VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Vaičiulis Vincas Pranas, Prano
profesija: pedagogas
pareigos: docentas.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Buvau prie Televizijos bokšto naktį, kai sovietų armija ginklu jį užgrobė. Kariškiai šaudė į žmones, mušė juos, elgėsi žvėriškai.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, prie Televizijos bokšto. Aš stovėjau prie pat bokšto, kai sovietų armija su ginklu jį puolė.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 metų sausio 12-13 d. naktį. Prasidėjo 13 d. apie 1.40 val., bokšto šturmas tęsėsi apie 2 valandas.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Prasidėjo prieš 1.40 val., bokštas buvo užimtas truputį po 2.00 val. Tačiau žmonių šaudymas ir jų vaikymas tęsėsi beveik iki 5.00 val. ryto.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Aš atėjau vakare ir buvau pasirengęs budėti prie bokšto visą naktį. Prieš šturmą visi susispietėme aplink bokštą ir pasiryžome nepraleisti kariškių. Susikibome už parankių.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Aš buvau susikibęs su 2 nepažįstamais vyriškiais.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?: Aš stovėjau netoli centrinio įėjimo į bokštą. Jį apsupo tankai. Kariškiai į mus šaudė, mėtė sprogstamuosius paketus.
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 07
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
1991 m. sausio 12–13 dienos naktį apie 2.00 val. sovietų okupacinė armija padarė baisų nusikaltimą prie Televizijos bokšto, Vilniuje
Jau sausio 11–12 dienomis sovietų armijos kariškiai siautėjo Vilniuje, užgrobdami Spaudos rūmus, Krašto apsaugos departamentą ir kitus svarbius Lietuvos valstybinius objektus, panaudodami ginklą prieš taikius gyventojus. Šie grubūs kareivių veiksmai labai sujaudino Lietuvos piliečius. Sunerimę daugelis gyventojų rinkosi prie kitų svarbių objektų, stengdamiesi nors savo buvimu apsaugoti juos nuo užpuolimo. Aš irgi negalėjau likti nuošalyje, nes jaučiau pareigą kuo nors prisidėti prie atkurtos Lietuvos valstybės stiprinimo. Laisvu nuo darbo metu, o taip pat naktimis stengiausi budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie Televizijos bokšto, netoli kurio aš gyvenu. Žmonių susirinkdavo labai daug. Nors ir susijaudinę, bet visi nusiteikę draugiškai: dainuodavo, šokdavo, mitinguodavo, skanduodavo “Lietuva!”, “Laisvė!” Gerieji žmonės susirinkusius ir sušalusius tėvynainius naktimis vaišindavo arbata, kava, sumuštiniais. O kėdainiškiai buvo atvežę pilną mašinos ką tik iškeptų bandelių ir karštos arbatos. Ir taip kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą.
Sausio 12 dienos vakarą aš kažkaip intuityviai jaučiau didelį nerimą, visi požymiai rodė, kad kariškiai šiąnakt bandys vėl užimti kai kuriuos svarbius objektus. Apsisprendžiau – budėsiu visą naktį prie Televizijos bokšto. Ir šį vakarą kaip niekad buvo susirinkę daug žmonių. Skambėjo dainos, muzika, vyko anekdotų vakaronė. Nors nuotaika buvo nerami. Ypač po to, kai apie 24.00 val. buvo perduoti nauji Lietuvos radijo šaukiniai ir diktorius prašė gerai juos įsiminti, tai kartodamas keletą kartų. Tačiau žmonių prie Televizijos bokšto nemažėjo. Čia jų buvo susirinkę gal 7–9 tūkstančiai. Ypač daug jaunimo. Nors buvo ir mano amžiaus, t.y. 50–60 metų vyrai ir moterys, o ir dar vyresnių. Pamenu tris pagyvenusius vyriškius, stovinčius bokšto papėdėje prie įėjimo. Užkalbinęs juos sužinojau, kad visi jie dzūkai, gyvena Vilniuje, labai patriotiškai nusiteikę ir pasiryžę savo kūnais ginti Lietuvos nepriklausomybę. Vienas jų sakė, kad išeidamas iš namų esą atsisveikino su žmona ir vaikais ir nebijąs mirti už Lietuvos nepriklausomybę.
