Aš, Valiūnaitė Jolita, VU Gamtos fakulteto V kurso studentė, kartu su savo grupės draugėmis 1991 m. naktį iš sausio 12 į sausio 13 d. apie 01.30 val. atėjome budėti prie RTV komiteto Konarskio gatvėje. Buvo ramu, žmonės dainavo ir šoko griežiant armonikai, kiti klausėsi televizijos žinių. Buvo jau 1.00 val. ir mes nusprendėme eiti į bendrabutį Čiurlionio gatvėje. Jau prie “Sigutės” parduotuvės išgirdome nežmonišką tankų riaumojimą ir griausmą. Mes pribėgome prie skardžio, esančio už mūsų bendrabučio, ir pamatėme baisų vaizdą – tankai judėjo gatve, paskui važiavo greitosios pagalbos mašinos ir daug lengvųjų automobilių. Mes nusprendėme, kad tankai važiuos arba į Karoliniškes prie Televizijos bokšto, arba prie RTV komiteto. Mes puolėme kiemais bėgti prie komiteto, atbėgome ten per kelias minutes (dar nebuvo 2.00 val.). Šaudydami į orą Konarskio gatve pravažiavo tankai. Mes skandavome “Lietuva!, Lietuva!”, kad negirdėtume jų baisaus trenksmo. Po to tankai greitai grįžo ta pačia gatve atgal ir sustojo prie RTV komiteto, vis šaudydami į orą. Žmonės susiglaudė arčiau įėjimo į pastatą ir skandavo. Išlipę desantininkai pradėjo į minią mėtyti sprogstamuosius paketus (aš ir kiti iš pradžių nesupratome, ką jie ten į mus mėto). Baisus trenksmas ir dūmai pasklido ant mūsų. Pro ašaras mes šaukėme “Lietuva!, Lietuva!” Kadangi aš su draugėmis stovėjau prie pat įėjimo į komitetą ir mus dengė žmonių minia, nuo sprogstamųjų paketų mes nenukentėjome. Be to, šalia stovėję žmonės vienas kitą ramino, kad šaudoma tuščiais šovinių. Pasinaudoję sumaištimi ir tuo, kad nėra žmonių iš kitos pusės (į dešinę nuo įėjimo), desantininkai išdaužė stiklinį fligelį, nustūmė ten stovėjusius kelis policininkus ir sulipo į pastato vidų. Žmonės pradėjo šaukti, kad reikia vyrų desantininkams sulaikyti. Iš minios puolė apie 10 vyrų ir įbėgo į pastatą paskui ten įsiveržusius desantininkus. Netrukus juos desantininkai iš ten išvarė. Mačiau vieną vyrą, kuriam buvo sukruvinta ausis ir ranka. Ant laiptų vyrai dar bandė aiškintis su vienu iš desantininkų (matyt jų vadu, jis buvo apie 40 m. amžiaus). Tačiau tas automato buože nustūmė mus, stovėjusius ant laiptų, ir atstatė automatą.
Žmonės jau buvo išsisklaidę aplink pastatą, mašinų stovėjimo aikštelę. Po to, kad visiškai būtų išvaikyti žmonės nuo pastato, pradėjo važiuoti tankai. Mačiau, kaip tankai apšviečia žmones, atsuka vamzdį ir tiesiai važiuoja. Tankai jau važiavo per mašinas, stovėjusias aikštelėje, per žolę, medelius link pastato. Vieno vyro padedama pasiekiau gatvelę, toliau mes užlipome ant aukšto bordiūro prie metalinės tvoros, esančios šone nuo RTV pastato. Matėme, kaip tankai, vaikydami žmones, privažiuoja prie pat pastato laiptų. Vis šaudė.
Tada mes puolėme bėgti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, galvodami, kad dabar, kai šie išgamos užgrobė RTV pastatą, puls ir AT. Bėgo labai daug žmonių prie AT pastato. Bebėgdami mes pamatėme, kad Televizijos bokšte nebedega šviesos, supratome (bet irgi abejojome, nenorėjome tikėti, nes žinojome, kad jį saugo labai daug žmonių), jog ir Televizijos bokštas užgrobtas.
Prie AT rūmų buvo labai daug žmonių. Deputatai vienas po kito kreipėsi į minią, kad išsiskirstytų, kad mes nerizikuotume savo gyvybėmis. Žmonės nesiskirstė. Tada kreipėsi į moteris, kad bent jos eitų namo. Žmonių negalėjo paveikti jokie deputatų liepimai ir prašymai skirstytis. Mes buvome pasiryžę stovėti ir saugoti AT rūmus, pasitikti tankus. Tai buvo tokia būsena, kai nebegalvoji apie save, savo gyvybę ar artimuosius... Galvoji tik apie vieną tikslą – apginti savo teisę būti laisvu. Apie 5.00 val. ryto grįžome į bendrabutį, skambinome savo tėvams ir raminome juos, kad mums viskas gerai. Klausėmės Kauno radijo. 9.00 val. ryto vėl buvome prie AT rūmų.
P.S. Kai desantininkai įsiveržė į RTV pastatą, pasigirdo iš vidaus šauksmai “ubili svoiego”. Supratome, kad desantininkai (tyčia ar netyčia) nušovė saviškį.
1991 m. sausio 19 d.