VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Šukšterienė Saulė, Viktoro
profesija: gydytoja.
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Sovietų Sąjungos karinės pajėgos užgrobė Lietuvos Respublikos Radijo ir televizijos komitetą.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, Konarskio gatvėje, prie Radijo ir televizijos komiteto.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d., 2.00 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apytikriai 15–20 min.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Stovėjau minioje su visais Lietuvos žmonėmis, kurie tikėjosi apginti komitetą.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Su sūnum.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 31
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Prie Radijo ir televizijos komiteto budėjome sausio 11 d. (nuo 10 val. iki 4.00 val. ryto) ir sausio 12 d. (nuo ryto iki 23.00 val.). Kadangi gyvenu 300 metrų nuo komiteto vidurnaktį nuėjau pavakarieniauti į namus. Sūnus grįžo prie komiteto, kur tuo metu buvo susirinkusi kelių tūkstančių žmonių minia. Žmonės bendravo, drąsino vienas kitą, žiūrėjo televizorių. Liudiju, kad nemačiau nė vieno ginkluoto nei šaunamaisiais ginklais, nei peiliais. Nors sausio 11 d. prie Spaudos rūmų buvo peršautas vaikinas, mes net neįsivaizdavome, kad galimas rimtesnis karinis susidorojimas su beginkliais žmonėmis. Žmonės grupavosi dviejose vietose – prie centrinio įėjimo (jis buvo užblokuotas trimis keleiviniais autobusais) ir prie šoninio įėjimo, kuris buvo apšviestas prožektoriumi...
Kolona tankų ir šarvuočių su desantininkais dideliu greičiu atvažiavo nuo K.Požėlos gatvės pusės. Keturi ar penki Konarskio gatve nulėkė centro link. Kolonos gale važiavę sustojo prie centrinio įėjimo, iš karto prasidėjo šaudymas ir iš tankų (tuščiais šoviniais), ir iš automatų. Šaudė į žmones, į pastatą, mačiau ir trasuojančių kulkų pėdsakus į viršų. Žmonės klykė, visi skandavome “fašistai!”, “Lietuva!” bei kitus šūkius. Tuo pat metu per garsiakalbį (matyt nuo tanketės) lietuvių kalba prabilo vadinamasis “Nacionalinio gelbėjimo komitetas”. Įrašas, manau, buvo ruoštas dieniniam puolimui, nes per šūvius ir žmonių klyksmą girdėjom sakinius: “Moterys ir vaikai išeikite” (vaikų 2 val. nakties nebuvo), “... mes norime laimės darbo žmonėms...” (tuo pat metu daužė automatų buožėmis darbo žmones). Kreipimosi pabaigoje aiškiai girdėjau pavardę Jermalavičius. Minia nesiskirstė, o dalis žmonių nuo šoninio įėjimo durų puolė prie centrinio. Tuo metu buvome apmėtyti dūminiais paketais (tai buvo ne ašarinės dujos) ir nežiūrint, kad pradėjau dusti nuo dūmų ir nervinės įtampos, aiškiai mačiau į minią bėgančius desantininkus su nedideliais automatais rankose. Jų buvo 30, o gal ir daugiau, visi aukšto ūgio su šalmais. Šokiravo šių žvėrių veidai – akys stiklinės kaip bepročių, lūpos sukąstos. Esu įsitikinusi, kad jų būsena netiko normaliam sveikam žmogui...
Prie mokyklos privažiavo keleivinis autobusas, iš kurio iššoko apie 30–40 vyrų su policininkų uniformomis ir nubėgo link šoninio įėjimo. Jie nešaudė ir žmonių nemušė: kažką aiškino, bet per šūvius, dūžtančių langų triukšmą ir sužeistųjų riksmus, nieko nebuvo įmanoma suprasti. Mačiau, kaip tankas per pievelę pasuko tiesiai į minią ir nesustodamas spaudė ją prie šoninio įėjimo. Žmonės skyrėsi į šalis, ar ką sutraiškė – nemačiau, nes man prasidėjo bronchinės astmos priepuolis ir sūnus nutempė namo.
Kai įėjome į butą buvo 2.20 val., televizorius neveikė, radijas tylėjo. Iš karto prabilo Sitkūnų radijo stotis iš Kauno.
6.30 val. dar kartą grįžome kiemais prie Radijo ir televizijos komiteto, tikėdami gal dar yra sužeistų ir jiems reikalinga pagalba. Iš pastato buvo girdėti triukšmas – daužomi baldai bei dūžtantys stiklai. Kadangi jau prašvito, tai aiškiai mačiau grupę (15-20) civiliai apsirengusių vyrų su raiščiais ant rankų...
1991 m. sausio 31 d.