Alfonsui Svarinskui ir Jonui Gečui. Pirmininkavimą perduodu, arba perleidžiu, Seimo nariui, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininkui R. Kup­činskui. Turėtų dalyvauti žurnalistė Eglė Bučelytė ir Parlamento gynybos štabo narys, at­sargos brigados generolas Česlovas Jezerskas. Sėkmės jums! Prašome užimti darbo vietas. (Plojimai)

Antrasis posėdis

R. KUPČINSKAS. Dar kartą laba diena, didžiai gerbiamos ir gerbiami parlamento gynėjai. Tęsiame nepriklausomybės gynėjų konferenciją.

Tarp mūsų, minint šią datą, turėjo būti ir Eglė Bučelytė. Ta lemtinga diena, kai Eglė skelbė apie sovietų įsiveržimą į Lietuvos televiziją, ragino mūsų tautiečius stoti ginti Lietuvos nepriklausomybės, buvo ir jos gimimo diena. Šiandien E. Bučelytės gimimo diena, tai gal mes visi atsistoję paplokime, nors jos nėra tarp mūsų. (Plojimai)

Gerbiamieji nepriklausomybės gynėjai, tęsiame mūsų konferenciją. Noriu pakviesti perskaityti pranešimą „Televizijos bokšto ir kitų valstybinių objektų gynyba“ Seimo narę Auksę Skokauskienę-Ramanauskaitę, kuri yra Sausio 13-osios brolijos pirmininkė. Prašom, gerbiamoji Aukse.

A. RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ. Aukštieji konferencijos „Parlamento gy­nyba 1991 m.“ svečiai, garbingieji laisvės gynėjai!

Lietuva mini jau devynioliktąją 1991 m. Sovietų Sąjungos agresijos, įvykdytos prieš Lietuvą, sukaktį. Ginti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 1991 m. sausio 13 d. išvakarėse tūkstančiai gyventojų išėjo į gatves, apsiginklavę vien meile, patriotiniais jausmais. Jie gyvu žiedu apjuosė Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rūmus. Už tiesą, už laisvą Tėvynę beginkliai žmonės stojo gyva siena. Smurtas, ag­resija, pyktis, neapykanta susitiko su begaliniu laisvės troškimu, meile savo kraštui, tikėjimu, viltimi, malda, mūsų vienybe, mūsų susitelkimu. Keturiolika žuvusiųjų ir beveik tūkstantis sužeistųjų – tokia buvo Lietuvos žmonių auka už atkurtą nepriklausomybę. Kruvinoji naktis, kruvinas 1991 m. sausio 13 d. rytas. Visa tai išgyvenome ir atėjome į pergalę, į kurią ėjome jau seniai ir ilgai.

Kova dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės lydi mus per visą mūsų tautos istoriją. Laisvė ir nepriklausomybė – neįkainojamos vertybės. Norisi pakartoti Tumo-Vaižganto žo­džius: „Garbė žuvusiems už Tėvynę, garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti.“

Esu partizano dukra. Labai skaudžia asmenine patirtimi žinau laisvės kainą. Mūsų partizanai, pasirinkę viltį, pasiryžimą ir narsą, atidavė savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Laisvės kovotojai gulėjo išniekinti miestelių gatvėse, buvo metami į žvyrduobes, pelkes, pakelės griovius. Sovietai mūsų tautą kankino, trėmė, grūdo į kalėjimus, šaudė, vykdė baisų dvasinį ir fizinį genocidą civilizuotame pasaulyje negirdėtais metodais.

Savo tėvelio partizano Adolfo Ramanausko-Vanago archyvinį medicinos apžiūros aktą po kankinimo regiu kaip košmarą, kaip neįtikėtiną dalyką, nors matau jau dvidešimt metų. Komunizmo nusikaltimai tokie pat baisūs kaip fašizmo. O jų braižas pažįstamas ne tik Lietuvai.

Pernai balandžio mėnesį, Gruzijos parlamento kvietimu teko dalyvauti Tbilisyje renginiuose, skirtuose pagerbti žuvusiųjų už Gruzijos nepriklausomybę atminimą. Jie minėjo 20-metį nuo to laiko, kai dėl Rusijos agresijos Tbilisyje įvyko tragedija. Sovietų kariuomenės kariai, remiami šarvuočių ir ginkluoti užaštrintais pėstininkų kastuvėliais, puolė taikius protestuotojus, reikalavusius atkurti šalies nepriklausomybę. Jie taip pat negailėjo nei jaunų, nei senų. Kitą rytą paaiškėjo, kad devyniolika žmonių buvo mirtinai užkapoti, keli žuvo nuo kulkų. Iš viso balandžio 9 d. ten žuvo 27 žmonės, iš jų 19 moterų. Dar maždaug 4 tūkstančiai apsinuodijo kariškių panaudotomis dujomis.

Vakar sulaukiau skambučio iš Tbilisio. Man paskambino organizacijos „Balandžio 9‑oji“ generalinis direktorius Vaza Mamošvili, organizacijos, labai panašios į Lietuvos nepri­klau­somybės gynimo Sausio 13-osios broliją, kuriai aš dabar vadovauju. Su direktoriumi ir susipažinau per jų žuvusiųjų pagerbimo 20-ąsias metines. Paskambino ir prašė pasveikinti Lietuvos žmones, prašė perduoti jo organizacijos pagarbą mūsų laisvės gynėjams, išreiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems, palinkėjo taikos mūsų šaliai, didelės vienybės mums visiems ir stiprybės saugant mūsų vertybes.

Žinome Čečėniją, Ukrainą, Azerbaidžianą, matome tą sovietinį bruožą. Todėl ir buvome tada, 1991-aisiais m., prie Televizijos bokšto ir kitų valstybinių objektų. Važiavome iš visos Lietuvos, o pasilikusieji taip pat buvome kartu su išleistaisiais. Siaubo akimirkomis sustingo filmuoti kadrai prie televizijos objektų, netekties skausmas sukaustė žuvusiųjų artimųjų širdis, sukaustė visų mūsų teisę turėti laisvą ir nepriklausomą savo valstybę, savo Tėvynę. Tai turėtų būti natūralus ir suprantamas kiekvieno piliečio troškimas.

Tačiau net šiomis dienomis Lietuvos generalinė prokuratūra gavo Baltarusijos ge­neralinės prokuratūros raštą, kuriuo atsisakoma vykdyti Lietuvos Respublikos teisinės pa­galbos prašymus Sausio 13-osios įvykių byloje. Įtariamieji ne tik neišduodami Lietuvos Re­spublikai, bet neleidžiama jų apklausti Baltarusijos teritorijoje. Rusija Lietuvos teisėsaugai neatiduoda Sausio 13-osios perversmininkų ir žudikų. Turime ir kitokių grėsmių. Tai reikia apgalvotai įvertinti.

Kad ir kiek skausmo paliko širdyse 1991 metais patirtas smurtas ar netektys ir praradimai, mūsų artimųjų laisvės kelyje į šį siekį šiandien yra ta diena, kai turime vienas kitam priminti ir naujai iškelti idealus, kurie sutelkia mūsų žmones kilniems tikslams, stiprina tautos dvasią, leidžia pasijusti vieningiems ir nenugalimiems. Tuo remdamiesi, turime siekti istorinio teisingumo. Būdami orūs ir teisingi, neturime taikstytis su mūsų žeminimu. Žudikai, kokios jie tautybės ar valstybės būtų, turi sulaukti teisinio įvertinimo. Privalome nuolat at­kakliai ir ryžtingai to siekti.

Baigdama sakau: didžiulė garbė parlamento gynėjams, parlamento gynėjų štabo va­dovui, savanoriams ir visiems mūsų laisvės gynėjams, atkurtajam Seimui, tuometiniam auk­ščiausiam valstybės pareigūnui profesoriui Vytautui Landsbergiui, kad buvome nuoseklūs pasirinkę ir apsisprendę būti laisvi. Sėkmės ir stiprybės mums visiems kuriant Lietuvos gerovę ir teisingumą. Ačiū. (Plojimai)

R. KUPČINSKAS. Dėkoju Seimo narei Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei. O dabar antras pranešimas. Kaip žinome, Eglė Bučelytė yra visada su mumis, bet šiuo momentu dėl objektyvių priežasčių negali čia būti. Prašysime žurnalistę Nijolę Baužytę tarti keletą minčių apie tas dienas, nes jinai kaip tik irgi buvo greta Eglės Bučelytės Lietuvos radijo ir televizijos pastate. Prašau, miela Nijole. (Plojimai)

N. BAUŽYTĖ. Sveikinu visus susirinkusius ir tai yra viena garbingiausių kompanijų, kurioje man yra tekę būti. Noriu priminti tas skausmingas dienas ir būtent tuos įvykius, kurie vyko Radijo ir televizijos komitete. Tuo labiau kad per 2000 metų reformą, kad ir kaip būtų liūdna, gynėjai, dauguma radijo ir televizijos gynėjų, mūsų darbuotojų, buvo atleisti arba buvo priversti išeiti. Todėl kalbėčiau ir jų vardu. Kartu su režisiere Laima Lingyte, kuri yra šioje salėje, mes tris paras išbuvome iki mūsų užgrobimo. Aš buvau Sąjūdžio Seimo Tarybos narė ir buvau ryšininkė tarp Seimo ir atviro radijo eterio. Mes paskelbėme per radiją mūsų telefoną ir telefoną, prie kurio mes budėjome, mes žinojome kiekvieną sovietinių tankų judėjimo minutę, nes žmonės skambindavo tiesiai ir sakydavo: atsidarė Šiaurės miestelio vartai, iš­važiavo tiek tankų, jie dabar juda tokia gatve, pravažiavo pro mus. Mes registravome kie­kvieną minutę. Buvome Radijo ir televizijos komiteto administracinio pastato aštuntame aukšte, iš kurio labai gerai matėsi pakilimas į Vingio parką. Mes skaičiavome, garsiai skaičiavome, kiek praėjo transporto, ir pasirodė, kad tai buvo 84 mašinos, įskaitant len­gvuosius tankus ir sunkvežimius. Dalis jų pasuko prie Radijo ir televizijos komiteto, dalis pasuko Vingio parko link, suprask – prie Televizijos bokšto.

Mūsų televizijoje, kol bokštas veikė, žmonės visą laiką dirbo. Tame pastate buvo 144 žmonės, įskaitant visas tarnybas – technikus, inžinierius, žurnalistus, pranešėjus ir kitas tarnybas, be kurių negali egzistuoti radijas ir televizija. Apie paskutines radijo minutes iš šito pastato jūs, be abejonės, kiekvienas buvote girdėjęs, o apie televizijos, kai pasigirdo šaudymas prie radijo laiptų, mes nusileidome žemyn, į direktoratą, į direktoratą atsinešėme savo daiktus ir užsirakinome. Užsirakino, kas galėjo, dalis žmonių subėgo į direktoratą. Aš išbėgau at­virkščiai – iš direktorato. Norėjau pasižiūrėti, ar yra išdavikų, ir pirmoji pasitikau desan­tininkus. Pirmiausia aš bėgau iki mūsų širdies. Tai yra ne diktorinė, tai yra centrinė aparatinė. Aš nubėgau ir pamačiau tokį vaizdą: šaudymas aplinkui garsiausias, trys mūsų inžinieriai ramiausiai sėdi prie inžinerinio pulto ir leidžia programą. Aš jiems riktelėjau: „Užsirakinkite duris! Jie jau čia!“ Bėgau iki diktorinės: „Užsirakinkite! Jie jau čia!“ Nusileidau žemyn ko­ridorium ir mažajame koridoriuje, kurio dabar jau nebėra, pasitikau septynis desantininkus. Jie taip sutriko (aš stovėjau viena vidury koridoriaus), kad aplenkė mane per abi puses. Vedė juos toks nedidelis vyriškis juoda berete, jie visi buvo su šalmais, ir tas, kuris juos vedė, rankose laikė popierių, ant kurio, matyt, buvo nupaišytas mūsų centrinės aparatinės planas. Jų uždavinys, matyt, buvo kaip galima greičiau atkirsti mus nuo žmonių, išjungti eterį. Tas planas, matyt, buvo nelabai tikslus (ir dabar žmogus, nežinantis mūsų patalpų, ne taip lengvai tą centrinę aparatinę surastų), tai jie nubėgo palei grimo kambarį, ir aš supratau, kad jie nelabai tiksliai žino, kur ta centrinė aparatinė. Kadangi jie klaidžiojo, o mes dar pastatėme kamerą antrame aukšte ir ją paslėpėme, ir tas liko filmuotoje medžiagoje, jie iš karto nerado tos centrinės aparatinės. Ir kol bokšte neįvyko sprogimas, mūsų programa dar ėjo. Aš noriu pasakyti, kad mūsų žmonės, kurie ten buvo, visi iš tikrųjų parodė savo narsumą. Nors desantininkai kai kuriuos varė iš kabinetų ir sakė: „Uchodit spokojno, ne smejatsia!“ Matyt, kai kas net juokėsi.

Antra vertus, galiu būti liudininkė, kad joks desantininkas šeštame aukšte nebuvo nušautas, nes aš ten buvau, ir kai jie skelbė, kad mes nušovėme desantininką šeštame aukšte, tai buvo visiškai aiškus melas. Paskui mus vis tiek išvarė iš ten, ir labiausiai man liko du tokie vaizdai: pirmas vaizdas – mūsų stikliniame tambūre stovi minia žmonių baltais kaip kreida veidais, ant vieno senuko kruvinos rankos užmestas bintas ir jis šaukia tiems desantininkams, o aš stoviu už desantininkų nugarų. Jie išsitraukė stalą ir pila tuščiais šoviniais į viršų. Desantininkas šaukia: „Uchodite, budu streliat bojevymi!“ Ir matau, kaip keičia apkabą. O tas senukas šaukia: „Mes jau viską praėjome, esi fašistas! Fašistai, galit šaudyti!“ Paskui mes nusileidome, aš vis dėlto tuos žmones išstūmiau ir sakiau: „Jie iš tikrųjų šaudys.“ Tai buvo narsa šitų žmonių, kurie stovėjo beginkliai prieš pat desantininkus. Paskui vienas mūsų inžinierius, mums išėjus prie pastato, apkabino mane ir į ausį pasakė: aš paslėpiau mūsų patį paskutinį įrašą, kažin ar jie neras. Aš sakau: tikėkimės, kad neras. O jis pasielgė šitaip. Kai desantininkai atlupo aparatinės duris, ne centrinės aparatinės, o montažinės, kur į milžiniškas rites įrašinėjo mūsų tuos įvykius, jis pasakė: „Ostorožno, vzarviotsa!“, ir desantininkai iš­si­gandę uždarė duris. Tai buvo aukščiausio dvasinio pakilimo minutės.

Po to 10 dienų man teko dirbti čia, Aukščiausiojoje Taryboje, ir kai apimdavo ne­rimas, kai Aukščiausiojoje Taryboje pasakydavo, kad pavojus, žiūrėkite, kas yra šalia jūsų, pasižiūrėdavai per langą, pamatydavai tuos žmones, kurie tūkstančiais čia keitėsi ir degino laužus, ir pasidarydavo kažkaip labai keistai, bet ramu širdyje. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

R. KUPČINSKAS. Dėkoju gerbiamajai Nijolei Baužytei už jaudinančius dramatiškus prisiminimus. Dabar kviečiu skaityti pranešimą „Parlamento gynybos štabo veikla 1991 m. sausio 8–13 d.“ atsargos pulkininką, parlamento gynybos štabo viršininką Joną Gečą. Prašom. (Plojimai)

J. GEČAS. Ačiū už labai gražius prisiminimus. Kaip jau minėta, Eglės gimimo diena, deja, šiandien ji truputėlį serga, todėl jums perduodu, kad jai perduotumėte. (Plojimai)

Būdami čia išties mes matėme ir girdėjome tuos paskutinius žodžius, o paskui labai puikiai ir prasmingai kartu dirbome čia įrengtoje televizijos ir čia viršuje radijo studijoje.

Gerbiamieji bendražygiai, labai nuostabu, kad pirmą kartą po 19 metų susirinkome šioje salėje. Aš labai dėkoju Seimo vadovybei, Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei, kanc­leriui, Angonitai Rupšytei, Sąjūdžio darbštuolei bitutei, kuri padėjo organizuoti šią kon­fe­renciją. Tikiu, kad Lietuvos Respublikos Seimas bus ne žemiausioje reitingų lentelės vietoje Lietuvoje, o kaip ir tada, kai kažkieno gražiai buvo užrašyta ant barikados – Lietuvos širdis. Duok Dieve, kad taip ir būtų. (Plojimai)

Be abejo, dėkoju visiems jums atvykusiems, suprantama, kad visų pakviesti nebuvo įmanoma. Tikimės, kad kitais metais, kai bus minimas šių įvykių 20-metis, gal ir geriau bus suorganizuota ir konferencija, ir rikiuotė. Sakykime, šie metai – repeticijos metai.

Dėkoju visoms penkiolikai nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lie­tuvos valstybės gynybinius pajėgumus. Be jūsų ši konferencija irgi nebūtų įvykusi.

Taigi, tada, 1991 metais, irgi buvo šalta diena, na, ne tokia šalta kaip dabar. Sausio 8 dieną bandyta užimti rūmus, šturmas žlugo. Ir čia, Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuria­majame Seime susirinko daugiau kaip 1000 žmonių, pasiryžusių likti, pasiryžusių būti Pilėnais ir neišeiti, ir ginti. Gal nuo Pilėnų skiriamės tuo, kad už rūmų sienų buvo dešimtys tūkstančių žmonių, prie bokšto, prie kitų svarbiausių objektų, šimtai tūkstančių visoje Lietuvoje. Šita salė niekada nesutalpins visų nepriklausomybės ir laisvės gynėjų, bet jų yra visoje Lietuvoje, kiekviename miestelyje. Ir tada, kai buvo pakviesti, jie skubėjo į Vilnių, čia budėjo, skubėjo į Sitkūnus, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie Televizijos bokšto. Visiems jiems ačiū.

Mums, tiems, kurie buvome čia, Aukščiausiojoje Taryboje, iškilo didelė problema – tūkstantis žmonių, greta darbuotojai, signatarai, reikia kur nors miegoti, kur nors valgyti, reikia ką nors daryti. Gintis ginklų nėra, postų nėra, prasidėjo stichiška barikadų statyba – iš pradžių iš armatūrų, esančių greta, žmonės nešė, statė aplink. Vėliau neturėdami kitos išeities, 12 dieną paprašėme, kad būtų atvežta blokų. Atsisakė visos organizacijos, į kurias kreipėmės 12 dieną. 13 dieną tų organizacijų vadovai po nakties įvykių patys atėjo į rūmų gynybos štabą ir pasiūlė, ir vežė. Važiavo melioracinė technika, statybinės medžiagos. O 12 dieną statėme barikadas iš autobusų, kurie atvežė iš rajono Sąjūdžio suorganizuotus žmones, budėjusius lauke. Taigi pirmosios barikados – iš gyvų žmonių – gyvoji barikada, armatūros, autobusai, pagaliau tikros barikados – smėlio maišai, betono plokštės. Tai buvo vienas iš labai svarbių štabo darbų.

