Vakare apėmė kažkoks nenumaldomas jaudulys, visos mintys buvo Vilniuje. Pastarosiomis dienomis labai nervinausi dėl padėties Lietuvoje. Net savijauta buvo bloga, turėjau nedarbingumo lapelį, vartojau vaistus. Vyras, dvi dienas budėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, į Vilnių nevažiavo. Iš Kauno į Vilnių važiavau 19.00 val. su draugu Almantu Mazuroniu, nes jo žmona dėl nervinės įtampos nepajėgė važiuoti.
Prie “Kauno” kino teatro buvo minia žmonių, norinčių važiuoti į Vilnių. Įsispraudėm į autobusą, labai daug buvo jaunų vyrų. Nuvežė prie Televizijos bokšto. Ten jau buvo labai daug žmonių, daugelis jų laikė Lietuvos vėliavas.
Žmonės dainavo, vaikščiojo, rymojo. Apie 1.00 val. (sausio 13 d.) pradėjo skaudėti kojas, atsisėdau ant Televizijos bokšto palangės, netoli centrinio įėjimo ir žiūrėjau televizorių. Viduje vaikščiojo labai jauni savanoriai, gėrė arbatą, rankose turėjo kažkokias plonas juodos ir baltos spalvos lazdeles. Prasidėjo kažkoks įtartinas savanorių sujudimas. Pranešė, kad tankai važiuoja prie AT rūmų. Apėmė neaprašomas baimės jausmas. Žmonės susirinko prie pat bokšto, nutilo dainos. Po keliolikos minučių išgirdome: tankai važiuoja link Karoliniškių. Minia aptilo, joje buvo daug tėvų atsivedusių vaikus. Netoliese stovėjo šeima, atsivedusi berniuką, kuriam buvo apie 10 metukų. Pamaniau, kad jie turėtų išeiti iš čia, nors netikėjau, jog desantininkai galėtų šaudyti. Pasigirdo tankų burzgimas. Žmonės sustojo aplink bokštą. Mes stovėjome ten, kur ir buvome, prie pat bokšto, netoli centrinio įėjimo. Susikibome rankomis. Tankai pradėjo šaudyti, šovė apie 11 kartų. Garsas buvo baisus. Su kiekvienu šūviu dauguma žmonių nevalingai tūptelėdavo. Tankų burzgimas sustiprėjo. Minia pradėjo skanduoti “Lietuva!”, “Laisvė!” Aš neaukšto ūkio, prieš mane buvo daug žmonių, todėl nieko nemačiau, kas vyko, tik girdėjau, kad tankas labai arti ūžė. Į mano parankę įsikibusi moteris drebėjo. Pradėjom giedoti drebančiais balsais “Marija, Marija”. Nuvilnijo per minią žodis – “desantininkai”. Staiga link mūsų, čia pat, iš dešinės pusės pradėjo kilti aitrūs, griaužiantys akis dūmai. Pasigirdo šauksmas: “Mus nuodija dujomis”. Nejučiom prisiminiau Tbilisio įvykius. Visi dengėmės šalikais veidus. Dvi mergaitės (apie 18 metų) pradėjo klykti “bijau, bijau”, blaškytis tai į vieną, tai į kitą pusę. Pratariau: “nebijokit”, bet ir mano balsas buvo “varganas”. Staiga dešinėje, iš dūmų, iššoko desantininkas, staigiu smūgiu trenkęs šautuvo buože į stiklą, įšoko į bokštą, tą patį atliko dar du desantininkai. Viskas vyko akimirką. Atsigręžusi bokšte mačiau gynėją, kuris paėmęs priešgaisrinę žarną bandė pilti vandenį, tačiau vanduo pliūptelėdavo nedidele srovele. Desantininkai dingo viduje. Labai gaila buvo tų vaikinų. Aš žiūrėjau į juos ir skausmas draskė krūtinę. Dūmuose judėjo, blaškėsi žmonės. Atrodo, baimės nejaučiau, bet elgiausi keistai. O toliau viskas vyko lyg sapne. Atėjęs aukštas, tamsiai mėlyna uniforma vyriškis stūmė mus nuo bokšto