Ir štai priartėjo ta lemtinga valanda. Per vietos radiją išgirdome, kad link Televizijos bokšto pajudėjo tankai ir kita karinė technika. Maždaug apie 1.40 val. jau čia pat pasirodė karinės technikos kolona. Pasigirdo pirmieji pabūklų šūviai, kurie sudrebino orą ir atrodė, kad ant mūsų griūva bokštas. Žmonės neišsigando, susispietė glaudžiau aplink Televizijos bokštą. Didžiulė žmonių minia užtvėrė bet kokį priėjimą prie TV bokšto. Aš stovėjau truputį kairiau nuo centrinių durų. Už manęs stovėjo mažiausiai 7–9 eilių žmonių siena. Aš buvau antroje eilėje nuo priekio. Šalia manęs stovėjo du vyriškiai. Mes susikibome už parankių. Buvome pasiryžę nepraleisti kariškių prie bokšto. Pabūklo šūviai mūsų neišgąsdino. Mes skandavome “Lietuva!”, “Laisvė!” O iš radijo imtuvų jau sklido nerimastingas Televizijos vakaro žinių vedėjos E. Bučelytės balsas. Girdėjosi šūviai. Supratau, kad šturmuojamas Radijo ir televizijos komiteto pastatas. “Jie jau įsiveržę į vidų. Pirmame aukšte vyksta šaudymas... Desantininkai jau antrame aukšte... Mes dar gyvi... Mes laikomės...”, – tai buvo paskutinės diktorės frazės. Jos balsas nutrūko.
Kas vyko žemiau, t.y. prie įėjimo į Televizijos bokštą pastato, o taip pat pačioje Sudervės gatvėje, galėjome tik spėlioti: girdėjosi šaudymas iš pabūklo, vėliau kulkosvaidžio, žmonių šauksmai. Viskas susiliejo į kažkokį chaosą. Bet tai tęsėsi neilgai. Greitai pamatėme, kad TV bokštą supa tankai iš visų pusių. Jie pralaužė tvorą ir priartėjo prie pat mūsų 2–3 metrų atstumu, kitur – dar arčiau, nes girdėjosi žmonių klyksmas – sustojęs tankas kelis kartus iššovė ir labai apsvaigino. Žmonės nesitraukė. Tada iššokę iš tankų kažkokios žmogystos negyvais veidais pradėjo į mus šaudyti iš automatų, tikriausiai virš galvų ar žemyn. Mes šaukėme “Lietuva!” Tada, kairiau nuo manęs, už nugaros pasigirdo sprogimas ir išsiveržė aitrios dujos. Išgirdau moterų klyksmą. Kažkas degė. Ir tada desantininkai automatų buožėmis pradėjo mušti žmones ir per jų galvas veržtis prie bokšto. Mačiau, kaip kairėje pusėje stovėjęs vyriškis smūgiu buvo partrenktas, buvo mušamos ir moterys. Taip desantininkai skynėsi kelią per mušamus ir pargriautus žmones link bokšto. Prišokę prie lango jėga jį išdaužę įsiveržė į pirmą aukštą. Girdėjosi rusiški keiksmai ir automatų šūviai. Pirmame aukšte esantys žmonės kariškiams pastojo kelią. Mačiau, kaip vaikinas, paėmęs priešgaisrinę žarną paleido vandenį, tačiau jis buvo greitai nublokštas ir vanduo tekėjo savaime. O dūmai sklido iš visų pusių, griaužė mums akis, gerklę, aš net nepamenu, kaip aš atsidūriau už tankų. Tačiau vieni kitus drąsinome ir nesitraukėme. Dabar jau šaukėme ne “Lietuva!”, o “fašistai”. Į mus buvo atsukti patrankų vamzdžiai, o desantininkai šaudė į mus iš automatų. Maniau, kad jie šaudo tuščiais šoviniais, bet greitai įsitikinau, kad ne. Mačiau, kaip vienas žurnalistas, nešinas kamera, susiėmęs už galvos ėjo link greitosios medicinos pagalbos mašinos, o kitą vyriškį jau išnešė ant rankų.
Mūsų policininkai buvo drąsūs: stovėjo prie bokšto pirmose gretose, t.y. tarp desantininkų ir žmonių minios, bet jie irgi buvo beginkliai ir nieko negalėjo priešpastatyti brutaliai jėgai. Mes tik stengėmės kiek galima apsaugoti moteris ir vaikus, prašydami juos pasitraukti toliau.