Žmonės iš esmės nebijojo. Jie buvo išties pasiryžę čia būti, kad nepasikartotų 1940 metai, kad, anot Jono Aisčio, „Vienas kraujo lašas būt tave apgynęs, o varge, jo vieno tu pasigedai“. Žmonės tam buvo pasiryžę.

Problema buvo psichologinė ir dvasinė – kada puls? Ir tas tęsėsi diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, tai buvo didžiulis psichologinis krūvis. Ateidavo žmonės iš įvairių postų, iš antrųjų ir trečiųjų rūmų ir klausdavo: kada šauti, kas duos ko­mandą, ar nebus išdavikų, ar nebus pasakyta, kad nesipriešinam, ar nepabėgs? Tai buvo pačios sunkiausios problemos.

Šiandien noriu padėkoti ir kunigui Robertui Grigui, ir monsinjorui Alfonsui Sva­rinskui, ir Sigitui Tamkevičiui, ir Algimantui Keinai, kitiems kunigams, kurie tada buvo su mumis ir iš tikrųjų mums padėjo. Po to mes kvietėmės psichologus. Buvo žmonių, kurie turėjo čia, rūmuose, problemų ne tik dėl klaustrofobijos – uždaros erdvės baimė, bet ir dvasinių problemų – šeimos paliktos, darbai palikti, diena iš dienos miegoti nėra kur, valgyti nėra kur. Klausė išpažinčių. Kaip Seimo sekretorius ką tik man pasakė, užleido kabinetą kunigui Robertui Grigui, ir aš pats mačiau eilėje sustojusius žmones, norėjusius išsakyti savo nuodėmes, ypač sausio 13 dienos rytą, kai atsikėlė ir suprato – tai ne juokai, ir čia bus daug kraujo. Žmonės liko ir ištvėrė.

Šiandien noriu padėkoti rūmų darbuotojams, kuriuos mes nepelnytai užmiršdavome, kurie irgi kartu su mumis, gynėjais, buvo visas tas dienas, mus maitino, rengė, tvarkė. Ne vi­suo­met mes buvome geri: ir baldus aplaužėme, ir savo pirmus ginklus pasigaminome iš Auk­ščiausiosios Tarybos laiptų turėklų, sulaužę juos ir padarę strypus, ir pirmosios barikados vi­duje buvo pastatytos iš baldų. Visus tuos mėnesius iki pučo išties mes čia jautėme rūmų dar­buotojų dėmesį. Ačiū jiems, tiems, kurie ir šiandien stovės rikiuotėje, jūs verti tos rikiuotės.

Labai dėkingi esame, kad su mumis buvo Radijo ir televizijos darbuotojai. Jiems irgi buvo sudarytos šiokios tokios sąlygos. Žmonės atvežė ir pastatė anteną. Bent jau Vilniaus miestas galėjo girdėti laisvą žodį ir matyti vaizdą.

O rūmų gynėjams ir štabui, kadangi man daugiau reikia kalbėti apie štabą, informacija buvo vienas iš svarbiausių dalykų. Iš Radijo ir televizijos, iš taksi kai kurių vairuotojų, iš žmonių, iš mūsų žvalgų mes gaudavome tą informaciją nuolatos. Aš tebeturiu tuos die­noraščius, paskui buvo vedamas dienoraštis, iki per pučą buvo įkurtas Rūmų gynybos štabas. Kiekvieną minutę sulaukdavome skambučių, kaip jau minėjo Nijolė: ten važiuoja tankai, ten pasirodė, ten neaiškus sprogimas, ten… Mes turėjome tą informaciją.

Noriu padėkoti kapitonui Vidui Čepuliui, kuris nežinia iš kur prisinešė radijo stočių, todėl visą tą naktį ir vėliau mes visus Rūmų gynybos štabe, 308 kabinete, vykusius pokalbius pelengavome. Jie negalėjo pereiti į slaptą pokalbį, mes orientavomės, kas, kaip ir kur vyksta. Pavyko pastatyti barikadas, pavyko iškasti prieštankinius griovius, tai jau buvo vėliau, pavyko užminuoti virš mūsų esantį parlamento stogą – Afganistane tarnavę žmonės pastatė minas, buvo pastatyti strypai, kad desantininkai negalėtų nusileisti. Po mumis, po šia sale, buvo įrengta šaudykla, mokymo centras. Amžinąjį atilsį Eugenijus Jakimavičius, sergantis Rim­gaudas Kazėnas ir daugelis kitų ten dirbo, rengė žmones. Pastarieji atsiveždavo įvairiausių ginklų, pačių sudėtingiausių ir surūdijusių, ir neveikiančių, kažkur juos reikėjo išbandyti, nes išvažiuoti nebuvo kaip, buvo įvesta komendanto valanda. Tuometinė Aukščiausiosios Ta­rybos vadovybė leido čia vietoje įrengti šaudyklą, remontuoti ginklus, šaudyti. Sklido le­gendos, kad ne vienas signataras, tiksliau, signatarė, vyrai tvirtesni, nualpo nuo parako dūmų, kurie skverbdavosi iš šaudyklos į šią plenarinių posėdžių salę. Daugelis padarė savo darbus. Išorės gynyba – Vincas Vyrukaitis, Algimantas Arnasauskas, čia sėdintys, organizavo ba­rikadų statybą. Nepaminėsiu visų, nes gal tai ne tas tikslas ir šiandien nėra laiko.

Ačiū jums visiems, kad susirinkote, tikimės, kad iki kitų metų mes daug ką sugebėsime geriau organizuoti. Tie mūsų pasakyti žodžiai ir tie, kurių galbūt šiandien nespėsite pasakyti, bus užrašyti, atiduosite tekstus. Seimo kancleris Jonas Milerius yra pa­sakęs, kad pavyks atspausdinti tuos tekstus, net ir nepasakytus žodžiu. Juos sudėsime į knygą, į Seimo svetainę, kad liktų atmintis, nes vienas svarbiausių dalykų, kurį įsivaizduoju dabar, kad mes šiandien neprarastume tos dvasios tvirtybės ir neužmirštume tų dienų, kad su­voktume sunkumus, nepamintume paties brangiausio – savo valstybės, savo nepriklau­somybės, savo Lietuvos.

Gerbiamieji bendražygiai, niekas už mus nepadarys mūsų darbų ir niekas už mus nepasakys mūsų žodžių. (Plojimai)

L. SABUTIS. Dėkoju atsargos pulkininkui Jonui Gečui. Dabar kviečiu padaryti ketvirtąjį pranešimą „Parlamento išorinės gynybos organizavimas“ Parlamento gynybos štabo narį gerbiamąjį V. Vyrukaitį, jis taip pat buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Labai prašom. Mes, pirmininkai, prašytume labai lakoniškai, nes norime, kad mūsų programa būtų tokia, kokia numatyta rašytinėje programoje. Prašom, gerbiamasis.

V. VYRUKAITIS. Lenkiu galvą prieš žuvusius, jų artimuosius, lenkiu galvą prieš anapilin išėjusius bendražygius, lenkiu galvą prieš čia esančius salėje, prieš visus, kurie tuo metu buvo su Lietuva. Nuo pat Kovo 11-osios kartu su miesto tarybos deputatais, su Sąjūdžio žaliaraiščiais, neregistruotais savanoriais įsitraukėme į akcijas, kai reikėjo palaikyti tvarką. Pirmasis krikštas buvo sausio 8-osios parlamento kieme prieš „jedinstivininkus“ ir, matyt, perrengtus kariškius. Nežinau, dėl kieno kaltės jie laisvai buvo prileisti prie pat pagrindinio įėjimo, bet tik ta lemtinga vandens čiurkšlė išgelbėjo nuo jų visiško įsiveržim vidun. Nuo tos dienos daugelio gyvenamąja vieta tapo Aukščiausiosios Tarybos rūmai.

Prisiekus sausio 11-ąją 19 val. prasidėjo judėjimas šiokiai tokiai tvarkai palaikyti. Apie 21 val. per vietinį radijo tinklą buvo paskelbta apie Parlamento gynybos štabo įkūrimą. Man teko atsakingas darbas su išore. Matydami tuos tūkstančius žmonių prie parlamento supratome, kad tą minią kaip nors reikia struktūrizuoti ir valdyti. Taip sausio 12-ąją ryte gimė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio įpareigojimas sudaryti gynėjų būrius prisidengiant tuo metu galiojusiu Draugovių įstatymu. Taip per visą dieną buvo sudaryta penkiolika būrių ir paskirti jų vadai. Tai miesto tarybos deputatai: Kaminskas, Kontautas, Kniažys, Mališauskas, Serapinas, Maitrys, Motuza, vilniečiai Jonas Šakalinis, Rimvydas Kaikaris, Vygandas Pelėda, Vytautas Anušauskas ir kiti. Tą tragišką naktį jau turėjome šiek tiek valdomą minią prie pat parlamento. Toliau ta minia, aišku, buvo padrika ir ją ne taip lengva buvo galima paveikti. Kai nepasisekė užimti Vyriausybės rūmų, „je­dinstvininkai“ per parlamento kiemą mėgino prasiveržti vidun. Įvažiavimą į parlamento rūmus kartu su vilniečiais saugojo ir Pasvalio rajono gynėjai, atvykę pagal iš anksto sudarytą grafiką. Kaip šiandien atsimenu, ir kupiškėnus, ir rokiškėnus, nusiųstus prie Radijo ir te­levizijos komiteto ir patekusius į tikrus karo veiksmus.

Sausio 13-osios ryte Nepriklausomybės aikštėje buvo planuojamas „Jedinstvos“ mitingas. Mums buvo pavesta jį apsaugoti nuo provokacijų. Išsirikiavę už baseino pamatėme, kaip žmonės pradėjo nešti statybines medžiagas, skirtas viešbučiui statyti, ir barikaduoti Gedimino prospektą – užtvėrė kelią transportui, paliko tik siaurą taką eiti į aikštę. Matydami, kad čia jau nebus jokio mitingo, puolėme ir mes statyti tų pirmųjų barikadų. Sausio 14-ąją toliau važiavo žmonės iš įvairių rajonų ginti savo laisvės. Štabo viršininko Jono Gečo nurodymu atvažiuojančius autobusus paimdavome valstybės reikmėm ir užtverdavome jais parlamento prieigas. Tuo pačiu metu pradėjo plaukti sunkusis transportas iš visos Lietuvos, juo buvo blokuojami visi Aukščiausiosios Tarybos įvažiavimai. Čia didelį darbą atliko miesto tarybos deputatai – jie subūrė savo štabelį parlamente ir vykdė visus mūsų pageidavimus, koordinavo savivaldybės veiklą ar aprūpino gynėjus tiek malkomis, tiek maistu. Štabe dirbo Valentinas Šapalas, Edmundas Šniūrevičius, Vacius Mališauskas, Valentinas Bartašiūnas, amžinąjį atilsį Vytautas Jasulaitis, kuris tą pačią dieną iš tos sunkiosios technikos sukūrė užtvarą per visą aikštę nuo Neries iki Geležinio Vilko gatvės ir prieš įvažiavimą po tiltu. Kitas tarybos narys – deputatas Algirdas Kaminskas rikiavo tą techniką prie įvažiavimo nuo Žvėryno ir Liubarto tilto.

Suprasdami, kad vadovauti iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų išorės gynybai su­dėtinga, pasistatėme autobusą prie parlamento trečiųjų rūmų, čia pradėjo dirbti miesto de­putatas Gediminas Motuza ir Darbininkų sąjungos atstovas Algimantas Arnastauskas. Tuo metu į darbą įsitraukė miesto statybininkai: Eimutis Valdemaras, Henrikas Martinonis, Vladas Masionis, o jiems vadovavo energingasis Vilniaus statybos tresto valdytojas Adolfas Žu­kauskas. Dienomis ir naktimis parlamento rūmai šarvavosi gelžbetoniniais blokais, namų statybų kombinatų plokštėmis ir kitomis statybinėmis konstrukcijomis.

Didėjant barikadų užtvaroms didėjo ir ginančiųjų skaičius, jau negalėjome išsitekti autobuse, todėl Lauko gynybos štabą įkūrėme Martyno Mažvydo bibliotekoje. Į gynėjus įtraukėme Vilniaus gamyklų, įstaigų atstovus, kurie ištisomis paromis budėjo ir palaikė viešąją tvarką uždaroje parlamento teritorijoje. Iš kitų gynėjų jie išsiskyrė raudonais kryžiais ant baltų palaidinių. Jų pagrindinė užduotis buvo žmonių evakuacija iš parlamento teritorijos parlamento puolimu atveju. Visai šiai akcijai pasiaukojančiai vadovavo Džiugas Stulpinas, Kazimieras Pocius, Evaldas Kirvaitis, o ketvirto jau neprisimenu. Berniuko pravardė buvo „Pelėdžiukas“. Jeigu ilgiau lauksime su atsiminimais ir jų išleidimu, nebus kam ir atsiminti.

Baigdamas noriu pasiūlyti Seimui juridiškai įteisinti parlamento Gynybos štabo egzistavimą, o prie kabineto Nr. 308, kur jis veikė, pakabinti apie tai bylojančią lentelę.

Tuo ir būčiau baigęs, bet kai nėra Eglės, ją pakeitė bendražygė Nijolė Baužytė, prisimenu dar kitą pakeitimą. Kai nebuvo televizijoje Eglės Bučelytės, ją pakeitė viena mokytoja iš rusų mokyklos. Jeigu prisimenate, per „Kasperviziją“ jinai vedė žinias. Tai aš dabar galvoju, ar tai mokytojai, šitiek purvo pylusiai ant Lietuvos, verta šiandien, mano žiniomis, vadovauti vienai iš Lietuvos sostinės mokyklų ir eiti direktorės pareigas? (Plojimai)

Paskutiniai mano žodžiai: aš gyniau, ginu ir ginsiu Lietuvą! (Plojimai)

R. KUPČINSKAS. Dėkojame gerbiamajam V. Vyrukaičiui.

Pranešimui tema „Savanoriškosios krašto apsaugos Alytaus rinktinės savanoriai parlamento gynyboje“ kviečiu pulkininką A. Dudavičių, parlamento gynėją, pirmąjį SKAT’o Alytaus rinktinės vadą. Prašom, pulkininke. (Plojimai)

A. DUDAVIČIUS. Gerbiamieji partizanai ir bendražygiai! 1990 metai. Prie Sąjūdžio būstinių registruojami pirmieji savanoriai, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Alytuje. Deja, prasidėjus 1991 m. sausio 13 d. įvykiams, visi sąrašai, pirmieji ginklai, suaukoti pinigai Alytuje, Santaikos g. 30 prarandami, nes keli darbuotojai, tuo metu dirbę Krašto apsaugos departamente, neįvykdė duoto pažado Sąjūdžio tarybai ir visa tai paliko seife, o kariškiai užėmė tą pastatą ir seifą su visais dokumentais išsivežė.

Sausio 13 d. naktis. Alytaus Sąjūdžio taryba kviečia visus Sąjūdžio tarybos narius rinktis į miesto savivaldybę, kur buvo įsikūrusi Sąjūdžio taryba. Pradedamas pasitarimas, ką toliau daryti, kaip organizuoti dalį žmonių vežti į išorės gynybą prie Vilniaus, kitus žmones saugoti valstybinius objektus Alytuje ir kaip toliau organizuoti visą šį darbą. Tuomet mus du, Albiną Minkevičių ir mane, priklausančius Alytaus Sąjūdžio tarybai, laikinai paskiria vietoj tų Krašto apsaugos departamento darbuotojų, kurie neįvykdė to pažado ir po to neatvyko į Są­jūdžio kviečiamą susirinkimą, pradėti organizuoti šitą darbą. Pranešė tuometiniam Krašto apsaugos departamento direktoriui Audriui Butkevičiui, kad tokie ir tokie žmonės pradeda vykdyti pareigas. Tokia buvo pradžia.

Pirmieji, kurie atvyko į parlamento vidaus apsaugą pagal Šaulių sąjungos vado Gedimino Jankaus įsakymą, buvo Alytaus kuopos šauliai. Tai Antanas Karalukas, Jonas Česonis, Alfonsas Katilynas, Leonas Kušlys, Justinas Padegimas, Bronius Sakalauskas, Bronius Stasiulevičius, Stasys Šemelionis, Rimgaudas Vaišnoras, Antanas Vaivada. Visi kiti, kurie registravosi, atvažiavo autobusais ir dalyvavo su visa minia išorės gynyboje. Pirmasis iš uždavinių, duotas tuometinio generalinio direktoriaus, tai visiems užsiregistravusiems sa­va­noriams organizuoti kovinio ir fizinio parengimo pratybas. Alytuje nuo sausio 20 dienos tokios pratybos pradėtos organizuoti, pagrindinės disciplinos – tai psichologija, medicininis parengimas, šaudyba, ginklų narstymas ir bendrieji informaciniai reikalai, kad būtų stebimas dalinys, ir visa informacija perduodama į Vilnių.

Pirmosios užduotys ir darbai. Vasario 9 diena. Kaip žinote, visoje Lietuvoje vyksta plebiscitas. Mes organizuotai tiek Alytaus mieste, tiek rajone padedame, kad būtų saugiai atgabentos urnos iš visų rinkimų apylinkių į Alytaus miesto savivaldybę ar Alytaus rajono savivaldybę, kur balsai skaičiuojami, rezultatai pranešami į Vilnių. Toliau. Parlamento apsauga. Taip pat pagal numatytą grafiką, gaunamą iš parlamento, iš SKAT štabo, būriais vykstame į Vilnių ir čia vykdome užduotis, kurias mums numatė parlamento štabas. Toliau, pučas. Į pučą ateiname kaip Alytaus rinktinės būrys savanorių. Buvo nurodymas ateiti su turimais ginklais arba ir be jų, ir tas būrys įsijungė į bendrą parlamento apsaugą. Užduotys buvo gaunamos iš Vilniaus, iš tuometinio SKAT’o štabo viršininko pulkininko Jono Gečo. Svarbiausios tokios: atsiųsti būrį į parlamento gynybą, evakuoti visus dokumentus, išvežti arba sunaikinti, arba kur nors paslėpti, kad nerastų, jeigu bus užimtos patalpos; stebėti karinį dalinį ir visą informaciją perduoti į Vilnių; nenakvoti namuose, pasistengti, kad ir šeimos nariai būtų evakuoti ir kur nors laikinai apsigyventų pas gimines, tolesnius gimines arba pas draugus, bendradarbius. Per šitą laiką iki pučo svarbiausia rinktinės užduotis buvo iš 97-ojo oro desanto pulko supirkti kiek įmanoma karinės amunicijos, ginklų, šaudmenų, ir ruoštis kovai, kad ir kokia ji būtų. Galiu pripažinti, kad tuo metu nebuvome gerai pasiruošę. Alytaus rinktinė dar tik kūrėsi, todėl negalėjo aktyviai prisidėti prie čia vykstančių įvykių.