ir sakė: “Moterys, čia jums nėra ką veikti”, ir mes pamažu ėjome į priekį. Plotas prie centrinio įėjimo buvo laisvas, tankų nebuvo. Nežinau, kokį vaidmenį atliko šis žmogus. Gal jis mus gelbėjo ir mes jo paklausėm. Girdėjom šaudant, buvo baisu, tik retkarčiais šviesdavo kažkokios šviesos. Pamačiau, kaip keli vyrai nešė paguldytą vyruką, jis nejudėjo. Laiko nejutau. Girdėjosi šauksmai “greitosios”. Sužeistuosius buvo apstoję žmonės. Matėsi kelios greitosios medicinos pagalbos mašinos. Viena greitosios mašina nuvažiavo, pasakė, kad žmonės negyvi. Nužudyti du vyrai. Nuėjau pažiūrėti. Ant žemės gulėjo du vyrai: vienas stambus, vyresnis, gražia juoda barzda ir plaukais, peršauta krūtine, antrasis – visai jaunas, lieknas, plonutis, vaikiškas, truputį rausvais plaukučiais, peršautas į pilvą, šviesiai mėlynom kelnėm, kojų pėdos kažkaip keistai pasisukę. Aš nesupratau kodėl, draugas pasakė, kad kojos buvo pervažiuotos tanko. Kažkoks vyras, griebęs moterį už kaklo, privedė ją prie nužudytųjų ir šaukė: “Žiūrėk, žiūrėk ir neužmiršk”. Moteris klaikiu balsu verkė, girdėjosi šūviai. Leidomės žemyn link gyvenamųjų namų. Išgirdau kalbant angliškai, pamačiau du japonus su filmavimo aparatūra. Griebiau kažkurį už drabužių, kažkodėl šaukdama “idiom, idiom” ir nutempiau prie nužudytųjų. Jie filmavo, atbėgo kiti žmonės ir nusitempė juos kažkur kitur. Iš bokšto lėkė šviečiančios kulkos. Apačioje “dirbo” du tankai. Vienas sukinėjo į žmones nukreiptą vamzdį, kilnojo aukštyn, žemyn. Žmonės šaukė “fašistai”. Kabinosi ant tanko vamzdžio. Tankas pastoviai daužė šalia stovėjusį autobusą. Staiga iš bokšto išgirdom balsą, sakantį: “Parlamentas paimtas, valdžią paėmė darbininkai ir valstiečiai, apsišaukėliai nuversti”. Pasidarė taip klaiku, kad mes kaip apduję pasiekėme gatvę, kažkokia lengvoji mašina mus nuvežė į stotį. Miestas buvo tuščias, staiga užėjo noras eiti prie AT rūmų, nors ir užimtų. Patraukėm link AT rūmų, sutikom moteris, sužinojom, kad AT dirba. Atgavau viltį. Aikštėje buvo daug žmonių. Atėjusieji iš Televizijos bokšto pasakojo, ką matė. Apie 7.00 val. žmonių labai sumažėjo, apėmė nerimas, kad tik neatvažiuotų tankai šiuo metu. Apie 8.30 val. į aikštę priplūdo minios žmonių. Stovėjom prieš įėjimą į AT. Per pamaldas žmonių veidai buvo ramūs, labai nuramino kunigo žodžiai, jis suteikė paskutinį patepimą, atrodė, tokia Dievo valia, taip ir turi būti. Rūsti buvo valanda, tačiau niekas nesitraukė iš aikštės. Iš AT rūmų kalbėjo mūsų parlamentarai. Neužmirštami mūsų AT pirmininko žodžiai: “Jei reikės ir mirsim”. Meldžiau Dievo, kad globotų mano vaikus ir anūkėlę, baimės nebuvo jokios. Išgirdom tankų urzgimą prie statomo namo. Žmonės skandavo “Lietuva!”, “Laisvė!” Buvo didingos minutės, kurių neįmanoma pamiršti. Dėkinga likimui, kad teko tai pergyventi. Po keliolikos minučių AT pirmininko pavaduotojas Stankevičius pranešė – atvažiavo delegacija iš Maskvos. Tą pačią minutę supratau, kad paliaubos, iš karto atsipalaidavau ir pravirkau.
1991 m. sausio 26 d.