Pasakojimas apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius Vilniuje, prie Televizijos bokšto

Autobusu į Vilnių atvažiavome sausio 12 d. apie 20 val. Autobusą pastatėme netoli bokšto. Buvome susitarę kas dvi valandos grįžti prie jo. 22 val. susirinkę pavakarieniavom. Vėliau atvažiavo “Armonikos” ansamblis. Jam išvažiavus, apie 1 val. mes nuėjome prie bokšto. Ten jaunimas šoko ir dainavo. Praėjo keli vyrai su garsiakalbiais, pranešdami, kad Konarskio gatvėje desantininkai daužo rūmus. Jie mūsų paprašė, kad eitume į kitą bokšto pusę, nes ten mažiau žmonių. Mes nuėjome ten, kur kvietė. Ten susikabinom už parankių. Tokių susikibusių žmonių eilių buvo penkios. Daugiausia buvo Pedagoginio instituto ir universiteto studentai. Pamatėm, kaip iš pakrūmės, išlaužę tvorą, atvažiuoja 3 tankai. Privažiavę 4–5 m atstumu nuo mūsų eilių pradėjo šaudyti. Kai pradėjo važiuoti artyn, mes prasiskyrėm. Iš vienos tanketės (aš tik tiek mačiau) iššoko desantininkai ir pradėjo šaudyti iš automatų. Mačiau, kaip keturi vyrai, o vėliau ir dar du, pradėjo vaitoti, kad peršautos kojos. Tada mes bėgom, nes kažkoks vyras, matyt studentas, sušuko – šaudo tikrais šoviniais. Kai kurie žmonės pargriuvo po bėgančiųjų kojomis. Dalis pabėgusių vyrų metėsi atgal prie sužeistųjų. Tuo metu desantininkai šaudė į bokštą, matyt, į tuos, kurie buvo pasikėlę liftu. Mačiau, kaip į greitosios pagalbos mašiną buvo įnešti 2 sužeisti ir 3 negyvi. Vyrų buvo daug ir aš pasitraukiau. Dar buvau palipęs prie bokšto – į jį tebešaudė. Mačiau kaip išmetė mūsų vėliavas. Po to nuėjau žemyn, susiradau žmoną. Pravažiavo dar devyni tankai – matyt prie Parlamento.

Žadėjom prie bokšto būti iki 7 val., tačiau dabar nebebuvo ko saugoti, norėjome važiuoti anksčiau, tačiau trūko dviejų žmonių. 7 val. išvažiavome juos palikę. Mūsų autobusas liko sveikas. Šalia stovėjusias mašinas tankai tyčia lamdė.

1991 m. sausio 17 d.