Per pučą žuvo mūsų karys savanoris Artūras Sakalauskas. Norėčiau pasakyti, kad apskritai mūsų valstybė, mūsų kariuomenė mažai rūpinamės žuvusiais, gynėjais, mažai su jais bendraujame, mažai įsiklausome į juos. Patys žinote, valstybė arba kariuomenė, kuri negerbia gynėjų, tų, kurie pradėjo, tų, kurie davė pavyzdį, arba pasmerkta, arba jai tikrai bus sunku toliau egzistuoti.

Noriu paminėti pavardes pirmųjų rinktinės etatinių darbuotojų ir jiems padėkoti. Tai Vytautas Devižys, Jonas Packevičius, Rytis Grigonis, Alius Lazauskas, Kęstutis Kaladinskas, Voldemaras Poškaitis, Petras Kancevičius, Romas Kunca, Adolfas Leikūnas, Juozas Sve­t­lauskas, Aldeminas Kalėda, Vitalijus Gotoveckis, Heraldas Sinkevičius, Klaidas Jankūnas, Gintaras Biekša, Kęstutis Leonavičius, Vytautas Daunoravičius, Olegas Vasiljevas, Egidijus Žaliaduonis, Remigijus Pluška, Jonas Dagilius, Algimantas Peteliūnas, Sergejus Venclovaitis, savanoriai Ričardas Dumbliauskas, Petras Vitunskas, Jonas Dudavičius ir daugelis kitų.

Taip pat noriu padėkoti tiems, kurie mus mokė kaip rinktinės savanorius karinių įgūdžių ir kt. Tai Eugenijus Jakimavičius – karo inžinerija, Rimgaudas Kazėnas – ginkluotė, Vidas Čepulis – ryšiai, Antanas Burokas – kultūriniai renginiai, ryšiai su visuomene, Auksė Treinytė – šaudyba, Leonarda Kuodienė – teisiniai klausimai. Toliau noriu padėkoti savo bendražygiui, buvusiam rinktinės vadui Vitaliui Edvardui Straleckui už pagalbą rinktinės organizavimo klausimais, drausmės, kovinio rengimo ir sporto klausimais; Jonui Gečui – visais iškilusiais klausimais galėjai kreiptis dienos ar nakties metu, jis išklausydavo ir būdavo priimami labai greiti sprendimai, kurių dabartinėje kariuomenėje labai trūksta. Toliau – Audriui Butkevičiui. Mes kažkaip šiandien nekalbame, nors tuo laiku, aš galiu pasakyti, jis važinėjo, lankė padalinius ir buvo galima ir kreiptis bet kokiais klausimais, ir kritikuoti. Jeigu raštu ar žodžiu kreipėsi, per 10 dienų gaudavo vienokį ar kitokį atsakymą. Todėl aš jam irgi dėkoju už gebėjimus suprasti ir įsiklausyti. Ir taip pat, aišku, Česlovui Jezerskui už palaikymą, patarimus ir pagarbą bendražygiams, kuriuos jis išlaikęs iki dabar, neišpuiko kaip generolas, bet visada pataria.

Baigdamas noriu pacituoti tuometinio Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus A. Butkevičiaus tokią citatą iš knygelės. Tie, kurie esate parlamento gynėjai 1990–1991 m., žinote, tokia knygutė buvo „Lietuva yra laisva“. Ten jis taip rašė: „Nėra ir negali būti valstybės, kuri neturėtų vyrų, pasiryžusių bet kada stoti į kovą už savo tėvynę. Tokia yra ir mūsų valstybė. Sunkiomis 1990–1991 m. dienomis Lietuvai ištikimi vyrai rengėsi ginti savo tėvų žemę, teisėtai išrinktą Vyriausybę, visa tai, kas brangu kiekvienam lietuviui. Šalia parlamento, kitų svarbiausių objektų iš naujo gimstančios Lietuvos kariuomenės vyrų rankos statė barikadas, tvėrė užtvaras, minavo laukus. Lietuvos širdyje stiprėjo, grūdinosi ir brendo savi Lietuvos gynėjai“. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

R. KUPČINSKAS. Dėkoju pulkininkui A. Dudavičiui. Kviečiu šeštam pranešimui Šiaulių savanorį parlamento gynyboje gerbiamąjį Antaną Kliunką, Parlamento gynybos būrio vadą. Norėtume, kad mūsų programa būtų vykdoma išsamiai ir laiku, todėl prašyčiau la­koniškiau, jeigu galima. Ačiū.

A. KLIUNKA. Sveiki, vyrai ir moterys, gynėjai! Sveikas Česlovai, Pirmininke. Jūs matote, kaip išgražėjo mūsų akvariumas. Nežinau, kaip mes dabar jį gintume, turbūt nereikėtų ir tankų pereiti Seimą dabar.

Aš prieš 19 metų tikrai netikėjau, kad stovėsiu šioje tribūnoje. Mūsų laukė vienas likimas: jeigu būtų puolimas, mūsų kūnai plauktų Nerimi. O dalis signatarų, kurių dažnai nebūdavo kvorumo, kurie tyčiodavosi iš mūsų ir rytais ateidavo išsiprausę, baltais mar­š­kiniais, stovėdavo: žiūrėkite, mes atėjome.

Kaip formavusi Šiaulių savanoriai? Mes dirbome labai sudėtingomis sąlygomis. Jūs puikiai žinote, Šiauliai yra tradiciškai darbininkų raudonas miestas. Signatarai buvo tiek pirmas, tiek antras Komunistų partijos sekretoriai. Kadangi aš dirbau Sąjūdžio atsakingu sekretoriumi Raseiniuose ir Šiaulių televizorių gamykloje, tai mes Sąjūdžio būstinėje kovo 11 d. pradėjome registruoti, aš, pasitaręs su Zigmu Vaišvila ir Sauliumi Pečeliūnu, pradėjau registruoti savanorius. Bet viską perėmė Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, kuri jau pla­navo, kad perims visą šitą darbą.

Ir dar vienas sudėtingas momentas – Šiauliuose tarp mūsų buvo Žilvinas Razminas. Jūs puikiai žinote šitą žmogų, jis buvo ir Aukščiausiojoje Taryboje, jo veikla tuo metu buvo prieštaringa, o dabar dar prieštaringesnė, ir buvo aišku, kam jis tarnauja.

Pirmiausia susikūrė Šaulių sąjunga, atvažiuodavome mes į Vilnių. Tuo metu Šaulių sąjungai vadovavo Aleksandras Bendzinskas. Būdavo labai įdomu klausyti, kaip jis „kabina“ Zigmui Vaišvilai, kad Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių šaulių, ir matyti Lietuvos atsargos karininkų sąjungos sovietinius pulkininkus, kurie kuria masinius mobilizacinius planus okupacijos sąlygomis. Mes, šauliai, Lietuvai prisiekėme (dabar ten trečdalis vyrų juodom uniformom, tai Šiaulių šauliai) 1990 m. gegužės 5 d. Gedimino bokšto kalne. Bet dėl Žilvino Razmino veiklos šita mūsų rinktinė buvo sudraskyta, prasidėjo intrigos, priešprieša, vyrai išsisklaidė. Tuo metu man pasiūlė dirbti Krašto apsaugos departamento Raseinių instru­k­toriumi, aš sutikau ir išvažiavau į Raseinius. Prasidėjus pirmiems karininkų kursams, įstojau į šiuos kursus, kuriems vadovavo ponas Vizbaras.

Prasidėjus įvykiams, sausio 9 d. be jokių vadovų nurodymų bėgome į Aukščiausiąją Tarybą. Visi karininkai suvažiavo čia. Kadangi viskas nurimo, sausio 9 d. vėl čia grįžome ir užsidarėme. Visi šitie mano vyrai tuo metu buvo prie Aukščiausiosios Tarybos, o sausio 12 d. jiems taip nutiko, kad sausio 12 ir 13 d. buvo prie bokšto. Tarp jų yra ne vienas vyras, kuris vežė sužeistuosius ir žuvusiuosius.

Būdami Aukščiausiojoje Taryboje, žinote, ką mes darėme naktimis. Naktimis mes ieškojome ginklų. Tai leidome sau tik iki sausio 11 d. Po sausio 11 d. išvažiuoti naktį – tai buvo išdavystė. Ponas Vizbaras man pasakė: nematau tavęs 15 min. – tu laisvas nuo karininkų kursų. Aš išėjau iš karininkų kursų, šituos vyrus sausio 12 d. perkėliau iš tos barikadų pusės į čia, mes suformavome Aukščiausiosios Tarybos būrį ir kartu su Jurbarko vyrais gynėme Aukščiausiosios Tarybos priimamąjį ir kiemą.

Tarp mūsų yra Lietuvos partizanas, Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio vadas Leonas Laurinskas, už jo nugaros matote partizanų vėliavą, prie kurios buvo prisiekęs ne vienas partizanas. Kritiniais momentais Leonas mus drąsino. Niekada neužmiršiu 13 d., kai mes su Jurbarko pasieniečiais išsirikiavome per visą Aukščiausiosios Tarybos priimamąjį nuo pradžios iki galo. Tada Leonas tarė tokius drąsius žodžius, padrąsino. Jūs puikiai žinote, naktį iš sausio 12 į 13 d. buvo paimtas bokštas, iš sausio 13 į 14 d. turėjo būti imami Aukš­čiausiosios Tarybos rūmai. Tai neatsitiko ne tik dėl mūsų, bet ir dėl tų žmonių, kurie buvo apie Aukščiausiąją Tarybą. Pažvelgi per langą ir matai žmones. Išgirsti pranešimą, kad juda tankų kolona, vyrai susiglaudžia, moterys išeina į priekį ir atsiklaupusios meldžiasi. Per bokšto ataką ant II rūmų laiptų mažas berniukas stovi su žvakute, o močiutė klūpo… Tie vaizdai niekada man neišdils gyvenime.

Grįžę į Šiaulius mes pradėjome toliau mobilizacinį darbą, rinkti savanorius. Bet puikiai žinome, kas susprogdino Kryžkalnį. Ir buvo toksai paminklas: kareivis su PPŠ automatu, nukreiptu į teatrą. Šitą paminklą Razminas taip pat ruošėsi susprogdinti. Jūs turbūt suprantate, kai Kryžkalnio monumentas buvo susprogdintas, tai rusai pasakė: „Nu ne žalko litovskoj baby“. Bet jeigu šis paminklas būtų susprogdintas, koks atgarsis būtų buvęs Lie­tuvoje! Mes susitarėme su Šiaulių kariškiais. Kadangi tai buvo lakūnai ir labai in­teligentiški žmonės, jie sutiko, kad mes tą paminklą nupjausime. O buvo tai vokiečių be­laisvių darbas. Mes tą darbą dirbome dvi paras.

Buvo įdomus momentas. Mes susiskambinome su profesoriumi V. Landsbergiu ir pasakėme, kad tai darysime. Vos tik pradėjus dirbti, mus apsupo Lietuvos policija su auto­matais, mane „supakavo“. Kadangi aš buvau Šiaulių miesto deputatas, išsiaiškinome. Tada atėjo toks Lietuvos karininkas Orentas, kuris iš pradžių sakė: ginsime tą kareivį, sako, dabar susprogdins.

Tokia buvo aplinka, kai man teko dirbti Šiauliuose.

Tuo metu, kai SKAT’as pradėjo bendradarbiauti su komendantūromis, iš manęs pradėjo reikalauti savanorių sąrašų ir anketų. Kadangi, jūs puikiai žinote, KAD’as buvo užimtas, palikti informaciniai dokumentai (ir mano tarp jų), kuriuos mes surinkome 1990 metais. Karininkų kursuose taip pat buvo palikti dokumentai, kurie atsirado paskui, užėmus KGB. Aš atsisakiau duoti šiuos dokumentus sovietiniams karininkams, ir man buvo sudarytos sąlygos, kad aš išeičiau iš krašto apsaugos struktūrų. Manęs niekas negalėjo atleisti, nes aš jau buvau Šiaulių miesto deputatas. Bet aš pats pasiūliau, nes mačiau, kad negaliu toliau dirbti. Šeši mano vyrai išėjo į „Geležinio vilko“ Vaidoto batalioną, keletas toliau liko savanoriais.

Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių me­daliais. Tai pavyko padaryti 1992 m., man pareiškus profesoriui V. Landsbergiui, kad aš atsisakysiu apdovanojimo, jeigu neapdovanos mano vyrų. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu jie apdovanoti tik prieš porą metų. Mes tiek metų laukėme apdovanojimų! Aš šitą uniformą išsaugojau, nors ją buvo įsakyta grąžinti, ir mes su trisdešimčia vyrų atkūrėme visas šias uniformas.

Čia A. Patackas kalbėjo apie Lietuvos kariuomenės krizę. Taip, mes matome tą krizę. Sunaikintas „Geležinio vilko“ Vaidoto batalionas, nėra Šiaulių rinktinės. Mes vasario 15 d. dalyvavome Radviliškyje, Lietuvos partizanų suvažiavimo minėjime. Vienas Lietuvos ka­riuomenės generolas, priėjęs prie mūsų, pasakė: „Jūs, vyrai, praeitis.“ Taip, mes praeitis. Mes didžiuojamės praeitimi. Iš mūsų niekas negali atimti gynėjo statuso. Bet visi mes dar galime laikyti ginklą, todėl mūsų kariuomenės vado užduotis – kad mes, kurie galime laikyti, žinotume, kur eiti to ginklo paimti. Ačiū. Viso gero. (Plojimai)

N. BAUŽYTĖ. Prašome į tribūną atsargos kapitoną Vidą Čepulį, Parlamento gynybos štabo ryšių viršininką. (Plojimai)

V. ČEPULIS. Laba diena, bičiuliai! Neabejoju, kad ne kiekvienas mane pažintumėte, jeigu nebūtų pristatę. Ačiū. Kalbėsiu optimistiškesne gaida. Esu galbūt pavyzdys to, kad gyvenimas per 19 metų Lietuvoje iš tikrųjų pagerėjo. (Plojimai) Atleiskite, kalbu nesklan­džiai, nesu kalbėjęs iš šios tribūnos.

Jau praėjo, deja, devyniolika metų ir keletas dienų, pora dienų, kai toks mokytojas iš didžiosios M raidės (aš kalbu apie Vincą Vyrukaitį)… Taip, sutikau jį, būdamas 26 metų „pacanas“, rūmų aplinkoje sausio 11 d. Iki to laiko su savo kolegomis Fizikos fakulteto studentais tampiau benziną, geležis. Buvau vienas iš minios, buvusios aplink rūmus. Bet buvau truputį kitoks, nes sovietų kariuomenėje buvau atitarnavęs karo ryšininku. Šiaurės miestelyje praleidau beveik dvejus metus. Dėl šių aplinkybių žinojau agresoriaus lizdo silpnąsias vietas. Kadangi agresija jau buvo prasidėjusi sausio 8 dieną ir, sakykime, mano galvoje, mūsų galvose, parlamento rūmų puolimas, Lietuvos širdies puolimas, buvo tik laiko klausimas, reikėjo priešintis. To priešinimosi planas buvo toks: komunikacijos turi silpnų vietų – pažeisti tas komunikacijas. Truputį daugiau, jeigu galima. Aš pažadu „neišlįsti“ iš 5 min. reglamento, bet tam tikros aplinkybės čia gali būti įdomios.

Šiaurės miestelis. 107 motorizuotų šaulių divizija buvo dislokuota Žirmūnuose, o jos amunicijos ir šaudmenų sandėliai buvo pamiškėje už Santariškių. Tarp Šiaurės miestelio ir sandėlių buvo ryšio linija. Ji ėjo miesto telefono tinklais, o ties Tuberkuliozės dispanseriu atsiskyrė į savarankišką liniją ir iš kanalizacijos išlindo į žemės paviršių. Ten ją buvo galima pažeisti. Šitai aš išdėsčiau ponui Vincui. Jis mane – už pakarpos ir įtempė į parlamentą, į vidų įtempė, ir pamiršo. Aš ten įsikūriau (atleiskite, gal truputį per daug apie save, bet dabar ir apie kitus žmones) šalia Jurbarko vyrų. Su Jurbarko vyrais, tai yra rūmų priimamajame, tapau kažkurio lango gynėju. Turėjau savo vamzdį ir, atrodo, peilį. Tai buvo mano ginkluotė.

Vėlgi kažkokių aplinkybių ir žmonių dėka kažkokiu stebuklingu būdu aš gavau senas radijo stotis, senas, prieštvanines, rusiškas, 1950 metų pavyzdžio, R105, R107D, kuriomis (aš jau mokėjau su jomis elgtis, turėjau išsilavinimą ir dvejų metų praktiką) pavyko pagauti rusų kariškių pokalbius, konkrečiai pačių tų, sakykime, aukščiausio lygio, kai (ar tai buvo V. Uschopčikas, manau, kad tai buvo jis, ar tai buvo tankų pulko vadas, bet ne tai esmė) vadovavo, vadovaujančiojo karininko ir puolančiųjų tankų ryšio tinklą. Šią informaciją pradėjau fiksuoti, perdavinėjau vyresniajam, o po tam tikro laiko, gana greitai, nežinau, sunku jau prisiminti tuos faktus, nes buvo nemiegotos trys paros, taip pat ir nevalgyta, buvau nu­temptas nuo savo ginamo lango. Padariau karjerą per du aukštus į viršų ir tokiu būdu tapau Rūmų gynybos štabo tam tikra figūra, sakykime.

Jeigu Rūmų gynybos štabas buvo kaip gyvas verdantis organizmas, aš buvau to organizmo ausys. Šitos ausys (ponas J. Gečas jau minėjo), sakykime, gal ne šitos, gal ir kitos ausys, nes skambino žmonės ir pranešinėjo apie judėjimą, bet radijo žvalgyba, kurią tuo metu vykdžiau, padėjo susidaryti labai aiškų vaizdą, kas vyksta. Prisimenu iš tų laikų – vado­vaujančiojo šaukinys buvo „fara 16“. Dirbama buvo atviru tekstu, nešifruojama, pasiekdavo informacija apie panaudotus kovinius šovinius. Atėjo informacija apie nušautą puolusį „Alfa“ karininką, informacija apie Alfa“ dalinius. Atėjo informacija, kurios aš tiksliai nepamenu, bet buvo frazė „peredaite Ačalovu“. Aš dabar negaliu pasakyti, ar Ačalovas buvo desantinių pa­jėgų vadas, ar buvo jau gynybos ministro pavaduotojas. Gali būti, kad jis buvo pavaduotojas, todėl po to, po sausio įvykių, juokingai atrodo M. Gorbačiovo teiginys, kad šis taikių Lietuvos gyventojų žudymas prie Televizijos bokšto – vietinės karinės įgulos darbai.

Iš esmės manau, kad buvau tam tikroje privilegijuotoje padėtyje, nes keletą sekundžių anksčiau žinojau, kas bus, negu pasakydavau kitiems.

