Naktį iš š.m. sausio 12-osios į sausio 13-ąją, išgirdę kvietimą nuskubėjome prie Ministrų Tarybos. Paaiškėjus, kad Ministrų Tarybai grėsmė praėjo, ruošėmės grįžti prie Aukščiausiosios Tarybos, bet sutikome draugus, kurie pasiūlė mašina apvažiuoti ir kitus budėjimo taškus. Konarskio gatvėje, prie Radijo ir televizijos komiteto, įprastine šiomis dienomis tvarka budėjo žmonės. Jie šoko, linksmino vienas kitą. Vėl sėdome į automobilį ir pasukome link Televizijos bokšto. Nuvykome Sudervės gatve ir prie gyvenamųjų namų pastatėme mašiną. Tuo pat metu išgirdome riksmą “tankai!” Sudervės gatve judėjo tankų kolona. Pirmasis tankas Nr. 210 sustojo priešais kalną ir nukreipė vamzdį į TV bokštą bei į ant kalno stovėjusius žmones. Minia tanką pasitiko šūksniais “Lietuva!”, “Laisvė!”, “gėda!”. Tankas paleido aitrių dūmų debesis ir salves atitinkamais intervalais. Minia skandavo, nesitraukė, tik pritūpdavo nuo smūgio bangos. Maždaug po 15 min. į gyvenamųjų namų pusę (kiek pati mačiau) jau iš bokšto pasipylė šūviai. Su drauge griuvome ant žemės – draugė kniūbsčia, o aš ant nugaros, mat paskutiniu momentu bandžiau tarp žmonių pamatyti savo pusbrolį. Šūviai ir toliau nesiliovė, bet jau netiesiogiai mūsų kryptimi. Savisaugos vedama pasitraukiau į artimiausią kiemą, bet tuoj pat išslinkau ieškoti pusbrolio. Gretimo namo kieme jau gulėjo trijų vyriškių lavonai. Paprašiau žmonių juos apšviesti. Ten gulėjo du vyriškiai ir paauglys. Moterys, pamatę šį šiurpinantį vaizdą, puolė kopti į kalną, krūtines atsukdamos tanko vamzdžio kiaurymei. Man susidarė įspūdis, kad būtent šie mirtini šūviai galėjo būti tik iš bokšto (ten, matyt, jau buvo pirmieji užgrobėjai), nes tuo metu šaudė kaip tik iš bokšto, o ne iš greta esančių tankų. Ar ne taip buvo bandoma inscenizuoti grūmojimą ginklu toliau nuo bokšto (už kalno) stovintiems tankams. Nuo kalno žemyn bėgo vis daugiau žmonių, sakančių, kad bokštas užimtas, o anapus kalno laukas nuklotas žmonių kūnais.
1991 m. sausio 17 d.