Kruvinojo sekmadienio prisiminimas
Baigęs darbo savaitę, š.m. sausio 12 d. nuo ryto su žmona Regina sutepėme nemažai sumuštinių ir pripylę visus turimus termosus kavos, išsiruošėme į Vilnių nuosavu automobiliu. Mūsų tikslas buvo paremti Lietuvos Nepriklausomybę, mūsų išrinktą Aukščiausiąją Tarybą ir jos pirmininką gerb. V. Landsbergį. Vilniuje apsistojome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, įsilieję į bendrą žmonių minią dainavome, išklausėme šv. Mišių. Vėliau, artėjant vidurnakčiui, sutikome dar du vilkijiečius. Jie jau kelinta para budėjo prie AT. Apie 24.00 val. pakvietėme juos į mašiną naktipiečių ir išgerti kavos. Bevalgant išsikalbėjome, kad mūsų sutiktieji draugai nori sužinoti, kur yra Spaudos rūmai ir Televizijos bokštas.
Taip mes nuvykome prie Spaudos rūmų. Išdaužtas langas, viduje stovėjo sovietų kareiviai, apsiginklavę automatais. Toliau nuvažiavome prie Televizijos bokšto. Čia buvo daug žmonių, galima sakyti daug jaunimo. Šoko, dainavo, kūreno laužus. Atėję moterys su didžiuliais termosais vaišino arbata. Išgirdome, kad įvyko incidentas prie Ministrų Tarybos. Mes nutarėme grįžti atgal prie Aukščiausiosios Tarybos. Ir tik nusileidus į Žvėryną sutikome tankų ir šarvuočių koloną. Tankams pravažiavus, aš radau galimybę apsisukti ir važiavau paskui “Latviją”. Tankai važiavo link Televizijos bokšto. Ir kai pasuko link tilto, du paskutinieji tankai užtvėrė kelią. Pravažiavęs po viaduku sustojau, taip darė visos mašinos, kurios sekė paskui, o jų buvo milžiniška kolona. Mes bėgome link TV bokšto. Aš pamačiau, kad pirmas sunkusis tankas sukosi skersai gatvės, nes pravažiavimas jau buvo užblokuotas autobusų ir žmonių minios. Mes bėgome šaligatviu link minios. Pirmasis ir antrasis tankas manevravo pabūklų vamzdžiais. Mačiau, kaip ant antrojo tanko vamzdžio rankomis ir kojomis pakibo jaunuolis. Nekreipdami dėmesio, kad pabūklo vamzdis leidžiasi žemyn, mes bėgome pirmyn ir tuo metu šūvis. Aš ritausi į gatvę, nesigaudydamas, kas su manimi darosi. Pakilęs pamačiau gulinčius savo bendražygius. Vadinasi, mus nubloškė oro banga, nes mes buvome tuo metu arti tanko. Pradėjo leisti dūmus. Daug žmonių užlipo ant šlaito, o tankai savo vamzdžius tada kėlė link šlaito ir visą laiką šaudė.
Staiga pamačiau, kad už gyvenamųjų namų dangų apšvietė prožektorius ir jo šviesa slinko bokšto kryptimi. Po kokių 5–10 min. iš kitos pusės atvažiavo kita tankų ir šarvuočių kolona, kuri apjuosė savo grandine Televizijos bokštą, užblokavo prie jo buvusius žmones. Prie bokšto pribėgti neleido tvora. Jaunimas vienas kitą pakeldami šoko per viršų, o aš su kitais vyrais išplėšiau vielinę tvorą, padarėm praėjimą. Atsiradome bokšto teritorijoje. Šiuo metu pasipylė automatų serijos, kulkų švilpimas. Pasigirdo stiklų žvangėjimas, vaikų ir moterų šauksmai: “Ką darot raudonieji budeliai”, “žvėrys”. Mes niekuo padėti negalėjome, nes likome išorinėje dalyje, atitverti nuo bokšto. Bet tą baisią naktį aš prisiminsiu visą gyvenimą. Mes neišsigandome, bet sustiprėjome. Ir dabar aš važinėju prie Televizijos bokšto Sitkūnuose.