Dabar apie ryšius. Nors mobiliųjų telefonų tada nebuvo, ryšys jau buvo. Šioks toks ryšys buvo iš pat pradžių, kai aš atėjau. Jis buvo suorganizuotas iki tol buvusių žmonių panaudojant SDAALR’o stoteles. Buvo ryšys tarp lauko postų. Galiu ir suklysti sakydamas detales, bet jau buvo šioks toks ryšio tinkliukas. Per trumpą laiką visokeriopai padedant ir remiant visos Lietuvos žmonėms buvo suorganizuotas vertikalią gynybos struktūrą ati­tinkantis ryšio tinklas, mes buvome informuoti, galėdavome duoti komandas valdyti situaciją ir panašiai. Daug prisidėjo ir mano kolegos Fizikos fakulteto studentai (buvo tokia studentų karta, jie, rengdami savo šventę, sudegino vieną auditoriją jungiamajam korpuse), jie man parūpino, nes buvau rūmuose, ir iš universiteto karinės katedros atitempė čia reikiamą įrangą. Tada, panaudodami tą įrangą, mes įrengėme čia laidinį ryšį su postais, su stogu, su aukštais, su kitais rūmais, su generolo vadovaujamu tuo laiku mokomuoju junginiu. Tikime, kad tikrai nebuvome palaida bala.

Atslūgus sausio įvykių įtampai, pradėjo važiuoti žmonės iš rinktinių. Pradėjome mokymus, teko dalyvauti juose, teko net piešti, ko gyvenime niekada nedariau. Reikėjo nu­piešti vaizdines priemones. Teko išleisti mokomąją priemonę ir po to truputį, po truputį čia pradėjom lipdyti tai, ką mes dabar Lietuvoje galime pavadinti Lietuvos kariuomene. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

N. BAUŽYTĖ. Trečiajam konferencijos posėdžiui pirmininkaus Lietuvos Nepri­klausomybės Akto signataras, savanoris S. Pečeliūnas, parlamento gynėjas, pirmasis SKAT'o Telšių rinktinės vadas, dimisijos pulkininkas leitenantas P. Ročius ir parlamento gynėjas, buvęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas ponas G. Jankus.

Dabar skelbiama pietų pertrauka iki 14 val. Prašytume konferencijos dalyvius būti drausmingais ir 14 val. jau sėdėti posėdžių salėje.

R. KUPČINSKAS. Minutėlę! Jeigu galima, pulkininkas J. Gečas dar nori pateikti informaciją. Ačiū.

J. GEČAS. Gerbiamieji gynėjai, košė ir arbata paruošta vidiniame kieme, kur Algimantas stovi. Jau jis kieme. Einate pro duris, pro vitražą, į vidinį kiemą. Lygiai 14 val. ir nė minutės anksčiau durys į salę užrakinamos. Ačiū. Skanaus.

R. KUPČINSKAS. Ačiū visiems pranešėjams. Visiems konferencijos dalyviams skanaus.

Trečiasis posėdis

S. PEČELIŪNAS. Gerbiamieji parlamento gynėjai, visi, čia susirinkę tokią garbingą ir svarbią visai Lietuvai dieną, kviesčiau jūsų sugrįžti paragavus kareiviškos košės į salę. Norėtume tęsti mūsų konferencijos trečiąją dalį. Man teko garbė pirmininkauti šiai daliai. Šalia manęs yra pirmasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Telšių rinktinės vadas, dimisijos pulkininkas leitenantas ponas P. Ročius, taip pat vienas iš pirmųjų Lietuvos šaulių sąjungos vadų ponas J. Jankus. Taigi mums trims patikėjo šią garbingą misiją. Kadangi esu tarp dviejų Lietuvos Respublikos karininkų, ir jūsų visų prašau laikytis vienos griežtos tvarkos – kiekvienam pranešimui ne daugiau kaip 5 minutės. Stengsiuosi būti griežtas ir, manau, teisingas.

Taigi pirmajam pranešimui „Pasienio apsaugos tarnybos kariai parlamento gynyboje“ kviestume parlamento gynėją poną J. Juodką į mūsų centrinę tribūną. Prašom. (Plojimai)

J. JUODKA. Gerbiamieji, garbūs svečiai, mielieji tautiečiai, nepriklausomybės gy­nėjai, ponios ir ponai! Kreipiuosi į jus norėdamas pasidalinti savo prisiminimais. Kadangi Krašto apsaugos departamento (tuometinio KAD) Pasienio apsaugos tarnyba (PAT) buvo pirmoji organizuota jėga, stojusi ginti atkurtos jaunos Lietuvos nepriklausomybės bei jos ekonominio vientisumo, todėl bene patys sunkiausi išbandymai jiems ir teko. Kyla klausimas, iš kur atsirado pasieniečiai? Galiu trumpai atsakyti, kad tai buvo tie patys Lietuvos piliečiai, kurie nuo 1990 m. kovo 25 d. registravosi Sąjūdžio būstinėse kaip savanoriai, po to budėjo Sąjūdžio rengiamuose renginiuose, mitinguose Vingio parke kaip draugovininkai, ža­liaraiščiai. Vėliau saugojo valstybinius objektus – Spaudos rūmus, televizijos pastatus bei kitus objektus.

Nuo 1990 m. spalio–lapkričio mėnesių, pradėjus kurti pasienio užkardas, dauguma savanorių atėjo tarnauti į Pasienio apsaugos tarnybą. Pirmasis Pasienio apsaugos tarnybos vadas Virginijus Česnulevičius, deja, mūsų dienų nesulaukė, jo gyvybę pasiglemžė sunki liga. Mes čia pagerbėme visas mūsų netektis ir žuvusiuosius.

1991 m. sausio 7–8 d. pasieniečiai ėmė saugoti parlamentą, Aukščiausiosios Tarybos pastatą. PAT pajėgos buvo 1500 žmonių visoje Lietuvoje. Aš skaičiuoju preliminariai pagal tarnybinių pažymėjimų išdavimo skaičių. Saugoti parlamento pastatą buvo deleguoti žmonės beveik iš visų PAT užkardų. Aišku, buvo sava specifika. Žmonės važiuodavo į pasienio po­stus, vykdydavo tarnybą, o po to pamaina grįždavo į parlamento pastatą.

Taip pat buvo ir tomis lemtingomis 1991 m. sausio 12–13 d. – kas buvo parlamento gynyboje, o kas pasienio postuose. Žinant tuometinius nepriteklius ir tarnybos sunkumus, tenka stebėtis tuometiniu pasieniečių patriotiškumu, drąsa ir ryžtu. Prastai aprengti, be­gin­kliai, dažnai puldinėjami OMON’o padalinio Lietuvoje kovotojų, daugelis nukentėję nuo išpuolių, sumušti, sužaloti. Žmonėms buvo pjaustomi diržai, batai, iš jų tyčiojamasi, nuolat užpuolami pasienio postai, deginami ir grobiami pasienio vagonėliai. Tai buvo to meto kasdienybė.

Parlamento gynyboje dalyvaujantys pasieniečiai buvo pasiskirstę pagal sektorius ir turėjo savo atsakomybės gynybos zonas. Aš smulkiau neapsistosiu, visi kalbėję pasakojo kaip, kas, kur buvo. Vėliau dalis pasieniečių, kaip Šalčininkų užkardos pasieniečiai, sausio 10 d. buvo perkelti į Vyriausybės pastatą, kur organizavo jo gynybą. Įsimintiniausi to meto momentai yra kolektyviniai priesaikos priiminėjimai. Kadangi pasieniečiai lygiagrečiai vykdė ir savo tiesiogines funkcijas, todėl ir prisiekinėjo atskiromis grupėmis: kas parlamente, kas Vyriausybės pastate po dešimt ir daugiau žmonių. Taip pat įsimintini momentai iš parlamento gynybos yra paprastų žmonių, nepriklausomybės gynėjų dalyvavimas. Parlamento gynėjai buvo pastato viduje, o lauke daugybė žmonių su įvairių Lietuvos regionų vėliavomis, plakatais prie laužų su dainomis ir pasiryžimu neleisti prie parlamento tankų. Jie dalijosi su parlamento gynėjais jų atsineštais sumuštiniais, kava ir arbata.

Įvairiai susiklostė atskirų pasieniečių likimai. Tik nedaugelis iš buvusių nepri­klausomybės gynėjų tebetarnauja dabartinėje Valstybės sienos apaugos tarnyboje, kai kas tęsia tarnybą įvairiuose kariuomenės padaliniuose, kas VRM sistemoje, kas grįžo į civilį gyvenimą. Vėlesni įvykiai pareikalavo ir pasieniečių aukų. Čia galima paminėti Gintaro Žagunio žūtį Krakūnų poste Šalčininkų pasienio užkardoje ir Medininkų tragediją Vilniaus pasienio užkardoje. Stebint iš laiko perspektyvos ir lyginant su pradžia galima pasidžiaugti sustiprėjusia dabartine Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jos techniniu ir materialiniu aprūpinimu, įkurta nauja jaunų pasieniečių rengimo mokykla, kinologijos centru, pakrančių apsaugos rinktine bei kitais pasiekimais.

Sunkmečiai ateina ir praeina, bet toks žmonių ryžtas ir vienybė, susitelkimas vienam tikslui – nepriklausomybės gynybai, prisiminimai apie tas sausio dienas neišdildomi ir, aš manau, dar ilgai istorikai tą situaciją nagrinės. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)

S. PEČELIŪNAS. Mielieji kolegos, visi susirinkusieji, vis dėlto noriu jūsų paprašyti atskirai pagerbti žuvusį Lietuvos pasienietį G. Žagunį tylos minute. (Tylos minutė) Dėkoju.

Dabar kviestume į tribūną perskaityti pranešimą „Lietuvos šauliai parlamento II Rūmų gynyboje“ dimisijos majorą poną V. Geštautą. (Plojimai)

V. GEŠTAUTAS. Gerbiamieji bendražygiai, Šaulių sąjungos atsiradimo priežastis, ištakas aiškiausiai nusakė Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladis Putvis-Putvinskis dar 1920 m. Cituoju tik vieną jo sakinį: „Šaulių veikimo pradžią padarė patys žmonės, gindamiesi nuo visokių plėšikų, gindami savo kraštą nuo svetimtaučių priešininkų.“ Apie prieškarinę Šaulių sąjungą nekalbėsiu. Visi žino, kad tai buvo gausi, gerai ginkluota, patriotiškai nusiteikusi ir pasiruošusi bet kada ginti savo tėvų gimtąją žemę sąjunga. 1988 m. prasidėjęs tautinis Sąjūdis neaplenkė ir žmonių, kurie buvo pasiruošę atkurti prieškarinę Šaulių sąjungą. Jau 1989 m. Kaune ir Vilniuje buvo atkurta Šaulių sąjunga, nuo jų nedaug atsiliko Klaipėdos, Panevėžio ir kiti miestai. 1991 m. pirmosiomis sausio dienomis, paaštrėjus padėčiai, Vilniaus šauliai saugojo savivaldybės pastatą, protestuojančius badautojus Katedros aikštėje, iš kurių vienas buvo ir mūsų Vilniaus Šaulių rinktinės vadas Vytautas Milvydas, kurio nebėra tarp mūsų. Sausio 7 d. vakare buvo gautas Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus prašymas pagrindines Vilniaus šaulių pajėgas skirti Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai saugoti, taip pat gautas uždavinys saugoti Gedimino pilį. Sausio 8 d. ryte Vilniaus šauliai buvo Aukščiausiojoje Taryboje ir padėjo sulaikyti „jedinstveninkų“ įsiveržimą į rūmus. Nuo tos dienos ir prasidėjo šaulių budėjimas Aukščiausiojoje Taryboje.

Nuo sausio 11 d. Aukščiausiojoje Taryboje budėjo nuo 300 iki 400 šaulių, iš jų 60 Vilniaus šaulių. Vilniaus šauliai Aukščiausiojoje Taryboje saugojo profesinių sąjungų patalpų trečiąjį aukštą, išėjimą į stogą ir stogą. Kauno šauliai, vadovaujami tuometinio šaulių vado Gedimino Jankaus, kontroliavo įėjimą į Aukščiausiosios Tarybos kiemą. Vadovauti gynybai buvo pavesta man.

Pirmąją naktį, kai buvo atakuojamas Televizijos bokštas, Vilniaus šauliai buvo suskirstyti penketukais, paskirti penketukų vyresnieji ir saugojimo vietos. Ruošiantis gynybai šauliams buvo leista paskambinti savo artimiesiems į bet kurį Lietuvos miestą. Mano būryje buvo du nepilnamečiai – Audrius ir Gediminas Skaisčiai. Jų tėvai labai išgyveno, o aš telefonu stengiausi juos nuraminti ir pažadėjau saugoti juos, nes broliai nesiruošė palikti Aukščiausiosios Tarybos. Atsiradus galimybei perkėlėme juos saugoti Gedimino pilį.

Su šauliais buvo kunigas, kuris palaikė šaulių dvasinę stiprybę, buvo galima atlikti išpažintį, gauti ganėtinai padrąsinančių patarimų, pasidalinti mintimis apie susidariusią si­tuaciją. Padėtis visoje Aukščiausiojoje Taryboje ir tarp šaulių buvo nepaprastai įtempta. Ypač kai buvo gauta žinia apie žuvusiuosius ir sužeistuosius prie Televizijos bokšto. Esant ant stogo, buvo matyti ir girdėti tankų ir automatinių ginklų šūviai, ne viena paklydusi kulka prašvilpė ir virš mūsų galvų, o viena įstrigo tarp Aukščiausiosios Tarybos langų.

Visiems buvo tikrai baisu, nes tokioje sudėtingoje ir pavojingoje situacijoje visi atsidūrėme pirmą kartą. Tuo labiau kad buvome „ginkluoti“ tik geležiniais strypais ir buteliais su degiuoju skysčiu, ir tik vienas kitas šaulys turėjo medžioklinį šautuvą. Tačiau ištvėrėme, nepabūgome, neišsilakstėme. Tai svarbiausia. Visi norėjome laisvos Lietuvos.

Po įvykių prie Televizijos bokšto Aukščiausiojoje Taryboje su manimi liko grupė Vilniaus šaulių, kurie nuolat saugojo mums anksčiau skirtas patalpas. Gavom signataro Kazimiero Motiekos kabinetą, kuris buvo gana erdvus, dirbti ir ilsėtis, nors miegojome ant kėdžių ir grindų. Valgėme savo atsineštą maistą, nors kelis kartus gavome ir labai skanių šaulio Kairio mamos virtų cepelinų. Vėliau gavome čiužinių ir apklotų. Pradėjome gauti maisto, pradėjom ginkluotis.

Prieš kiekvieną naktinį budėjimą keitėme slaptažodį, kad šaulys, kurį atėjo pakeisti, budėjimą galėtų perduoti savam, nes naktį šviesos patalpose buvo išjungiamos. Buvo ir toks įvykis.

Budėjo šaulys Albinas Palevičius, kuris yra šioje salėje. Šaulys Raimundas Kairys, kurio nebėra tarp mūsų, atėjo pakeisti budėjusio šaulio ir užmiršo slaptažodį. Palevičius perspėjo: „Šausiu!“, jeigu pastarasis nepasakys slaptažodžio. Kairys pasakė: „Albinai, ne­kvailiok, aš Kairys.“ Albinas atsakė: „Nežinau jokių Kairių. Man reikia slaptažodžio. Stok, šausiu!“ Kairys grįžo, prižadino mane, paklausė slaptažodžio ir pakeitė Albiną Palevičių. Po šito įvykio jie truputį apsipyko, bet paskui viskas buvo gerai. Bet tas įvykis parodė šaulių drausmingumą ir pareigingumą.

Prie Televizijos bokšto žuvo du mūsų rinktinės šauliai – Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis, po mirties apdovanoti Šaulių ordinu ir 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

Priimtas naujas Šaulių sąjungos įstatymas. Lietuvos šaulių sąjunga gali tapti tai­kingiausia ir reikšmingiausia visuomenės patriotine organizacija nacionalinio saugumo sti­prinimo srityje. Manau, su naujais iškeltais uždaviniais šauliai susitvarkys garbingai, taip, kaip garbingai, nebijodami sunkumų ir pavojų stojo ginti ir gynė Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Ačiū. Tepadeda mums Dievas. (Plojimai)

S. PEČELIŪNAS. Dėkojame. Dabar kviečiame į tribūną dimisijos pulkininką daktarą poną Algimantą Vaitkaitį, buvusį pirmą Krašto apsaugos departamento generalinio di­rektoriaus pirmąjį pavaduotoją. Jo pranešimas – „Krašto apsaugos departamento veikla 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais“.

A. VAITKAITIS. Gerbiamieji bendražygiai, savanoriai, kūrėjai, gynėjai, mūsų ne­priklausomybės puoselėtojai! Buvo 1991 metai, neramus, šaltas rytas, sausio 8-oji. Aud­rius Butkevičius man įsakė vykti į Aukščiausiąją Tarybą, nes šalia parlamento rinkosi „je­dinstveninkai“, ir savo nuožiūra imtis priemonių atsižvelgiant į situaciją. Situacija pamažu keitėsi, aštrėjo, „jedinstveninkai“ pradėjo veržtis pro parlamento duris. Aš buvau tas žmogus, kuris įsakė iš čiaupo palaistyti besiveržiančius šaltu vandeniu. O kadangi buvo šaltis, apie 12 laipsnių… (Plojimai) …labai greitai jie atslūgo, atsipeikėjo ir atsitraukė.

Nuo tos dienos aš du mėnesius buvau šiame parlamente. Teko palaikyti ryšius su Krašto apsaugos departamento struktūromis Lietuvoje. Mes visą laiką žinojome ir sekėme situaciją, kas vyksta Šiaurės miestelyje. Turėjome ir radistą, kuris kalbėjo čia, turėjom savo ausis, bet (dar geriau) mes turėjom savo atstovą, kuris tarnavo tame dalinyje, ir jis nuolat mus informavo.

Sausio 11 d., 10 val., buvo išgriauta tvora Šiaurės miestelyje, prieš garažus, kur buvo tankai. Tuoj pat, po pusvalandžio, buvo gautas pranešimas, buvo pasakyta, kad puls, puls Spaudos rūmus ir Krašto apsaugos departamentą. Buvo pranešta Krašto apsaugos depar­tamentui, kad kuo skubiau evakuotų žmones, paimtų viską, ką galima paimti su savimi – dokumentus, viską, bet, matyt, ne visi spėjo. Kai kurie liko ir tuo metu dar nespėjo pasitraukti, o šalia Krašto apsaugos departamento jau atsidūrė tankai. Nespėjo pasitraukti vienas iš pavaduotojų Jonas Paužuolis, ir kartu su juo buvęs Klemensas Radzevičius. Jiems teko iškentėti visas patyčias.

Deja, neturiu laiko ilgai kalbėti. Noriu kai ką prisiminti, kas galbūt yra užmiršta. Norėčiau šiandien paminėti žmones, kurių dabar jau nėra tarp mūsų, ir žmones, kurie liko užmiršti, bet jie svariai prisidėjo prie mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Tai Romo Kalantos, susideginusio Kaune, miesto sodelyje, bendražygis Arkadijus Vinokuras. Gal kažkam tai kelia nuostabą, bet jis organizavo Krašto apsaugos departamento darbuotojų išvyką. Išvyko departamento direktorius Audrius Butkevičius, Ignas Stankovičius, Rosita Daunoravičiūtė ir aš. Gruodžio 5–15 d. Stokholme buvo organizuotas seminaras, kurį labai gerai parengė, rūpinosi pranešėjais tuometinis Švedijos parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Carlas Bildtas, dabar – Švedijos Ministras Pirmininkas. Šis seminaras buvo skirtas nesmurtiniam pilietiniam pasipriešinimui. Mes gavome daug žinių, kurias parvežėme, platinome. Mes šias žinias platinome per mūsų bažnyčias. Pirmieji egzemplioriai to seminaro patarimų, kuriuos mes girdėjome Stokholme, buvo pateikti. Mes negalėjime visais pasitikėti, todėl perdavėme Kaune Jo Ekscelencijai Vincentui Sladkevičiui, o Vilniuje – monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui.