Po bokšto užėmimo policininkai bandė žmones įkalbėti pasitraukti tolyn. Aš, kaip ir kiti, nepaklausiau. Tada tankai manevruodami mus stūmė nuo skardžio į gatvę, kareiviai iš automatų šaudė į beginklius žmones. Ir šiame žmonių aimanų ir šūvių chaose pasigirdo iš kariškių garsiakalbio balsas. Atpažinau, kad tai Jermalavičiaus įrašytas tekstas. Buvo sakoma, kad “visą valdžią paėmė Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas, Lietuvos Aukščiausioji Taryba neteko galios, kad ji jos niekada ir neturėjo. Todėl prašome visus žmones ramiai skirstytis į namus, ten jūsų laukia tėvai, broliai, vaikai. Dabar bus liaudies valdžia, kuri gins darbininkus, valstiečius, inteligentiją. Broliai ir sesės...” Štai tokias nesąmones skleidė ir keletą kartų kartojo iš kariškių ruporo. Atrodė, kad vėl viskas grįžta į 1940 metus: toks pat begėdiškas melas, brutalus jėgos naudojimas, kurtinanti bolševikinė demagogija. Ir apėmė mane kažkoks iki šiol nepatirtas jausmas: tai nebuvo pyktis, bet kažkoks šlykštumas, lyg būtum prarijęs svetimkūnį.
Daugelis žmonių ir toliau nesiskirstė. Sutikome grupę užsienio žurnalistų. Jie kalbėjo angliškai. Kiekvienas stengėsi pasakyti, ką jis matė, išgyveno. Aš tik spontaniškai ištariau, kad visa tai, kas čia vyko, yra juodžiausias tarybinis fašizmas (it is a block sovietish fashism). Gerai, kad šiuos tragiškus įvykius matė ir įamžino daugelis žurnalistų. Bolševikams nepavyko nuslėpti šio nusikaltimo, nors jis buvo vykdomas tamsoje, slaptai. Anglijos žurnalistai užtikrino mus, kad pasaulis tikrai pamatys šiuos vaizdus jau kitą dieną. Buvome dėkingi jiems, kad rizikuodami savo gyvybe įamžino taikių žmonių žudynes sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Vilniuje.
Jau praėjo kelios valandos po TV bokšto šturmo, bet žmonių dar buvo gausu. Jie būriavosi prie sudaužytų mašinų, piktinosi barbariškais veiksmais ir tarėsi, ką toliau reiks daryti. Gaudėme radijo bangas, nes nežinojome, kas vyksta mieste. Bet čia pat pasigirdo dar vienas kariškų mašinų kolonos kauksmas. Pro mus pralėkė tanketės ir transporteriai (ar kaip ten jas vadina?). Lėkdamos negrabiai užkabino lengvąjį automobilį ir jį sutraiškė. Atlėkę prie bokšto, kelis kartus iššovė į bokšto kupolą. Supratome, kad bokšto gynėjai dar yra ten. Bandžiau iš arčiau pažiūrėti, bet kareiviai neleido. Kiek tamsoje matėsi, galima spėti, kad prie bokšto vyko kažkoks judėjimas. Maniau, jog atvykusieji pakeis čia esančius kariškius ar tankus. Tačiau šios atvykusios mašinos ilgai čia neužsibuvo. Gal jos kažką atvežė arba išvežė iš bokšto, nes po kurio laiko visos išvyko atgalios.
Tuo pačiu metu buvo atvažiavusios 4 ar 5 lengvosios mašinos su taksi ženklu, kurios tiesiai nuvažiavo prie bokšto. Atgal jos sugrįžo jau be žmonių. Vieną jų su ženklu JND taksi sustabdžiau ir paklausiau vairuotojo, kokius žmones jis atvežė, iš kur ir kokiu tikslu. Vairuotojas tepaaiškino, kad atvežė du vaikinus iš Radijo ir televizijos komiteto pasižiūrėti, kas čia vyksta. Tikriausiai galėjo būti atvežti kažkokie specialistai.
Dar šiek tiek pabuvęs, aš išėjau namo. Apie 6.00 val. įsijungiau radijo imtuvą. Apie įvykius Vilniuje informavo “Laisvė”(Svoboda). 8.00 val. išvažiavau prie Aukščiausiosios Tarybos.
Apie savo sveikatą net negalvojau: ne tai rūpėjo. Tačiau vienos medikės raginamas nuėjau į Vilniaus I-ją ligoninę pas neuropatologą Traumatologijos skyriuje. Mane apžiūrėjo ir davė nukreipimą į 2-ąją ligoninę Subačiaus gatvėje, kur ir buvo paskirtas gydymas.
Sausio 14 d. kartu su Mokytojų sąjungos aktyvu išsiuntėme telegramą SSRS prezidentui M. Gorbačiovui, išreikšdami pasipiktinimą, o aš išsiunčiau asmeniškai savo vardu, kaip tų kruvinų įvykių liudininkas. Telegramą baigiau tokiais žodžiais “Aš bjauriuosi tais, kurie davė įsakymą šaudyti, ir tais, kurie šį įsakymą įvykdė”.
Sausio 17 d. savo parodymus aš pateikiau Lietuvos generalinei prokuratūrai.
1991 m. vasario 7d.