VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Valenta Valentinas, Vytauto
profesija: inžinierius
pareigos: Kauno profsąjungų kultūros rūmų direktoriaus pavaduotojas.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Televizijos bokšto šturmas.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 01 13 apie 1.30 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Šūviai girdėjosi apie 1 valandą.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?:
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 17
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Aš, Valentinas Valenta, gyvenantis Kaune, sausio 13-osios naktį su žmona ir mano pusbroliu Sarapu Klaudijumi ir jo žmona buvome prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje. Apie 1.00 val. nakties, kadangi buvo ramu, nuvykome pavalgyti į “Kauno” valgyklą Savanorių prospekte. Ten ir išgirdome pirmus tankų šūvius. Išbėgę į lauką pamatėme Žemaitės ir Savanorių pr. sankryžoje važiuojančių šarvuočių ir tankų koloną. Šaudymas intensyvėjo. Per radiją pranešė, kad Karoliniškių link važiuoja šarvuočių kolona. Nusprendėme važiuoti prie Televizijos bokšto. Netoli nuo bokšto aplenkėme šarvuočių koloną (buvo septynios mašinos). Išlipę iš automobilio pamatėme tokį vaizdą – gatvių sankryžoje žmonių ir mašinų užblokuoti stovėjo du tankai ir keli šarvuočiai. Žmonės skandavo “Lietuva!”, “Laisvė!”, “Gėda!” Vienas tankas laikas nuo laiko paleisdavo tirštų baltų dūmų užtvaras, kitas tankas bokštelio patranka bandė nustumti autobusą, daužė jį. Šarvuočių kolona, kurią mes aplenkėme, važiavo, kaip vėliau supratome, supti bokšto iš kitos pusės. Tuo metu stovėjome per 10 m nuo tanko, kuris sukinėjo savo vamzdį virš žmonių galvų. Žmonės stovėjo, nesitraukė nė žingsnio. Nutarėme užlipti ant kalno, kad galėtume, reikalui esant, greičiau pasiekti bokštą. Užlipus ant kalno, tankas nukreipė savo vamzdį į mus ir šovė vieną, antrą kartą – žmonės nesiskirstė ir nebėgo. Kitoje bokšto pusėje pasigirdo automatų, kulkosvaidžių, šarvuočių patrankų šaudymas. Supratome, kad bokštas supamas. Netoliese patvoriu pamatėme pravažiuojančius šarvuočius. Jie važiavo tiesiai į žmones ir nustūmė juos nuo kalno. Kartu nulėkėme ir mes. Šarvuočiai, nustūmę žmones nuo kalno, apsisuko ir nuvažiavo bokšto link. Tankai šaudė toliau. Žmonės bėgo prie namų, bandė slėptis, tačiau nuo didelio garso ir oro bangų dužo langų stiklai, žmonės, neturėdami kur dingti, klaupėsi kur stovėjo ir meldėsi, verkė. Mes tuo metu buvome prie greitosios pagalbos mašinos, kuri jau buvo pilna sužeistųjų. Prie bokšto girdėjosi intensyvus automatų šaudymas. Maždaug po pusvalandžio kariškiai iššovė raudoną raketą, šaudymas aprimo. Supratome, kad šturmas baigėsi. Pasibaigus šturmui, dalis žmonių išvažiavo prie AT rūmų, bet daugelis liko prie bokšto.
Tai, ką pamatėme, niekada neužmiršime. Žmonės neišsigando. Baisiausia buvo tai, kad esi bejėgis ir negali sustabdyti sužvėrėjusių okupantų. O sustabdyti juos būtina.
1991 m. sausio 17 d.