Įvardykime dabar, kad mes iškovojome savo nepriklausomybę naudodami nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą. Tai mus ir išgelbėjo. Pažiūrėkite kaip. Man teko susitikit anuomet su Džocharu Dudajevu. Jie sakė: mes iškovosime ginklu Kaukazo laisvę. Deja, ar tai pa­sitvirtino? Tik nesmurtinis pilietinis pasipriešinimas mūsų Lietuvą atvedė į mūsų trokštamą laisvę. Norėčiau šiandien taip pat paminėti čia kalbėjusį kunigą Ričardą Grigą, kuris Auk­ščiausiosios Tarybos gynėjų gretose buvo per tuos sausio įvykius. Jo ugninga kalba, nuo­s­tabiai uždeganti kalba, sugebėjo įkvėpti kiekvieną gynėją, esantį rūmų viduje ir išorėje, dėl tų tiesų ir pasitikėjimo, kad mes laimėsime.

Žiūriu į laikrodį, mano laikas baigėsi. Galėčiau kalbėti labai daug, nes medžiagos, be abejo, Krašto apsaugos departamentas turi nemažai. Dabar noriu palinkėti visiems gynėjams geros sveikatos, sėkmės kasdieniniam gyvenime, vilties. Ačiū, kad jūs esate, būkite verti ir toliau saugoti mūsų nepriklausomybę. Ačiū. (Plojimai)

S. PEČELIŪNAS. Dėkojame dimisijos pulkininkui. Kviečiu į tribūną dimisijos majorą poną Antaną Buroką, pirmąjį Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo skyriaus viršininką. Jis praneš apie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo veiklą 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais. (Plojimai)

A. BUROKAS. Gerbiamieji bičiuliai, bendražygiai, buvau pasirašęs rašinėlį, bet kadangi visi kalbėjo daugiausia apie tuos pačius dalykus, tai gal bandysiu šiek tiek apie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Mokymo skyrių ir apie mūsų kuriamuosius darbus.

Kai tik buvo priimtas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymas, prasidėjo kūryba. Gerbiamasis pulkininkas Jonas Gečas mane su Eugenijum pakvietė į štabą. Tuo metu aš priklausiau Šaulių sąjungai, teko, kaip sakė Vytautas Geštautas, ginti kartu su šauliais korpusą nuo upės pusės. Sutikau. Kadangi dar dirbau K. M. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, buvau fizinio lavinimo dėstytojas, tai Jonas Gečas man įsakė: ruoškis, būsi Mokymo skyriaus viršininkas. Sakau: aš nelabai mėgstu tokius dalykus, bet jeigu yra įsakymas, tai dirbsim. Ir prasidėjo kūryba, bet reikėjo, savaime aišku, ir žmonių. 308 kabinete sutikau keletą žmonių, kuriuos galiu paminėti. Buvo Ričardas Pocius, buvo Valentinas Mizgaitis, buvo tas pats Vidas Čepulis, kuris čia taip įdomiai pasakojo savo nuotykius, ir kiti. Mums buvo įsakyta, kad reikia kokio nors laikraštėlio ar spaudinio, tai vėl teko pasitelkti K. M. Čiurlionio vidurinės meno dėstytojus Romą Karpavičių ir Rimą Bagdoną, kurie mums padarė tokią vinjetę – laikraštėlio kepurėlę. Kaip dabar gerbiamasis Algimantas Vaitkaitis pasakojo, teko pirmą kartą susitikti Kazimiero Motiekos ir Audriaus Butkevičiaus kabinete ir ten spręsti dėl šio laikraštėlio leidimo. Tas laikraštėlis buvo patvirtintas, sugalvojome jo pa­vadinimą – „Savanoris“ ir nuėjome su Algimantu Arnastausku pas Saulių Stomą. Tas laikraštėlis ir šiandien eina.

Vėliau buvo tokie reikalai, kad visą laiką reikėdavo dalyvauti rytiniuose ir va­kariniuose patikrinimuose, reikėjo palaikyti ryšį su giminingomis struktūromis: su Šaulių sąjunga, generolo Česlovo Jezersko vyrais ir su kitomis organizacijomis, taip pat reikėjo palaikyti ryšius su Išorės štabu, nuolat teko per tą laikotarpį organizuoti mokymą, reikėjo surinkti visą medžiagą, literatūrą. Jos gavome iš K. M. Čiurlionio meno vidurinės mokyklos Karinės katedros, iš Statybos technikumo. Su gerbiamuoju Jonu Geču buvome nuvažiavę į universitetą literatūros, bet, gaila, iš ten nieko negavome, nes katedros vedėjas viską pagal įsakymą buvo užregistravęs ir atidavęs Ginklų fondui. Darbas vyko ir toliau. Reikėjo budėti. Buvo keturi operatyviniai budėtojai: Juozas Jucevičius, Sigitas Vaitulionis, Saulius Rudžionis aš. Turėjome pagalbininkus, viską fiksuodavome, ką žmonės mums pranešdavome iš viso Vilniaus. Vakarais, kai ryšys jau buvo sutvarkytas, gaudavome informaciją iš visų apskričių. Kiekvieną savaitę iš apskričių atvažiuodavo kuopa čia, į Aukščiausiąją Tarybą, kur vyko mokymai. Buvo šios disciplinos: karinis mokymas, minavimas ir išminavimas, diversijos – Eugenijus Jakimavičius, rikiuotė – Vytautas Geštautas, Vidas Čepulis – ryšiai, orientavimasis vietovėje – teko man, Pijus Jankauskas mokė, kaip pažinti gatves Vilniaus mieste pagal žemėlapį, buvo mokoma gatvėse ir Vingio parke, buvo rengiama visa mokymo programa.

Turiu pasakyti, kaip V. Čepulis čia pasakojo, kad viskas vyko labai linksmai ir gražiai, bet ne visą laiką jis buvo tas, iš kurio buvo galima išreikalauti kokių nors mokymų. Jis ne tik savo darbą atliko, bet jis dar naktimis tikrino postus. Kai buvo pagaminti pirmieji dujų balionėliai, tai jis juos išbandydamas savo draugams buvo papurškęs. Tuos balionėlius pagamino „Lietuvos buitinės chemijos“ darbininkai. Šios įmonės direktorių vis dėlto reikia prisiminti, tai buvo amžinąjį atilsį Mėlynavičius. Tas pats direktorius mums ir žaidynėms skirdavo pinigų, mokymo priemonėms gaminti ir kam kitam.

Dar buvo toks atsitikimas Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, kad prieš pučą reikėjo slėpti savo medicinos priemones. Senelių prieglaudos direktoriumi buvo Bronislovas Freimantas, jis slėpė medicinos įrangą ir medikamentų maždaug už, kaip aš supratau, 5 mln. senais pinigais, ten buvo paslėpti mūsų batai, taip pat buvo įrengtos specialios slaptos patalpos, jeigu kas nors atsitiktų, ir įvairūs kiti dalykai. Taip pat ruošėmės, jau vėlesniais laikais, pirmosioms žaidynėms. Pirmas mūsų labai įdomus uždavinys buvo pasiruošti. Nors priešas dar mūsų teritorijoje, dar Lietuva nepripažinta, bet mes norėjome parodyti, kad jų nebijome. V. Uschopčikas priešinosi, kaip gali būti, kad savanoriai rengia žaidynes. Tačiau jos labai pavyko, buvo labai įspūdingos, iš Vidaus reikalų ministerijos buvo pasiskolinti žirgai, buvo aprengti savanoriai.

Labai sunku viską išpasakoti, kiek dar visko yra galvoje, galbūt reikės parašyti. Visus sveikinu su šia nuostabia, nors ir tragiška, diena. Visi esame broliai ir mūsų niekas nenugalės, kaip niekas ir niekada nenugalės Lietuvos. Buvome, esame ir būsime. (Plojimai)

S. PEČELIŪNAS. Dėkojame pranešėjui. Dabar į tribūną kviečiame dimisijos pul­kininką leitenantą poną Gediminą Jurčiukonį, buvusį Krašto apsaugos departamento Vilniaus zonos viršininką. Jo pranešimas „Vilniaus miesto tarybos deputatų vaidmuo organizuojant Parlamento gynybą“.

G. JURČIUKONIS. Gerbiamieji parlamento gynėjai, sveikinu jus sėkmingai at­vykusius į šią mūsų konferenciją, tiksliau, susitikimą. Šiandien turiu pakalbėti apie Vilniaus miesto pirmosios tarybos deputatų vaidmenį organizuojant Parlamento gynybą. Jai mes ruošėmės jau nuo 1990 m. balandžio mėnesio, kai teko talkinti atgimimo savanoriams saugoti svarbius miesto objektus. Paminėsiu porą epizodų.

1990 m. balandžio 6–7 dienomis deputatai Vytautas Urbonas ir Gediminas Jurčiukonis su kitais įgaliotais asmenimis atgimimo savanoriais gavo Atkuriamojo Seimo užduotį ap­saugoti Spaudos rūmų leidyklą ir joje palaikyti viešąją tvarką. Tuomet leidykloje buvo įsitaisiusi sovietų armijos milicija, kuri visaip trukdė leisti spaudą. Balandžio 6 d. vakare visi 17 asmenų padedant cecho darbininkams pro pirmojo aukšto langą pateko į pastatą. Tada pasidalijome į dvi grupes: V. Urbono grupė pakilo į penktą aukštą, o man su kitais teko budėti pirmame aukšte. Įsitaisę remontininkų patalpoje pradėjome patruliuoti po du, netrukus susidūrėme su sovietinės armijos milicininkais. Kadangi jų buvo daugiau, jie mus po kelis suėmė. Suvarė į civilinės gynybos patalpą rūsyje. Nepadėjo jokie įrodinėjimai, kad mes teisėtai vykdome užduotį, o kai parodžiau Vilniaus miesto deputato pažymėjimą, man paskyrė ginkluotą sargybinį, nuvedė į koridoriaus galą. Po geros valandos jiems atsibodo mane atskirai saugoti ir leido būti kartu su grupe. Bandėme skambinti telefonu į Parlamentą ir pranešti apie savo padėtį. Bet sargybiniai, buvę kitame kambaryje, tuojau atjungė mūsų aparatą. Po kurio laiko į mūsų kambarį įslinko tikriausiai karininkas, apsivilkęs civilinį lietpaltį, ir pradėjo mus gąsdinti kastuvėlininkais iš Stančiko bataliono. Mums į tai nereagavus atėjo rusakalbis civilinės gynybos darbuotojas ir pasiūlė bėgti iš rūsio pro langą, atseit jis jau atrakino grotas ir išėjimas yra laisvas. Mes pareiškėme, kad kas įkišo mus į šį maišą, tegul tas ir ištraukia. Taip išaušo rytas. Negavę jokių žinių apie mūsų užduoties vykdymą, sujudo miesto tarybos deputatai Jurgis Gediminas Jakučionis, Romualdas Martišauskas ir Laimutė Pikūnaitė, kuri organizavo budėjimą, kad būtų palaikomas ryšys su grupėmis ir savivaldybe. Netrukus atvyko Parlamento Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys Audrius Butkevičius ir mus išlaisvino. Toliau prasidėjo vadovybių derybos, kurios baigėsi sėkmingai, savanoriai galėjo budėti kartu su milicininkais, o leidybai daugiau niekas nebetrukdė.

Netrukus balandžio 20 d. tokią pat apsaugą bandėme įvesti Maironio leidykloje ir joje palaikyti viešąją tvarką. Nors mūsų buvo net 63, iš jų vienas miesto tarybos deputatas, tačiau sovietų armijos milicininkai gavo pastiprinimą ir smūgiuodami guminėmis lazdomis išstūmė mus iš pastato. Tada nukentėjo ne tik atgimimo savanoriai, jų pareiškimai ir liudijimai buvo įtraukti į M. Burokevičiaus, J. Kuolelio ir kitų baudžiamąją bylą, bet ir Parlamento Krašto apsaugos vidaus reikalų komisijos pirmininkas Zigmas Vaišvila.

Taip atslinko nelemtoji 1991 m. sausio 8 d. Jau išvakarėse buvo duotas signalas su patikimais vyrais iš pat ryto rinktis Parlamente. Man, kaip KAD Vilniaus zonos viršininkui ir Vilniaus miesto tarybos deputatui, paskyrė organizuoti Parlamento A3 posto gynybą. Jau sausio 8 d. mūsų būryje buvo 20 gynėjų, o sausio 12 d. – net 40. Budėjome po keturis, pa­si­keisdami kas keturias valandas. Nuošalėje neliko jau patyrę Vilniaus miesto deputatai Vy­tautas Jasulaitis, Algirdas Antanas Smaidrys, Petras Serapinas, Kęstutis Milius, Vacius Ma­lišauskas, Kazys Algirdas Kaminskas ir Vincas Vyrukaitis. Jie tada krūtinėmis gynė centrinį Parlamento įėjimą nuo besiveržiančių jedinstvininkų ir persirengusių sovietų armijos kariškių.

Turiu paminėti kai kuriuos darbus, kuriuos atliko deputatai įvairiu laiku. Albinas Jakubauskas apsaugai atvežė 100 supjaustytų armatūros strypų. Deputatė Elena Kubilienė atvežė konservų, deputatas Dainius Vaitekėnas į Parlamentą pristatė aštuonias dėžes du­jokaukių apsiginti nuo galimos dujų atakos, deputatas Vytautas Urbonas parūpino apie 300 statybininkų šalmų, Vilniaus miesto tarybos deputatų pavedimu prekybos skyrius į Par­lamentą pristatė apie šimtą elektrinių spiralių arbatai išsivirti. Deputatas Grigorijus Žal­nerovas, jūs turbūt jį atsimenate, galima sakyti, apsigyveno fojė prie paradinių Parlamento rūmų durų, deputatas Vladas Turčinavičius aktyviai dalyvavo statant barikadas Lietuvos radijo ir televizijos patalpose.

Žinoma, dar daug įvykių ir pasiaukojimo faktų liko neįvardinta, nes tada nebuvo laiko viską užrašyti. Liūdniausia, kad tų dienų dalyvių gretos nenumaldomai retėja ir nebeįmanoma įamžinti visų nepaminėtų įvykių. Todėl mūsų likusių gyvųjų pareiga kuo skubiausiai parašyti savo atsiminimus, nesvarbu, ar tai buvo smulkutis darbelis, ar visiems žinomas įvykis. At­minkite, kad visa tai bus Tėvynės labui. (Plojimai)

S. PEČELIŪNAS. Dėkojame. Į tribūną kviečiame skaityti pranešimą „Kauno sa­vanoriai Parlamento gynyboje“ dimisijos majorą poną V. Stralecką, pirmąjį Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinės vadą. (Plojimai)

V. STRALECKAS. Sveiki gyvi, didvyriai! Mano klausimas apie Kauno rinktinę. Iš pradžių norėjau skaityti pranešimą, bet nėra ką skaityti, viską atsimenu.

Pradėsiu nuo Kauno rinktinės susikūrimo ir Kauno rinktinės dalyvavimo ginant parlamentą. Kauno rinktinė tuo metu buvo pati didžiausia, narių skaičius siekė iki 2 tūkst. žmonių. Mes pradėjome kurtis 1990 m. rugsėjo mėnesį. Pradėjome kaip visada, kaip aš mėgstu, pradėjome nuo sporto, lyg jausdami, kad reikės stiprių vyrų. Rinkomės profesinėje mokykloje, kurią mums išdrįso duoti tuometinis tos mokyklos direktorius. Mes jam esam labai dėkingi iki šios dienos, nes tais laikais dar ne visi direktoriai drįso mums duoti patalpas. Pradėjome treniruotis vakarais, po darbo, nuo 18 val. iki 24 val. Paskui pradėjo rinktis dar daugiau žmonių, ėmėme netilpti į sporto salę, pamažu plėtėmės, pakeitėme valandas. Ir nejučiom žiūrime, kad jau vos ne tūkstantis žmonių pas mus.

Prasidėjo įvykiai (visi turbūt jautėm tuos įvykius artėjant), ir Kauno rinktinės atgimimas, galima sakyti, – nuo Nežinomo kareivio perlaidojimo. Vyko Kauno Nežinomo kareivio perlaidojimas (Kauno širdis tas skverelis vadinosi), kai pirmą kartą nuo Kauno rotušės žygiavome per miestą iki skverelio. Mus lydėjo tūkstančiai žmonių. Buvo labai iškilminga, dar nesijautėme verti tokio dėmesio žmonių, kurie mums dėkojo, mėtė gėles ir įvairiais padrąsinančiais šūksniais lydėjo iki pat skverelio. Tiesa, mes buvome apsirengę pirmąja Lietuvos kariuomenės uniforma, buvome išmokę žygiuoti ir turbūt žmonėms labai gražiai atrodėm, jeigu mus tada taip mylėjo. Šiame skverelyje susirinko mūsų 200 ir iš Vilniaus atvažiavo 100 savanorių. Tuo metu dalyvavo tuometiniai mūsų valdžios atstovai: V. Landsbergis, A. Butkevičius, A. Brazauskas.

Įvykiai labai greitai vystėsi ir po kelių dienų, mes puikiai atsimename tas dienas, atsidūrėme parlamente. Sausio 8 d. pirmieji Kauno savanoriai, 50 žmonių, atsidūrė par­lamento gynyboje. Antrą dieną, sausio 9 d., buvo skambutis iš Vilniaus, kad reikia dar 150 žmonių. Su 150 žmonių aš atvažiavau pats. Sausio 8 d. prasidėjo tikrieji įvykiai. Sausio 8–9 dienomis buvo toks bendras mūsų karių patikrinimas, ką mes išmokome.

Buvo „Jedinstvo“, kurį sudarė daugiausia rusakalbiai žmonės, ir kažkodėl jie labai norėjo įsiveržti į mūsų Seimą. O kodėl norėjo, tai turbūt visi suprantam. Vyrai be jokių ginklų, nes ir jie buvo be ginklų, gynėmės rankomis, kojomis ir vandens čiurkšlėmis. Dvi dienas kovojome su jais, normaliai atstovėjome, neįsiveržė nė vienas. Nenoriu aš pasakoti, kaip ten vyko dvikoviniai susirėmimai, žodžiu, mūsų savanoriai nugalėjo. Tai buvo vienas iš susidūrimų su priešu, vienas toks iš atvejų.

