VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Tamošiūnas Žilvinas, Julijono
profesija: VPI III kurso studentas
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Sovietų armija karine jėga užėmė Televizijos bokštą.
2.2. KUR ĮVYKO?: Televizijos bokšte.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m., naktį iš sausio 12 į 13 d..
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Nuo 1.45 iki 4 val.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Iš vidaus gynėme bokštą.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 11
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
1991 m. sausio 11 d. buvau VPI ir klausiausi radijo. Sužinojau, kad užimti Spaudos rūmai ir nusprendęs, jog kitas objektas bus Televizijos bokštas, greitai nuvykau ten. Atėjęs prie bokšto pamačiau, kad jaunimas viduje ruošiasi gynybai. Pasisiūliau jiems padėti. Jie mane priėmė, kaip vėliau sužinojau, tai buvo krašto apsaugos vaikinai iš Rokiškio ir Vilniaus. Tarp jų buvo ir tokių kaip aš, t.y. padėjo ir ne kariai. Paskambinau kurso draugui R.Barčiui, kuris po poros valandų atvyko. Susipažinau Andrium (VU I kurso Teisės fakulteto studentu), Kaušyla Žilvinu (vilnietis). Iš viso mūsų bokšto viduje buvo 40 žmonių. Ginkluoti buvome “iki dantų”: pagaliais, armatūra, vamzdžiais ir viskuo kitu, kas buvo po ranka. Mes jautėmės “visiškai” saugiai, kadangi turėjome vieną raketinį pistoletą, net su dviem raketom. 40-čiai vyrukų su tokia ginkluote jokie tankai ir desantininkai su automatais nebaisūs.
Naktį iš 11 į 12 d. kėlėmės keturis kartus, nes mums pranešdavo, kad važiuoja tankai Televizijos bokšto link, tačiau nieko tą naktį neįvyko.
Visi kruvinieji įvykiai pas mus prasidėjo 13-osios naktį 1.45 val. Aš gyniau, žiūrint iš vidaus, nuo centrinio įėjimo į dešinę. Aplink bokštą buvo labai daug žmonių. Iš kairės pusės atbėgo paklausti, ar pas mus matosi kareiviai, iš mūsų pusės dar nebuvo, iš kairės jų ėjo jau labai daug, gal 40–60 žmonių. Po to paskambino Jonas ir pasakė, kad mes apsupti. Buvo 1.48 val., kai aš pamačiau, jog iš mūsų pusės važiuoja tankai. Jų buvo labai daug, gal 8. Pirmas tankas, privažiavęs prie pat žmonių, sustojo, matyt, kiti pasuko dešiniau. Važiuodami šaudė iš pabūklų, nuo ko drebėjo stiprūs bokšto langai. Tuoj pat atsukom čiaupus ir paleidom vandenį. Mes turėjome vieną žarną ir kairiau buvo dar viena, tačiau nebuvo spaudimo, nes toj kitoj žarnoj buvo storas antgalis. Desantininkai pradėjo mėtyti sprogstamuosius paketus prie lango, kad atitrauktų žmones. Paketai sproginėjo tarp žmonių, nors jie ir buvo stipriai prisispaudę vienas prie kito. Nuo sprogstamųjų paketų liepsnos kilo gal 0,5 m virš žmonių galvų. Visi skandavo: “Lietuva!”, “fašistai!”, tačiau niekas nesitraukė. Tankai staigiais judesiais judėjo ant žmonių. Žmonės pradėjo trauktis nuo bokšto.
Mes nusprendėme išeiti (tiksliau taip liepė daryti vadas tik paskutinę minutę). Gal tiksliau Rytas sušuko “daužom langą”. Aš mečiau vazoną su gėle, bet efektas buvo atvirkštinis: dužo ne langas, o vazonas. Rytas tada metė medinį stendą, nuimtą nuo sienos, langas tiktai įskilo. Kažkuris iš vaikinų prišoko ir su armatūra išdaužė langą. Išėjus į lauką aš mačiau jau išėjusius, sprendžiau iš to, kad mūsiškiai, nes jie buvo su dujokaukėmis. Mums išeidinėjant, kairėje pusėje jau veržėsi desantininkai.
Tunelį gynė rokeriai. Tačiau jų taip ir neišvydome atbėgant pas mus...
Išėję į lauką pradėjome po truputį trauktis, nes tankai pradėjo judėti ant žmonių. Nuo kažkurio tanko per garsiakalbį girdėjosi lietuviškas balsas: “Broliai ir seserys, skirstykitės namo, Parlamentas jus pavedė, valdžia mūsų rankose (Nacionalinio gelbėjimo komiteto)”.
Kai buvome apačioje į greitosios pagalbos mašiną šešiese atnešė žmogų, kurio kojos karojo lyg “ant siūlo”. Greitosios buvo pilnos, sužeistuosius nešė ir į lengvuosius automobilius. Po kurio laiko mes išėjome namo.
Ryte atsikėlęs pasiėmiau savo batus. Jie buvo aplipę purvais ir nudžiūvusio kraujo dėmėmis...
P.S. Kai mes buvome jau atsitraukę ir perlipę per tvorą, stebėjome iš apačios – tankai vaikė žmones viršuje, stūmė ne lėtai, o staigiai važiuodami, sustodami, staigiai sukdamiesi ir vėl greitai važiuodami. Nebuvo garsinio signalo ir judėjo ne lėtai, kaip sako generolai. O tas “garsinis signalas” – tai šūviai iš pabūklų, gan dažnai ir šūviai iš automatų, kurie beveik ir nenutildavo. Visa tai dar girdėjome maždaug iki 4 val. nakties būdami Viršuliškių rajone.
1991 m. vasario 11 d.