VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Višomirskis Robertas
profesija: filologas
pareigos: redaktorius.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Sovietų armijos desantininkai užėmė Televizijos bokštą.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, Kosmonautų prospekte.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Maždaug nuo 1.25 iki 4 val.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Iš pradžių gyniau bokštą, paskui stebėjau.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS: Panaudoję brutalią, šiurkščią jėgą sovietų armijos desantininkai įvykdė kruviną, iš anksto gerai suplanuotą karinę akciją.
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 14
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Sausio 13 d. apie 1.20 val. (tuo metu buvau prie Spaudos rūmų) išgirdau pirmuosius tankų šūvius ir pakeleivinga mašina atvažiavau prie Televizijos bokšto. Tankai (ir kita karinė technika – šarvuočiai, tanketės) jau stovėjo TV bokšto papėdėje ir kartkartėmis iššaudavo tuščiais šoviniais, tuo, matyt, norėdami išgąsdinti tankams kelią užtvėrusią minią žmonių. Šaudė iš automatų ir desantininkai, nes buvo matyti trasuojančios kulkos (dar pagalvojau: ką jie daro, juk atsitiktinė kulka gali pataikyti į greta esančių namų langus). Išgirdęs žmonių riksmus, kad reikia bėgti prie bokšto, nes iš kitos pusės (t.y. nuo Lazdynų mikrorajono) artėja desantininkai, peršokau per tvorą ir atsistojau į žmonių grandinę prie pat stiklinių bokšto durų, veidu į “Merkurijaus” parduotuvę. Iš virš galvų pakabintų garsiakalbių dar buvo girdėti TV komentatorės Eglės Bučelytės balsas, kai nuo Lazdynų pusės pasirodė pirmieji desantininkai su užmautais ant automatų durtuvais (visi jie buvo su šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, kai kurie iš jų turėjo lanksčias geležines lazdas), o paskui juos – tankai ir tanketės. Maždaug 1.55 val. bokštas buvo apsuptas. Kažkur iš dešinės pusės atsklido Jermalavičiaus balsas: “Broliai ir sesės, skirstykitės, visa valdžia perėjo į nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas...” Dar jam nebaigiant frazės, pradėjo šaudyti tankai ir desantininkai, kurie, be to, dar mėtė į minią sprogstamuosius paketus. Desantininkai šaudė koviniais šoviniais šiek tiek aukščiau galvų, nes ant žmonių galvų pabiro betono ir stiklo nuolaužos. Mes kiek atsitraukėme nuo bokšto, toliau nuo krintančių nuolaužų. Tuo metu keli jauni vyrai, stovėję toliau nuo bokšto už tankų, pradėjo šaukti, kad neva viskas baigta ir reikia bėgti gelbėti Aukščiausiąją Tarybą. Keli žmonės iš stovėjusių aplink bokštą paliko grandinę, bet kitiems pradėjus šaukti, kad tie panikieriai yra provokatoriai, grįžo atgal. Paniką sukėlę vyrai kažkur dingo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad būtume stovėję ir nesitraukę, bet staiga iš bokšto vestibiulio, iš vidaus, iš už mūsų nugarų nežinia iš kur atsiradę desantininkai pradėjo automatų buožėmis daužyti likusius langų stiklus. Akies krašteliu dar spėjau pastebėti, kad dešinėje pusėje, bokšto viduje, kažkas iš priešgaisrinių žarnų lieja vandenį. Išlindę pro išdaužytus stiklus desantininkai automatų buožėmis ėmė daužyti rankomis susikabinusius žmones. Tą patį darė ir priešais, prie tankų, stovėję desantininkai. Minia, atsidūrusi tarp dviejų ugnių, pakriko, išsisklaidė, bet nubėgo netoli – maždaug 15 metrų, ir vėl glaudžiu pusračiu, bet jau iš išorės, apsupo bokštą. Pažvelgiau į laikrodį: buvo lygiai 2.09 val. Tuo metu desantininkai jau kilo į bokšto viršų ir kiekvieną užimtą aukštą pažymėdavo išmuštu langu. Paties bokšto viduje, desantininkams kylant į viršų, buvo girdėti šūviai ir sprogimai.
Minia tuo metu stovėjo apačioje ir skandavo bei dainavo – nebuvo jokio fizinio pasipriešinimo. Pats aš buvau ginkluotas tik skėčiu (kiti ir jų neturėjo). Desantininkai pamažu ėmė stumti žmones nuo bokšto. Jų taktika buvo paprasta: iššauna tankas ar metamas į minią sprogstamasis paketas, tankas pavažiuoja į priekį, nustumdamas žmones atgal, o desantininkai, savo ruožtu šaudydami į viršų arba į “žemę”, užimdavo laisvą plotą. Rašiau žodį “žemę” kabutėse, nes pats mačiau, kaip po vienos tokios serijos iš automato, du iš priekyje stovėjusių vyrų susmuko. Matyt, jiems buvo peršautos kojos. Nusakyti sužeistųjų būklės negaliu, nes žmonės juos skubiai nutempė į apačią, prie greitosios medicinos pagalbos mašinų. Norėdamas iš arčiau pažiūrėti į tų galvažudžių veidus, priėjau prie pat desantininkų,, bet staiga už 3 metrų stovėjęs tankas nukreipė į mane vamzdį ir iššovė. Paskutinę akimirką intuityviai spėjau nusisukti. Sprogimo banga pasirodė neįtikėtinai stipri (rašau “neįtikėtinai stipri”, nes pats dvejus metus tarnavau sovietų armijoje tankistu ir žinau, kad šaudant tuščiais šoviniais tokios stiprios oro bangos nebūdavo). Nuskridęs – tikrąja to žodžio prasme – apie 3 metrus, matyt, buvau trumpai netekęs sąmonės, nes aplink nieko nemačiau ir negirdėjau. Atsitokėjau, kai ant manęs užgriuvo kažkoks vyras. Siaubingai ėmė spengti ausyse (kaip pasirodė vėliau, pasitikrinus poliklinikoje, trūko kairės ausies būgnelis). Nuropojęs į šalį padariau išvadą, kad man karas jau baigėsi ir į priekį daugiau nebelindau. Dar kiek pastovėjęs apie 3.15 val. grįžau į namus.
1991 m. vasario 14 d.