Po to, kai „Jedinstvo“ nesugebėjo įsiveržti, prasidėjo rimtesni įvykiai. Sausio 11, 12, 13 dienomis įsikišo sovietų kariuomenė, sausio 12 d. naktis visiems įsiminė. Aš atsimenu tokį epizodą, kaip kunigas Robertas Grigas priiminėjo išpažintį. Buvo pritemdyta šviesa, nes turėjo būti ataka naktį arba rytą, ir parlamento 1 aukšte, kur stovėjome mes, Kauno rinktinė, buvo tokia mirties smarvė. Aš ją labai gerai jaučiau. Ir tuomet, atsimenu, galvojau, na, kunigas R. Grigas – ne A. Švarcnegeris, bet toks stiprus vyras. Ir jis man visam gyvenimui įstrigo kaip vyro pavyzdys, drąsaus vyro pavyzdys. (Plojimai) Tada aš supratau: jeigu tokie stiprūs morališkai mūsų žmonės stovi, turėtų viskas būti gerai.

Mes pragyvenom sausio, vasario, kovo mėnesį parlamente, miegodavom, kur papuola. Rūmus pažinojome kaip penkis savo pirštus. Kartais nuvargę vyrai, būdavo, grįžta iš bu­dėjimo ir bet kur sėda ant grindų ir užmiega. Tai buvo nepakartojami įvykiai. Sakau, man trūksta žodžių išreikšti, bet buvo labai gražu, kad mūsų žmonės dvasiškai tokie stiprūs – niekada to neužmiršiu.

Nuėjau, pažiūrėjau į savo gimtąją rinktinę, kaip dabar gyvena Kauno savanoriai, tai tikrai vaizdas ne koks. Mūsų tais laikais buvo 2 tūkst. savanorių, o dabar, duok Dieve, kad pusė tiek jų būtų, tai tikrai džiaugčiausi.

Kitas dalykas, aš taip manau: jeigu valstybė neturi savo kariuomenės, tai ji pasmerkta žlugti. Mes nesitikėkime iš niekur, kad mus kas nors apgins. Ištiesti ranką gali, aišku, bet mes patys turime puoselėti savo kariuomenę, gausinti ir mylėti. Tai pagrindiniai dalykai. Jeigu nebus kariuomenės, nebus valstybės. O kariuomenę gali sudaryti tie žmonės, manau, kurie morališkai, patriotiškai nusiteikę. Žodis „patriotizmas“ mūsų mokyklose gal mažai skie­pijamas, bet tai yra labai geras žodis. Žodis „patriotas“ – daug ką pasako. Gerai pagalvokite, ką jis reiškia, ir tikrai sutiksite su manimi.

Toliau. Kitas Kauno rinktinės veiklos pavyzdys, kaip mes šturmavome Kauno karininkų ramovę. Kauno ramovę turbūt visi žinote, tai yra didžiulis pastatas, gražus, pa­statytas Lietuvos karininkų lėšomis. Šitą pastatą buvo uzurpavę mūsų nedraugai ir ilgai jie ten turėjo savo poilsio namus. Po pučo gavau žodinį tuometinio ministro A. Butkevičiaus nu­rodymą: pabandyk pašturmuoti, pažiūrėsim, kas išeis. Surinkau būrį išmokytų dvikovės sporto šakų vaikinų, ir pabandėme. Šturmavome. Žiūrime, kad viskas normaliai. Išmėginome sargybą. Atvažiuoja, žiūrime, į derybas pas mus, jau kalbasi. Atvažiavo po to pilna mažina desantininkų su automatais. Mes vėl suvaidinome, kad irgi esame labai gerai ginkluoti, kad slepiamės po mašinom. Iš tikrųjų mes tų ginklų nelabai ir turėjome. Vienu žodžiu, tas mūsų šturmas praėjo. Jie ėjo į derybas. Mums to ir reikėjo. Galų gale Karininkų ramovė buvo perleista mums.

S. PEČELIŪNAS. Aš labai atsiprašau, bet visiems skirtas vienodas laikas.

V. STRALECKAS. Norėjau padėkoti visiems, visiems mūsų didvyriams, kurie sto­vėjote, kurie esate ir kurie būsite. Linkiu sėkmės asmeniniame gyvenime. (Plojimai)

S. PEČELIŪNAS. Dėkojame. Dabar kviestume poną Kazį Domeikį, buvusį par­lamento rūmų gynybos būrio vadą. Jo pranešimas – „Parlamento trečiųjų rūmų gynybos organizavimas“. (Plojimai)

K. DOMEIKIS. Laba diena visiems. Žiūriu, čia kažkaip salė panašėja, kaip ir… Kuo arčiau Sausio 13-oji, tuo mažiau darosi. Buvo ir tokių dalykų.

Buvo toks dalykas, kai teko, būnant darbe, pamatyti per televiziją, kada tėjo kažkas, daužo mūsų valdžios langus. Taip nusprendžiau, kad reikia ateiti ir ką nors daryti. Atėjau. Čia jau buvo pilna žmonių, niekur niekas neįleidžia. Kažkaip pavyko pakliūti į III rūmus. Buvo žaliaraiščių, vadovavo toks Grigaliūnas nuo Sąjūdžio ar nuo ko, nežinau, neaišku, kaip buvo. Rikiavo, buvo labai daug žmonių. Taip ir sėdėjome. Mėtėmės, skirstėmės į dešimtukus, vienur, kitur, vienaip, kitaip. Atėjus sausio 13 d., nežinau, iš kur tie vadai buvo, ar iš Sąjūdžio, ar iš žaliaraiščių, bet jie kažkaip dingo. Prieš tai liepė sudeginti, sunaikinti visus dokumentus, ką turėjome. Paskui labai sudėtinga buvo tuos dokumentus atgauti. Aš pasą įsigijau tik 2004 metais. Įrodinėjau, kad esu lietuvis, nors šiaip esu žemaitis.

Kai visus išvarė iš rūmų, teko išeiti į lauką ir pagal veidus, ką atsiminėme, rinktis atgal. Mes susirinkome, greitai įkūrėme štabą. Nežinojome, kas čia dedasi. Žinojome, kas dedasi, bet nežinojome, kas čia vadovauja. Kažkas vadovauja. Aišku, kas vadovauja. Buvo telefonas, skambinome numeriu 308. Pakalbėdavo, nepakalbėdavo su mumis. Įkūrėme tokį štabą, pradėjome kurti tokią tarnybą. Suskirstėme pagal pareigas į būrius, kas lauke, kas viduje, turėjome truputį ginklų. Pradėjome kurti medicinos tarnybą, nes galvojome: jeigu kas nors puls, tai bus truputį kraujo, taigi reikės, kad kas skyles palopytų. Turėjome tokią medicinos tarnybą. Labai padėjo mūsų gydytoja N. Zaks, vadovavo visai medicinai, Gražina Kurpytė, dabartinė Lisauskienė. Pasiruošėme, jeigu pavyktų ištrūkti kažkaip po tų visų puolimų, medikamentais apsirūpinome Vilniaus rajonuose. Ir ką – pradėjome dirbti. Ateidavo kiekvieną rytą į Profsąjungų rūmus žmonės, juos patikrindavome. Buvo labai geras, nežinau, kas jis buvo – ūkvedys ar rūbininkas. Jis turėjo raktus nuo kabinetų. Atrakindavo kabinetus, patikrindavo, kad pašaliniai žmonės neitų, vakare išeidavome, vėl patikrindavo. Miegojome ant grindų. Jokio maitinimo niekas nedavė, maitinomės patys, kaip ir visi.

O paskui mūsų lauko vadas Žilinskas nusprendė padaryti tokį dalyką. Kadangi visi dirbantys žmonės buvo profsąjungų nariai, mes taip išmąstėme, kad tas turtas, kas yra Profsąjungų korpuse, yra mūsų, ir pasidalinome. Pasiėmėme pirmojo aukšto kabinetus ir vykdėme tokius dalykus. Vyko lauko žvalgyba. Prie OMON’o būstinės nuolat budėjo žmo­nės, po miestą važinėjo. Štabe buvo du generolo K. Ladygos anūkai. Padarė tokius nedidelius pažymėjimus. Juose buvo parašyta „savanoris“ ir parašas. Veiksmingi buvo – ir autobusais nemokamai važiavo žmonės, ir viskas labai efektyviai veikė, tie pažymėjimai.

Ką čia dar aš pasirašęs turiu? Gynyba ir apsauga. (Plojimai) Aš dar nebaigiau. Aš iš pradžių mąsčiau, kaip čia protingai pradėti ir gerai užbaigti, dabar sutrikau. Neaiškiai pasirašiau.

S. PEČELIŪNAS. Aš labai atsiprašau, bet turite dar vieną minutę.

K. DOMEIKIS. Bandėme belstis į 308. Niekas mūsų neklausė. Tai paskui teko paskambinti ir pasakyti: vyrai, arba ateinate su mumis kas nors pasikalbėti, arba išeiname ir paliekame tuščius rūmus, o iš ventiliacijos kameros, kur iš lauko traukia orą, pora de­santininkų spyrių – ir atsiduri salėje. Taip nėra, aišku, bet toks susidarė vaizdas. Tada atėjo amžinąjį atilsį V. Česnulevičius. Atėjus jo pirmas klausimas buvo: „Vyrai, ar bijote?“ Sakau: „Taip, bijome“. „Tada kalbėsime.“ Jeigu būtume pasakę, kad nebijome… Tada mums skambino, kad bendradarbiausime, dirbsime kartu. Davė mums, 98 žmonėms, 8 maitinimo talonus ir 7 čiužinius. Daug mes ten pridarėme: belaisvių paimdavome, saugumo pa­pulkininkių visokių, visokių seržantėlių neskaičiuoju. Kas antrą dieną atvažiuodavo ko­mendanto pavaduotojas pasiimti savo belaisvių. Vasario pabaigoje perėjome į šituos rūmus, o generolas Č. Jezerskas su mokomuoju pulku užėmė mūsų patalpas. Ir čia darėme tą patį. Dalis iš tų žmonių išėjo, išsiskirstė po rinktines, dalis liko čia dirbti ir dalis ateidavo mūsų pakeisti, kai jau būdavome išvargę. Tai ir pridarėme. Būtume pridarę daugiau, bet trumpas laiko tarpas buvo. (Plojimai)

Norėčiau pasakyti dar vieną tokį dalyką. 1991 m. buvo tokių kalbų, bet anuose rūmuose kalbėjome, kad ten visi puolė, įsižeidę, kam medalių mažai, visko visko. Kunigas R. Grigas pasakė: reikia dėkoti Dievui, kad apšvietė mums protą, kad leido, suteikė mums tokią garbę būti ir apginti motiną tėvynę. Dabar aš jau 19 metų laukiu, kada tas Dievas nušvies tai mūsų motinai protą, kad ji visus savo vaikus mylėtų vienodai. Ačiū. (Plojimai)

S. PEČELIŪNAS. Dėkojame pranešėjams. Kaip ir baigėsi mūsų trečiasis kon­fe­rencijos posėdis. Išklausėme visus pranešimus, paminėjome…

Jau užmiršome viena – pastatus gynėme ir kūnu, ir dvasia. Visai netoli parlamento, čia, Gedimino prospekte, buvo pastatas, vadinamas Radijo mazgu. Tai buvo vienintelis pa­statas nuo pat užėmimo iki išlaisvinimo, ant kurio kabojo dvi vėliavos: pirmame ir antrame aukšte – kraujo spalvos, trečiame arba pastogėje – net dvi tautinės. Nes ten gyveno žmonės. Ten gyveno mano tėveliai, ten, bute, buvo Demokratų partijos būstinė. Kareiviai bandė įsi­veržti ir nuimti vėliavas. Tėtis pasakė: „Veržkitės, bet turėsite perlipti per mane.“ Ir tai vie­nintelis pastatas, kurį atsiėmę turime visus sunaikinimo patvirtinimus, prokuratūroje atiduotus su sovietinio karininko parašu. Jis pats ėjo, viską matė ir man garbė prisiminti tą okupacinės kariuomenės karininką, nes jis buvo tikras karininkas, jis to nedarė, bet jam liepė perduoti, jis su ašaromis akyse pasirašė tą aktą ir buvo matyti, kad jam už visa tai yra labai gėda.

Taigi baigiame mūsų trečiąjį posėdį ir perduodame pirmininkavimo vadžias Signatarų klubo prezidentei B. Valionytei su komanda pratęsti ir peržengti į ketvirtąjį posėdį. Ačiū.

Ketvirtasis posėdis

B. VALIONYTĖ. Laba diena. Visi esame truputėlį pavargę. Ketvirtasis posėdis. Turime labai griežtas reglamento sąlygas, nes man yra duota komanda, kad be penkių ket­virtą va­landą turi būti viskas baigta, kad laiku įvyktų rikiuotė. Taigi visus pranešėjus labai prašau nepamiršti jums suteikto reglamento laiko. Laikrodžiai yra iš abiejų pusių, atkreipkite dėmesį į tai.

Dabar noriu suteikti žodį Giedriui Dambrauskui, parlamento gynėjui. O jis skaitys pranešimą tema „Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus veikla 1991-ųjų metų sausio–rugpjūčio mėnesiais“. Prašom.

G. DAMBRAUSKAS. Gerbiamieji parlamento gynėjai, draugai, bičiuliai, kolegos! Prieš pradėdamas kalbėti apie šį Lietuvai labai svarbų laikotarpį, norėčiau trumpai prisiminti, kaip prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus formavimas, nuo ko, ir padaryti trumpą įžangą apie tuos įvykius, apie tuos faktus, kuriuos istorikai mažiau yra palietę. Taip galėsime, pažindami tuos žmones, tuos įvykius, labiau suprasti, kas vyko ir kokios nuotaikos tada vyravo. Nes dažniausiai, kai mums tenka išgirsti kokias nors versijas, jos būna remiantis šaltiniais iš antrų, trečių lūpų. Trumpai gal per savo – jauno apsaugininko matymo prizmę, supratimą papasakosiu, kas vyko.

Galiu pasakyti tiek, kad krikštas kaip apsaugininko įvyko 1990 metų sausio 12 d. Tuomet, kaip žinote, Katedros aikštėje vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas M. Gorbačiovo perestroikos politikai paremti, kažkaip panašiai vadinosi. Susirinko gausybė žmonių, ti­kėjomės, kad gal atvažiuos pats generalinis sekretorius į tą aikštę. Mūsų, žaliaraištininkų, užduotis buvo kaip tik palaikyti tvarką aplink tą tribūną ir užtikrinti apsaugą visų tų oratorių, kurie kalbės, kreipsis į tautą, pasirūpinti jų saugumu. Man teko tokia garbė, nes mūsų buvo tikrai nedaug, kokie 5–6 žmonės, ir taip išėjo, kad aš buvau pats smulkiausias, todėl esant minusinei temperatūrai, ką gerai prisimenu, teko lipti vėliavos kotu į ketvirtą, penktą aukštą ir rišti visas vėliavas, kurias žmones atsinešė į tą mitingą. Tokie patys pirmieji prisiminimai.

O toliau vyko taip, kaip įvyko. Buvo toks Rimas Rimdžius, iš Sporto komiteto, tuo metu taip vadinosi Sporto departamentas, už buriavimą atsakingas žmogus. Jis kreipdavosi į žmones (aišku, jis juos pažinojo), kurie buvo tautiškai, patriotiškai nusiteikę, fiziškai stiprūs ir kurie galėdavo bent jau fizine jėga ar dvasine ramybe palaikyti mitinge esančius žmones ir suteikti jiems apsaugą. Kaip minėjau, krikštas įvyko, o po to iš karto gavau pasiūlymą, nes mano duomenys kaip tik ir liko R. Rimdžiaus užrašų knygutėje, saugoti profesorių, tuometinį Sąjūdžio Tarybos pirmininką naktimis. Mes rinkdavomės po du, tris, keturis žmones tokiuose pakriošusiuose, pavargusiuose „Žiguliukuose“, „Moskvičiukuose“ ir naktimis žiemą, pa­va­sarį, nes iki kovo mėnesio viskas tęsėsi, naktimis kartą, du kartus per dieną saugodavome. Neturėjome, aišku, jokių parankinių priemonių, jokių specialių priemonių, nes įstatymai neleido mums to turėti. Ir mes stengėmės išvengti bet kokių provokacijų. Žinoma, tas mūsų dalyvavimas buvo daugiau simbolinis, nes mes nebūtume galėję jokiu būdu pasipriešinti gana ginkluotiems atvykėliams, kariuomenės daliniams ir t. t., bet mes turėjome savo planus, kaip saugoti profesorių, ir be, jokios abejonės, būtume pasipriešinę bet kokiems chuliganiškiems veiksmams ir panašiai.

Nuo kovo 11 d., žinoma, daug kas pasikeitė. Profesoriui tapus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, jo pasitikti atvažiuodavo „Volga“ ir tada mes su savo tais pavargusiais „Žiguliukais“ bandydavome lydėti į jo naują darbo vietą, būtent į čia, kur jis dirbdavo. Tada iš vieno iš jo tuometinio padėjėjo Artūro Skučo buvo gauti pasiūlymai likti saugoti profesorių ir dienomis. Aišku, ne visi tą galėjome padaryti, nes mes turėjome darbus, įsipareigojimus ir t. t. Todėl dalis mūsų pasiliko, dalis išėjo. Ašku, garbė tiems, kurie išėjo. Tai yra šiuo metu ir garsūs žmonės, galėčiau paminėti keletą, nes jie neišėjo šiaip, kad išeitų, tiesiog jie kitaip pritaikė savo gebėjimus Lietuvai. Tai buvo, sakykime, ir Arvydas Pocius, ir Valentinas Mizgaitis, Juozas Juosevičius, galėčiau išvardyti dar keletą pavardžių. Jų išėjimas tuo metu tikrai mus nuliūdino, bet atėjo kiti žmonės ir mes dirbome toliau.

B. VALIONYTĖ. Atsiprašau, bet laikas.

G. DAMBRAUSKAS. Norėjau pasakyti, kad ta tarnyba augo, ir sausio įvykius mes pasitikome jau šiek tiek subrendę. Buvo keli įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, kurie mums jau leido vadovautis kaip struktūrai. Per sausio įvykius, pamenu, kad buvo įvesta ketvirtoji padėtis, tai reiškė, kad mes, apsaugos darbuotojai, negalėjome jokiu būdu išvykti valandai, dviem toliau nuo šios mūsų darbo vietos, turėjome būti netoli. Dauguma iš mūsų nematė savo artimųjų po keliolika dienų. Pirmasis krikštas įvyko sausio 8 d., visi mes žinome, kad keliolika „jedinstvenikų“ prasiveržė. Aišku, ten įvyko taip, kaip įvyko, buvo mažai laiko persiorganizuoti, nes mes laukėme milicininkų paramos, jos nesulaukėme. OMON’as atvyko pavėlavęs, tai teko su vidinių rezervo resursų pagalba tuos keliolika „jedinstvenikų“ išmesti lauk. Mes, asmens sargybiniai, jų laukėme antrame aukšte, buvome tam pasiruošę ir nebūtų leidę provokacijoms toliau tęstis.

Baigiu savo trumpą pranešimą, laikas neleidžia labai plėstis. Sausio 12 d. Ta diena įsimintina, nes mes pirmą kartą apsiginklavome, pirmą kartą mūsų tarnyboje atsirado keturi pistoletai TT, juos gavo senbuviai, man pasisekė, vieną gavau ir aš. Taigi mes buvome lyg ir ginkluoti. Bet, pasirodžius pirmiesiems tankams, nors apie juos informaciją mes turėjome labai seniai, kad Šiaurės miestelyje pajudėjo tokios kolonos, viduje dar tikėjome, kad tai eilinė provokacija. Bet pamatėme juos važiuojančius jau per Aukščiausiosios Tarybos 2 aukšto langus ir matėme, kaip tie tankai pasuka senuoju Žvėryno tiltu link čia, bet netikėjome, nes buvo tūkstančiai žmonių, dalis jų ėjo tų tankų pasitikti. Jūs turbūt puikiai prisimenate si­tuaciją. Man tikriausiai visam gyvenimui atmintyje išliks tas vaizdas, kad kai tankai nu­sprendė važiuoti ne į žmones, bet nusuko į dešinę (mes žinome, kad jie važiavo Televizijos ir radijo komiteto link, tada nusuko ta kolona), vienas vyriškis (dabar dar akyse stovi) išbėgo ir vėliavos kotu bandė įdurti kiekvienam tankui. Tokios buvo nuotaikos tada tarp visų par­lamento gynėjų, tokios tada buvo ir mūsų nuotaikos. Mes tuo metu žinojome, kad jeigu tankai būtų kitaip pasisukę, galbūt gyvi ir nebūtume likę. Nors mes buvome paskutinė grandis, pirma tankai turėjo pervažiuoti per tuos žmones, paskui per tuos gynėjus, kurie buvo 1 aukšte, t. y. kariškius ir t. t. Visi mes buvome tam pasiruošę, bet, ačiū Dievui, to neįvyko, ačiū Dievui, ne tik Dievui, bet ir tiems parlamento gynėjams, kurių dalis yra čia. Trumpai tiek. (Plojimai)

B. VALIONYTĖ. Norėčiau pasakyti, kad gerbtume vieni kitus, nes mes iš tikrųjų 15.55 val. turime baigti posėdį. Tris minutes mes jau praradome, todėl labai prašau visų kitų trumpinti laiką. Dabar žodis suteikiamas dimisijos majorui ponui A. Grabažiui, parlamento gynėjui. Jo tema – „Utenos zonos kariai savanoriai parlamento gynyboje“. Prašom. Labai prašau tilpti į penkias minutes.

A. GRABAŽIUS. Brangūs gynėjai, kaip aš jus visus galiu drąsiai pavadinti, Sąjūdžio vaikai! Mes visi pradėjome turbūt nuo iniciatyvinių Sąjūdžio grupių, pradėjome nuo Baltijos kelio, Kovo 11-osios, departamento įkūrimo balandžio 25 d. Aš pats buvau Ignalinos rajono gyventojas ir pilietis, tai mūsų rajone tada buvo Sniečkus, tas lizdas, kuris po to tapo TSKP platforma, M. Burokevičiaus lizdu. Noriu pasakyti, kad tuo metu, kai prasidėjo šie įvykiai, 8, 9 d., mūsų rajono teritorijoje, Sniečkuje, tada buvo specializuotas būrys, kuris važiavo į Vilnių ir kaip tik tada ėmė Spaudos rūmus. Visi popieriai, kurie buvo pagrobti, atsidūrė pas mus Sniečkuje (dabar Visaginas). Vasarą, po sausio įvykių, mes tuos popierius perėmėme, kai juos norėjo jį pervežti į Baltarusiją. Mes po sausio įvykių Ignalinoje irgi patyrėme jų invaziją, jie į Sniečkų atvažiavo su dviem (…). Aš turėjau progos tada formuoti pasienio tarnybą. Lapkričio mėnesį pas mus atvažiavo pulkininkas, dabar jau a. a. Virgilijus Česnulevičius, ir mes formavome pasienio tarnybą. Kai prasidėjo tie įvykiai, tada mūsų pirmoji grupė, 32 žmonės, išvažiavome iš Ignalinos ir atvykome čia. Atminty liko sausio 11 d. 14 val., kai buvome išrikiuoti priesaikai ir vyrai davė priesaiką. Priesaiką skaitė Audrius Butkevičius, o šventino kunigas Robertas Grigas. Šitas netikėtumo faktorius psichologiškai paveikė kai kuriuos žmones. Iš mūsų 32 žmonių, kai buvo pasakyta, kad jeigu kas nenori, gali pasitraukti, mūsų nuostabai, išėjo 9 žmonės. Jie motyvavo tuo, kad namuose liko vaikai, žmonos. Mano nuostabai, po dviejų dienų skambino, norėjo grįžti atgal keturi, mes juos priėmėme atgal ir aš didžiuojuosi, kad jie suprato savo klaidą.

Formuodamas šią tarnybą aš rinkausi artimus žmones, nes mano profesija yra sportas, aš esu fizinio lavinimo dėstytojas. Šiandien noriu pasakyti, kad pasirinkimas buvo nuostabus. Mes keitėmės su tada paskirtu Pasienio tarnybos vadu Vytautu Strolia, 13 d. po šių įvykių jie grįžo, o aš su kitais 30 žmonių važiavome čia. Mes pasirinkome kelią važiuoti ne per Švenčionis, bet Utenos plentu, manėme, kad saugiau, nes tą kelią puikiai žinojome. Ten stovėjo postai ir ten prie degalinių mus sustabdė ir įlipo į mašiną mūsų patikrinti. Mes vežėmės viršuje dujokaukes. Kai įlipo, aš atidariau langą ir tam kapitonui pasakiau: „Čto, vy dumajete, čto my čto nebud veziom?“ Jis tų siauraakių paklausė, ką jie veža? Pasakė, kad dujokaukes ir išlipo.

B. VALIONYTĖ. Laikas!

A. GRABAŽIUS. Tuo tarpu mes po kojomis turėjome savo šautuvus, turėjome ginkluotę ir taip Dievo pagalba mus išgelbėjo. Kai mes čia atvykome, tai gavome pylos, kad mes tokią dieną vežėmės ginklus, bet jų būtinai reikėjo.

Noriu prisiminti savo kelyje sutiktus labai nuostabius žmones. Aš susipažinau su Vytautu Jasulaičiu, kurio tėvas A. Smetonos laikais buvo artilerijos pulkininkas, buvo mano tėvelio pulko vadas.

B. VALIONYTĖ. Atsiprašau, laikas baigėsi.

A. GRABAŽIUS. Mano tėvas buvo kapitonas. Jo dėka mes šiandien turime en­ciklopediją „1919–1953 m. karininkai“. Aš noriu padėkoti tiems, kurie su manimi pradėjo tą žygį. Šiandieną aš didžiuojuosi pulkininkais, kurie vadovauja Medininkų mokyklai, Vytautu Strolia, Ignalinos teritorinės pasienio tarnybos štabo viršininku pulkininku Valentu Urbonu. Tai tie žmonės, kurie, aš žinau, tikrai buvo, yra ir bus ištikimi ir tvirti žmonės. Linkiu visiems sveikatos, laimės ir visokeriopo pasisekimo. Labai ačiū. (Plojimai)

…? Ačiū dimisijos majorui. Dabar norėčiau pakviesti SKAT’o Tauragės rinktinės buvusį vadą, atsargos kapitoną Petrą Dedūrą, kuris papasakos apie parlamento gynėjus. (Plojimai)

P. DEDŪRA. Gerbiamieji bendražygiai, parlamento gynėjai, savanoriai. Noriu papasakoti apie Tauragės savanorius. Per sausio įvykius mes pradėjome saugoti Tauragės pa­grindinius objektus – tai televizijos bokštą, savivaldybę, paštą, policiją. Iš policijos gavome 21 mažo kalibro šautuvą, jie buvo panaudoti gynybai.

Pirmus savanorius, 50 savanorių, teko atsivežti čia, į parlamentą. Teko prisiminti tas dienas ir naktis. Aišku, buvome be miego, nevalgę, bet vėliau buvo sudarytos geresnės są­lygos. Kai kurie Aukščiausiosios Tarybos nariai žengė per mus, keikė, kad negalėjo pereiti, o mes gulėjome ant žemės.

Tauragės savanoriai prisidėjo prie Lietuvos indėlio, Tauragėje buvo keturi kariniai daliniai. Iš tikrųjų buvo sunku, labai daug rusakalbių, buvo ir diversantų. Vėliau mes pa­keitėme strategiją – ne gynėmės, o pradėjome puolimą, teko apsupti visus karinius dalinius, kontroliavome juos, taip pat visas įvažiuojančias ir išvažiuojančias mašinas. Į Krašto ap­saugos ministeriją pateko skundų, kad kariškiai jau visą savaitę gyvena be geriamojo vandens ir maisto. Teko gauti pylos, atvažiavo komisija aiškintis, ir buvęs ministras A. Butkevičius pasakė: „Su Tauragės vadu reikia susitvarkyti. Jeigu jūs nesugebate, susitvarkys pats.“ Čia buvo nurodymas Jonui Gečui. Iki šios dienos tuos dokumentus laikau.

Per pučą Tauragės savanoriams čia, Aukščiausiojoje Taryboje, taip pat teko būti. Vėliau teko išvykti ginti pačios Tauragės.

Aš galėčiau čia kalbėti, aišku, dabar jaudinuosi, dvi paras, bet laikas neleidžia. Norėčiau padėkoti jums visiems, kad jūs esate čia, kad apgynėte Lietuvą. Kokia šiandien yra, tokia, bet vis dėlto širdis. Antanas Burokas šnekėjo, sakė, broliai, čia susirinkę. Man atrodo, tie broliai turi ir seseris, ir tėvus. Tėvas buvo Jonas Gečas, o mama buvo kariuomenės vadas Arvydas Pocius. Dėkui. (Plojimai)

…Dėkojame atsargos kapitonui Petrui Dedūrai, kuris iš tikrųjų buvo pavyzdingas kalbėtojas. To norėtume ir iš kitų kalbėtojų. Taigi dabar kviečiame karininkų kursų klausytojų buvusį viršininką, vadą, dimisijos pulkininką Bronislovą Vizbarą. (Plojimai)

B. VIZBARAS. Kariai! Kovotojai! Laisvės gynėjai! Džiaugiuosi, kad ir 19 metų prabėgus jūs suradote galimybių susirinkti čia, tarp šitų pačių sienų, ir dar kartą kaip tada pabūti kartu, pasidalinti prabėgusių metų patirtimi, lūkesčiais, sėkmėmis ir nusivylimais. Iš tikrųjų gera prisiminti tas nuostabias, nors ir tragiškas, nepamirštamas dienas, jūsų nepa­laužiamą ryžtą, pasiaukojimą tėvynės labui. Mes buvome vieningi, stiprūs, ryžtingi, tikėjome laisve ir nuostabiu gyvenimu ateityje. Bet norėčiau nors trumpai sugrįžti į praeitį.

Kovo 11-osios Aktas sudarė visas prielaidas mūsų tėvynei tapti nepriklausoma. Bet tai buvo dokumentas. Laukė didžiulis darbas realizuojant galimybes. Jausdamas pareigą prisidėti prie šito darbo ir turėdamas žinių ir patirties, atvykau į Vilnių pas Krašto apsaugos depar­tamento generalinį direktorių Audrių Butkevičių su pasiūlymu atkuriamai Lietuvos ka­riuomenei rengti karininkus ir seržantus. Pasiūlymas buvo priimtas. Gavau leidimą grįžti į Kauną ir dirbti.

Pradžia buvo švarus popieriaus lapas. Reikėjo surasti profesionalius padėjėjus ir mokytojus, parengti juos teoriškai ir praktiškai, sudaryti efektyvią organizacinę kursų stru­ktūrą, sudaryti reikalingiausių specialybių rengimo programas, parengti lietuviškus statutus ir nuostatus, surinkti, sukurti ir suderinti lietuvišką karinę terminologiją, parengti mokomąją medžiagą pagal specialybes, surasti mokyti ir gyventi tinkamą bazę, atrinkti tinkamiausius kursantų kandidatus.

Visi šie ir daugelis kitų uždavinių buvo sėkmingai išspręsti ir 1990 m. gruodžio 20 d. premjero potvarkiu buvo įsteigti Lietuvos Respublikos karininkų kursai. Karininkų kursai savo veiklą pradėjo 1991 m. sausio 3 d. Į šiuos kursus atvyko 72 atsargos karininkai. Mokymo procesas prasidėjo pagal pėstininkų, sienos apsaugos ir įkalinimo įstaigų apsaugos programas. Deja, pratybos vyko tik keletą dienų.

Sausio 8 d. „Jedinstvai“ užpuolus Aukščiausiosios Tarybos rūmus karininkų kursai Krašto apsaugos departamento nurodymu nedelsiant buvo iškelti į Vilnių, kur buvo iki vasario 15 d. Atvykus prasidėjo sprendimai dėl pasiruošimo gynybai. Pirmiausia buvo organizuota žvalgyba. Ją organizavo ir jai vadovavo mano pirmasis padėjėjas pulkininkas leitenantas Stanislovas Adamonis. Buvo parengti pasiūlymai, kaip geriau būtų galima apginti šituos rū­mus nuo pėstininkų, nuo tankų, nuo oro desanto. Pulkininkas Jonas Gečas pasiskundė, kad sunku viską rasti ir viską padaryti. O mes stebėjomės. Tik pasakyta, kad reikia maišų, smėlio, būtų gerai uždaryti langus, duris – pirmas aukštas būtų apsaugotas bent nuo kulkų ir pėstininkų. O kitą rytą savivarčiai jau veža smėlį, veža maišus, viskas daroma. Tik pasakyta, kad reikia nuo tankų padaryti gelžbetonines užtvaras – kitą dieną viskas jau stovi. Stebėjomės.

Norėčiau padėkoti visiems, stovėjusiems šiuose rūmuose, palinkėti sveikatos, iš­tvermės ateityje. Tikiuosi, tikiu: jeigu dar kada reikės, mes visi būsime čia. (Plojimai)

…Kalbės pirmas šaulių rinktinės vadas, atsargos kapitonas Rimas Jurgaitis.

R. JURGAITIS. Laba diena. Daug buvo pasakyta čia kalbų, daug pasakyta gražių žodžių. Man teko vienam iš pirmųjų kartu tu trylika Kelmės savanorių pakliūti į Aukš­čiausiąją Tarybą. Neminėsime, ką mes čia išgyvenome, ką sukūrėm. Man reikia atstovauti Šaulių rinktinei. Negaliu atstovauti tai rinktinei, kurios nebėra. Aš žiūriu, vyrai stebisi. Nebėra, Šaulių rinktinė buvo sunaikinta, sujungta su Panevėžio rinktine. Trumpoje kalboje norėčiau visiems palinkėti neleisti naikinti mūsų pačių. Ačiū. Sėkmės! (Plojimai)

L. SABUTIS. Kalbės buvęs SKAT Apsaugos skyriaus viršininkas, atsargos kapitonas Liutauras Paužuolis.

L. PAUŽUOLIS. Laba diena visiems, kurie susirinko, sveikinu ir tuos, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nesugebėjo čia atvykti.

Ką galiu pasakyti? Apie savanorius daug kalbėta, galiu pasakyti, kad man teko garbė vadovauti Krašto apsaugos departamento Apsaugos skyriui nuo 1990 m. birželio mėnesio iki 1991 m. vasario mėnesio, kai teko pasitraukti į kitas pareigas. Tie savanoriai, kurie susibūrėte 1991 m., neįsižeiskite, bet aš manau, pirmieji savanoriai buvo tie, kurie metė savo darbus, atsiklausė, aišku, savo šeimų, jos sutiko, nesutiko, bet atėjo į Apsaugos skyrių. Kadangi tuo metu kūrėsi ir valstybė, kūrėsi krašto apsaugos sistema, mums teko patiems išlaikyti save, buvo perimti saugoti Spaudos rūmai, Televizijos komitetas. Vyrai, kuriais aš labai di­džiuojuosi, aišku, jų čia labai nedaug susirinko, nes darbo diena, padarė tai, ką galėjo, netgi galbūt ir daugiau.

Per patį sausį, kai prasidėjo įvykiai, direktoriaus įsakymu mes buvome vos ne vieni iš pirmųjų pritraukti padėti ginti tuo metu Apsaugos tarnybai, vadovaujamai Artūro Antano Skučo. Užduotys buvo įvairios. Galiu tik sąžiningai pasakyti, kad vyrai visas užduotis įvykdė, atsakingai įvykdė. Ir nė vienas, kaip čia sakė, kas pasitraukė, kas nepasitraukė, nė vienas nepasitraukė. Net įvykus Televizijos bokšto šturmui, ten taip pat buvo grupė mūsų žmonių, vyrai, kas sužeistas, kas nesužeistas, tiesiu taikymu atvyko čia, į šiuos rūmus. Užduotys buvo įvairios. Po Sausio įvykių prasidėjo tikrasis tos kariuomenės kūrimas. Daugelis, vos ne visi, iš Apsaugos skyriaus perėjo į tuo metu suformuotą naują mokomąjį junginį. Vėliau kai kas išėjo į policiją, kai kas – į pasienio apsaugą. Aš labai didžiuojuosi tais žmonėmis ir dar kartą sakau, man buvo labai didelė garbė vadovauti jiems. Ačiū jums visiems. (Plojimai)

B. VALIONYTĖ. Ačiū pranešėjui už konstruktyvų pranešimą. Dabar žodį suteikiame dimisijos majorui, parlamento gynėjui, pirmajam SKAT Vilniaus rinktinės štabo viršininkui Valentinui Guršniui. Jis kalbės apie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus štabo veiklą 1991 metais. Prašom. (Plojimai)

V. GURŠNYS. Ponios ir ponai šios konferencijos dalyviai, išėjus anapilin Sa­vanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vadui Romualdui Katinui, man suteikta garbė apžvelgti kai kurias 1991 m. sausio 8–13 dienų gaires, kelius, ką mes veikėme, ką mes darėme. Atsiprašau tų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos ir buvusių gynėjų, kurių nesugebėjome šiandien sukviesti į šį pasitarimą. Per tiek laiko dingo kontaktai, dingo telefonai, viso to nebuvo galima pačiam atlikti.

Pradėsiu nuo to, kad kai buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas, buvo įkurtas ir Vilniaus zonos skyrius, kuriame teko ir man tarnauti. Tuo metu viena iš užduočių buvo registruoti buvusius rezervistus, buvusius rezervo sovietinius karininkus, kurie galėtų mums patalkinti kuriant kariuomenę, telkiant pasipriešinimo jėgas savo informacija, savo patirtimi. Tuo metu mes rengėme būrių sąrašus, pirmiausia pagal rajonus, paskui juos jungėme į kuopas, rinkome su patirtimi žmones, kurie galėtų vadovauti tiems būriams, kad jie galėtų atsitraukti nuo darbų. Taip pradėjo kurtis mūsų Vilniaus rinktinė.

Sausio 8 d. buvo paprasta darbo diena, visi buvome savo darbo vietose. Atbėgo savanoris Ruginevičius ir sako: „Jedinstvo“ šturmuoja Aukščiausiąją Tarybą, ko jūs čia sėdite?! Tada organizavo jis ir aš žmones, mane pakvietė į žvalgybą. Atvykęs čia pamačiau visą tą baisų vaizdą, kas darėsi, kartu su visais buvusiais žaliaraiščiais, daug ką jau pažinojau, daug kas buvo su raiščiais, padėjome „jedinstvininkus“ spausti. Kalbėjome lietuviškai, vieni kitus lietuviškai supratome, nes daugiausia jų buvo rusakalbiai. Jie nelabai suprato arba nenorėjo suprasti mūsų kalbos. Padėjome juos išstumti. Paskui vėl teko grįžti į darbo vietą, tiksliau, į tarnybos vietą. Ten vyko mobilizacija, buvo dedami dokumentai, viskas buvo išvežama iš tos vietos, kurioje mes dirbome. Liepė po keturių valandų visiems susirinkti į parlamentą, nes ten turėjo būt vykdoma gynyba. Sugrįžę čia suradome tokį labai niūrų vaizdą: langai išdaužyti, durys sulaužytos, žarnos visur voliojosi visaip – skersai ir išilgai, visur pilna vandens. Tokį pamatėme vaizdą. Kartu mes, turėdami sąrašus ir telefonus žmonių, kuriais pasitikėjome, pradėjome rinkti žmones. Jie pradėjo rinktis čia, Aukščiausiojoje Taryboje. Pradėjome kurti savo būrį. Mums buvo duota užduotis – vartų nuo Neries upės apsauga. Aišku, čia nesiplėsiu, nes apie ginkluotę jau kalbėjo.

Mūsų dislokacijos vieta buvo ant laiptų, miegojome dvi naktis ant pačių laiptų, o už mūsų nugarų tuometinėje bibliotekoje buvo įsikūręs OMON’o būrys. Jis 10 dienos ar 11 dienos rytą išėjo iš mūsų. Taigi mes turėdavome visą laiką „gerą“ draugiją. Jai vadovavo tas (…), kurie žinote.

Dienos buvo gana įdomios, intensyvios, nes buvo daug užsienio korespondentų, vežė dujokaukes, vežė benziną, vežė viską, ką galėjo. Kitaip sakant, gynybai ėjo netgi armatūros gabalai iš statybų, viskuo rūpinosi savanoriai. Kitą – 9 dieną vėl pradėjo rinktis jedinst­vi­ninkai, čia jie nebepateko, nes buvo pristatyta barikadų. Jie rinkosi Martyno Mažvydo bib­liotekos kiemelyje. Mes nusiuntėme savo žvalgus, liepėme nesikišti, nesigriebti kokių nors provokacijų, bet klausyti, ką jie kalba, ką galvoja. Tuo pačiu metu į Aukščiausiąją Tarybą buvo vežama spygliuota viela, tinklas. Visi įėjimai apačioje, kur rūsio langai ir įėjimai į rūsį, ventiliacijos šachtos buvo užrišama, aprišama, tvirtinama. Trečias būrys saugojo vartus, turėjome Molotovo kokteilių butelių su benzinu. Jie buvo užkimšti skudurais, sustatyti į dėžes kaip parduotuvėje ir stovėjo postuose. Vieną rytą, išėję patikrinti postų (postus tikrindavome), radome du užšalusius butelius, vienas net buvo sprogęs. O būtent tie buteliai, kurie buvo po ranka, kuriuos pirmus reikėjo panaudoti. Vadinasi, buvo įpiltas vanduo. Mes tada truputį atsargiau pradėjome žiūrėti į savo žmones, pradėjome kontroliuoti. Aš pats sudarydavau visus gynėjų sąrašus: maitinimo, postų skirstymo, mokymų. Juos sudarydavau atskirose patalpose, šalia bibliotekos. Pastebėjau, kad mane visą laiką seka kažkoks vyrukas, vis pro petį žiūrinėja į tuos sąrašus, vis jam kažkas įdomu. Teko jį nuo savęs nuvaryti, bet tada jau visus sąrašus, visus popierius turėdavau su savimi, nes bijojom. Mums tuomet labai padėjo psichologai, kunigai davė daug dvasiško peno.

Buvo daug įdomių dalykų ir epizodų, bet trūksta laiko viską papasakoti. Ačiū. (Plojimai)

B. VALIONYTĖ. Mes labai produktyviai dirbame, netgi sutaupėme laiko ir rikiuotė tikrai įvyks laiku. Pagal konferencijos darbotvarkę visi pranešimai jau perskaityti. Pir­mininkas gavo raštą iš Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininko Zigmo Vaišvilos, kuris norėtų tarti trumpą žodį. Kadangi yra sutaupyto laiko, todėl, pone Zigmai, pirmininkai nutarė suteikti jums žodį, nors jūsų pranešimas nebuvo įtrauktas į konferencijos programą. Jums skiriamos lygiai 5 min., nė kiek ne daugiau. (Plojimai) Pirmininkai griežtai žiūrės laiką.

Z. VAIŠVILA. Sveiki, vyrai. Antano Kliunkos, kitų skaudūs ir rimti prisiminimai išprovokavo mane tarti žodį. Tarti žodį ne tam, kad atsimintume vieną ar kitą labai svarbų epizodą, bet galbūt kad per vieną kitą epizodą mes pabandytume apibendrinti ir rasti ne tik tai, kas mus skyrė. Mes vienas kito faktiškai nepažinojome ir likimo suvesti turėjome būti greta. Tiktai laikas atrinko, kas yra kas, tiktai toks išbandymas kaip Sausio 13-oji parodė, kas yra kas.

Gerbiamasis A. Vaitkaitis priminė garsiąją sausio 8-osios vandens čiurkšlę. Šis epi­zodas yra svarbus. Kaip Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, kuriam kaip kempinei teko sugerti visas aistras, emocijas tarp SKAT’o štabo, tarp Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus, tarp policijos, noriu pasakyti, kad viską teko ir koordinuoti, ir amortizuoti, ir visada bandyti rasti bendrą kalbą. Būtent šis epizodas yra ir pamokantis. Pro išlaužtas duris aš išėjau į minią, nes pamačiau besiveržiantį prispaustą mūsų karininką. Tuo metu, beje, mūsų miliciją, dar ji taip vadinosi, nuo tarybinės vidaus kariuomenės atpažinti buvo galima tiktai iš skiriamųjų ženkliukų. Tada aš jo dar nepažinojau, tai buvo Erikas Kaliačius, OMON’o vadas. Bet jis atkakliai su savo būriu stūmėsi prie durų. (Beje, kitam kartui pasimokykime ir pakvieskime policijos žmonių. Tada policijos štabui vadovavo Liu­tauras Vasiliauskas, štabas buvo respublikinėje bibliotekoje, po to perėjo į I rūmų ketvirtą aukštą). Jis spraudžiasi, aš spraudžiuosi jo link ir klausiu: „Karininke, kur jūs buvote?“ V. Landsbergio kabinete dalyvaujant Marijonui Misiukoniui aiškiai buvo pasakyta, žinojome, kad šturmas bus 9 valandą, su ministru buvo sutarta, kad bus OMON’o kordonas ten, kur dabar yra vartai iš Gedimino prospekto pusės, ten bus jų tvorelės ir apsauga. E. Kaliačius išplėtęs akis sako: „Ministras liepė ateiti 9 val.“

Būtent per E. Kaliačiaus vaidmenį aš norėčiau prieiti ir prie kitų įvykių. Noriu pasakyti, kad mums labai daug kas padėjo, nebūtinai lietuviai. Sausio 8 d. priimamajame, kurį saugojo A. Kliunkos vyrai, išėjau susitikti su paslaptingu žmogumi, jis buvo rusas iš Lin­k­smakalnio, Kauno Linksmakalnis – „zapadnojo ucho savietskogo sajuza“. Jis atėjo su mūsų Aukščiausiosios Tarybos vadovo, taip pat mano pokalbių išklotinėmis, paaiškino, kaip įrašinėjami mūsų pokalbiai, ko vengti, ką stengtis daryti ir kaip išsisukti. Naktį iš 11-osios į 12-ąją skilo OMON’as, vadovavo tas pats E. Kaliačius, ir su Aukščiausiosios Tarybos apsaugos vyrukais mes dviese, kadangi ministras M. Misiukonis nekėlė ragelio, naktį at­siradome jo kabinete. Įeiname, kairėje išsirikiavę visi pavaduotojai, ministras M. Misiukonis ir karininkas, t. y. E. Kaliačius, jis manęs nemato, mūsų nemato. Jis raportuoja, kaip viskas vyko, iš tikrųjų viskas vyko priešingai, negu M. Misiukonis mums aiškino prieš tai V. Lan­dsbergio kabinete. Vyksta tyli mano ir M. Misiukonio akistata, jis puikiai supranta, ką aš manau, aš puikiai suprantu, ką jis mano. Neišlaiko nervai, generolo nervai neišlaiko ir jis pratrūksta, pratrūksta keiksmais b…, n… ir panašiai, šaukia: per tave, pacane, visa tai, ir t. t. E. Kaliačius sutrinka. Aš sakau: „Ministre, leiskime baigti raportuoti karininkui, reikia žinoti, kas įvyko.“ Ministrą pakviečiau atvykti į Pirmininko kabinetą. Raportas greitai buvo baigtas. Pamačiau, kad ministras yra neveiksnus tikrąja to žodžio prasme, paprašiau, kad kuris nors iš pavaduotojų dalyvautų pasitarime, nes reikėjo priimti sprendimus.

Kaip tik šiomis dienomis aš perskaičiau „Angelo sargo skrydį“ – Vidaus reikalų ministerijos knygą, aprašančią tuos įvykius, drįstu tvirtinti, per Marijono Misiukonio akių matymo vaizdą ir prizmę. Noriu pasakyti, kad ne todėl aš tai paminėjau, kad M. Misiukonį reikėtų kalti prie sienos šiandien. Ne, aš jį puikiai suprantu. Ar jūs įsivaizduojate, kad tuo metu, kai visi buvome čia, Kazimiros Prunskienės Vyriausybė net nebuvo pradėjusi spręsti Vidaus reikalų ministerijos finansavimo klausimo. Maskva mokėjo pinigus, ir kaip turėjo jaustis tie žmonės, kurie tarnavo sistemoje? Po sausio 8 d., gerbiamoji Nijole, kažkas iš jūsų pakvietė mane į radijo pastatą. Apsaugoje buvo milicijos viršila. Jeigu jis girdi, gal atsilieps, pasakys vardą, pavardę. Žmogus drebėjo ir aiškino, kaip ministras jį nuginklavo. Vienintelis su vieninteliu pistoletu. Bet, kita vertus, visi buvome nežinioje, nė vienas iš mūsų nežinojome, kaip gali baigtis, ir žmogiškai aš M. Misiukonį puikiai suprantu. Jis taip pat nežinojo. Dabar mes dėliojame, kas yra kas, kaip ten įvykiai vystėsi. Puikiai žinojome, kad šturmas tikrai turėjo būti, bent tada jautėme, kad bus.

Ir aš norėčiau pasakyti apie tą vienijantį pradą. Beje, sausio 8 d. rytą išėjęs iš namų pamačiau svastiką ant savo durų baltais dažai nutapytą. Bet labiausiai paveikė, ko gero, naktį iš sausio 12 į 13-ąją skambutis mano žmonai Reginai į namus iš Sniečkaus, kur pasiūlė slėpti vaikus. Sako, pas mus neieškos. Kalbant apie tą vienijantį veiksmą, neįsivaizduojami tie mūsų pasiekimai.

Vis dėlto aš drįsiu priminti esminį dalyką – Kovo 11-ąją vienintelė Lietuva paskelbė nepriklausomybės aktą. Latvija ir Estija tik nusprendė eiti nepriklausomybės atkūrimo keliu ir tik po Maskvos pučo, 1991 m. rugpjūtį, apsisprendė naujos krizės akivaizdoje paskelbti aktus. Todėl supraskime: pirmasis išbandymas ir pirmoji kliūtis buvo Lietuva, ir pirmas smūgis. Ir Vladislovas Ačialovas, ir Valentinas Varenikovas, pirmasis pavaduotojas, vienas iš pučistų pagrindinių ideologų ir variklių, čia nuolat lankėsi.

Baigdamas noriu pasakyti, kad žmonės keičiasi ir išeina labai toli. Būkime, mielieji, rinkime tai, kas yra svarbu mūsų Lietuvos istorijai, nes iš tos istorijos reikia mokytis. Aš neįsivaizduoju, kaip dabartinė valdžia nusigyveno iki tokio lygio (nesvarbu kuri, kairė ar dešinė), kad ji negali paskambinti ministrui Maskvoje ir spręsti klausimą, ar tai būtų vežėjų ant sienos, ar kitą. Neįsivaizduojama.

Taip pat noriu pasakyti, vis dėlto neignoruokime A. Butkevičiaus. Man gaila, kad jo šiandien nėra. Nesmagu. Aš pats A. Butkevičių traukiau iš OMON’o. Ir apsaugos vyrai mane su Petru Liubertu įleido į OMON’o bazę, nors bijojo įleisti. Su tais pačiais apsaugos vyrais, tuo pačiu Giedriumi Dambrausku, kuris buvo mano apsaugoje, kuris kalbėjo iš čia po pučo rugsėjo 7 d. Ar jūs įsivaizduojate tokį dalyką, kad šitie vyrai, man nežinant, be abejo, su Kalašnikovo automatais atėjo į Tarybų Sąjungos gynybos ministeriją iki gynybos ministro kabineto?

Grįšiu prie A. Butkevičiaus. Jeigu aš jo nuodėmes vardyčiau, išvardyčiau daug daugiau nei jūs žinote. Bet jeigu jis nebūtų pasirašęs išvedimo grafiko, būtų buvę daug su­dėtingiau. (Plojimai)

Ačiū už suteiktą galimybę, ačiū vyrams ir moterims, kad buvome kartu. Mus suvienijo Sausio 13-oji ir, manau, niekas mūsų neišskirs. (Plojimai)

B. VALIONYTĖ. Gerbiamieji, prieš baigdama konferenciją norėčiau pasakyti jums štai ką. Iš tikrųjų mus vienija Lietuva, mus vienija šita žemė, kuri yra labai sumažėjusi ir likusi tik iki Šalčininkų, kažkada buvusi didelė valstybė. Iš tikrųjų mus vienija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas, mus vienija ta kalba, kuria mes šiandien kalbame – lietuvių kalba. Ir tai yra tos pamatinės vertybės, kurios turbūt ir grindžia lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės egzistavimą. Kovo 11-ajai tai buvo pagrindiniai pamatai.

Aš visų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo narių vardu noriu jums pasakyti ačiū, kad jūs sausio įvykių metu, ir ne tik tada, buvote kartu su mumis. Sausio 13-oji – ta diena, kada buvo mūsų vienybės, susitelkimo ir supratimo pikas. Aš jums sakau ačiū, kad mes buvome kartu Sąjūdyje, aš jums sakau ačiū, kad mes buvome kartu Kovo 11-ąją. Aš tikrai nuoširdžiai jums sakau ačiū, nes be žmonių paramos, supratimo, tiesioginio ben­d­ravimo, buvimo kartu elementariai būtų neįmanoma nei Kovo 11-oji, nei pačios Aukš­čiausiosios Tarybos veikla. Buvo tas tiesioginis ryšis, kurio dabar su dabartiniu Seimu tikrai nebėra. Labai svarbu šita gija, šitas bendrumo jausmas, šitas buvimas, šitas supratimas ir suvokimas būti kartu, kai mūsų liko dabar tiek nedaug. Mes privalome jausti atsakomybę už šitos žemės likimą ir privalome suvokti vieną dalyką: turime padaryti viską, kad vėl būtume kartu, nes tik būdami kartu mes esame stiprūs. Tik tada Lietuva yra stipri. Taigi ačiū jums. (Plojimai)

Tarti baigiamąjį žodį konferencijoje kviečiu į tribūną atsargos pulkininką Joną Gečą.

J. GEČAS. Dėkui. Teisingiau, tai ne baigiamasis žodis, o tiesiog informacija dėl rikiuotės, kurį įvyks po 32 minučių. Po 30 minučių visi turime stovėti rikiuotėje, vykdyti komandą „Ramiai!“, ateis Seimo Pirmininkė, jai reikės raportuoti.

Kadangi už mane jau labai gražiai visiems padėkojo, tai galime dar patys sau padėkoti, nes patys suorganizavome, patys buvome anais metais ir dabar. Sakykim, kad šis bandymas sukviesti visus šiemet į konferenciją, kokios nėra buvę, yra repeticija prieš dvidešimtmetį. Dabar turime daugelio jūsų kontaktinius numerius, gavote lapelius, bus galima skambinti į rajonus, į apskritis ir rimčiau pasirengti. Bus galima nuspręsti, kas atvažiuos, kas kalbės, dėl pranešimų. Galbūt tos konferencijos dalis gali būti ir sekcijose, kad daugiau žmonių galėtų pakalbėti. Klausimai, atsakymai.

Tiesa, visa ši konferencija yra filmuota ir tą medžiagą galite rasti internete Seimo svetainėje – tai, kas šiandien vyko visas šias keturias valandas. Tikimės, kad ją pavyks išspausdinti iki kitų metų.

Jūsų pasiūlymai dėl kitų metų į Seimą. Šiuo metu labai geri kontaktai, sakyčiau, su Seimo vadovybe – ir kancleriu, ir Seimo Pirmininke. Nuoširdi padėka Angonitai Rupšytei. Nematau, kur ji yra salėje. (Plojimai) Vakar jau po dvyliktos baigė spausdinti, kaip ir Są­jūdžio laikais, kviečiamųjų sąrašus ir t. t. Tikrai nuoširdžiai jai ačiū.

Rikiuotės plano nebraižėme, nes nežinojome, kiek iš kurios apskrities ir iš kurio būrio, buvusio Seime, bus žmonių. Todėl Vytautas Geštautas man padės organizuoti rikiuotę. Ne­žinau, kas atstovauja Marijampolės apskričiai. Apskritys stovės virš vadinamojo akvariumo, o specializuoti būriai apačioje, prie akvariumo, prie vitražo bus mikrofonai. Kas Marijampolės apskričiai atstovauja? Nieko nėra? Nėra Marijampolės, vadinasi, trūksta. Klaipėdos apskritis. Ar yra kas atstovaus Klaipėdos apskrities būriui? Nėra. Karininkų kursų? Prašau, Bronislovai. III rūmų gynėjai – Domeikis. Vadovybės apsaugos tarnyba – vadas Dambrauskas. Parlamento gynybos štabas. Pasieniečiai. Sausio 13-osios brolija. Šiaulių apskritis, Rimai, atsiųsk žmogų, kad ateitų paimti. Signatarus, savanorius kviečiame prie vitražo, signatarai irgi dalyvaus rikiuotėje fojė. Afganų klubo yra kas nors ar ne? Krinickas ruošiasi. Išeiname. 16.25 val. mudu su Geštautu pabandysime sustatyti jus į rikiuotę. Labai ačiū jums.

Po rikiuotės – sutarties pasirašymas ir pagal programą Karininkų ramovė. Ministerija kviečia į Karininkų ramovę, ten bus galima dar pakalbėti.

B. VALIONYTĖ. Gerbiamieji, konferencija baigta. (Plojimai)

 

http://www3.lrs.lt/pls/inter/sausio_13?p_r=8259&p_k=1&p_d=109293