VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Strazdienė Valentina, Motiejaus
profesija: biologė
pareigos: Lietuvos MA Ekologijos institutas, vyr. mokslinė bendradarbė.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Gyvename Televizijos bokšto papėdėje. Naktį iš sausio 12 į 13-ąją pažadino stiprus sprogimas. Po langais pamatėm tankus šaudančius iš patrankų. Tai įvyko apie 1.30 val. Skubiai nubėgome prie pat bokšto, kur stovėjo labai daug žmonių. Atsistojome vakarų šiaurės kryptimi. Tankai vis šaudė ir šaudė, kartais paleisdami dūmų uždangą. Po 20–25 min. tankai jau riedėjo palei bokštą, o iš sunkvežimių iššokę desantininkai pradėjo šaudyti ir buožėmis daužyti langus. Kareiviai, buvusieji prieš mus, šaudė virš mūsų galvų ir po kojomis. Mes stovėjome tvirtai susikabinę už parankių ir skandavome “Lietuva!” Kareiviai nustūmė mus nuo bokšto ir šaudydami virš galvų ir po kojomis vijo mus iš teritorijos. Mačiau kaip vyrai bandė sulaikyti tanką ir nustumti nuo papuolusių po tanku žmonių.
2.2. KUR ĮVYKO?:
2.3. KADA ĮVYKO?:
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?:
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?:
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Buvome su vyru, prie bokšto, jau atsitraukus nuo jo, susitikau draugus.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 10.
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius.
Neįvykusi ekskursija į TV bokštą
Ypač neramios dienos ir naktys man prasidėjo 1991 m. sausio mėn. 9 d., kai Nepriklausomybės aikštėje buvome pakviesti saugoti TV bokštą. Gyvename jo papėdėje, todėl nusprendėme, kad tai mūsų objektas ir tapome pastoviais jo saugotojais. Dažnai su vyru Stasiu Strazdu ir naktimis ten būdavome. Naktį iš 9 į 10-ąją dieną, kai prie bokšto buvo nelabai daug žmonių, atėjo jauna moteris su vyru, atnešė du termosus arbatos, visus vaišino ir pasisakė esanti čia įsikūrusio ekskursijos biuro ekskursijų vadovė, o šiuo metu auginanti mažą vaiką (beje ji jų turi 3). Moteris buvo sujaudinta žmonių entuziazmo ir visus ten esančius pakvietė užsirašyti į ekskursiją į TV bokštą, kurią žadėjo suorganizuoti sausio 13 d., pažadėjo visiems paskambinti ir nurodyti tikslią valandą…
Sausio 11 d. ryte nuvažiavau į darbą, bet apie 10.30 val. per radiją išgirdau pranešant, kad tankai juda miesto gatvėmis, todėl nieko nelaukdama nutariau važiuoti prie bokšto. Važiuojant 16 troleibuso maršrutu, pamačiau, kad Krašto apsaugos departamentas (buvęs DOSAF pastatas) apsuptas tankų. Kai važiavom pro Spaudos rūmus prieš mūsų troleibusą išniro vienas, paskui antras tankas. Pirmas iš jų vos neužlėkė ant troleibuso. Paskui tankus mačiau važiuojančius du sunkvežimius su kareiviais. Kai sunkvežimiai privažiavo prie Spaudos rūmų iš jų iššoko kareiviai ir pasileido prie žmonių, kurie stovėjo prie pagrindinio įėjimo. Žmonių tą kartą buvo nedaug, gal 100, gal 150. Troleibusas nuvažiavo pirmyn, pasižiūrėjau į laikrodį, buvo 12.13 val.
Sausio 12 d. (šeštadienį) prie bokšto su vyru nuėjome apie 10 val. ryto, pabuvome iki 15 valandos ir žadėjome vėl grįžti prie bokšto 4 val. ryto. Atsigulėm pailsėti, bet apie pusę dviejų nakties iš miego pažadino baisus šaudymas. Pasižiūrėjom pro langą, ogi po langais Sudervės gatvėje netoli viaduko stovi tankai. Skubiai apsirengėm ir tiesiai prie bokšto. Bėgant laiptais kaimynė Rasa Guobienė su mažu vaiku ant rankų laiptinėje paklausė ar neišbyrėjo mūsų langai, atsakiau, kad ne.
Prie bokšto buvo labai daug žmonių, daug jų buvo gatvėje prie administracinio pastato, o prie pat bokšto gal 6–7 eilės aplink jį. Mes atsistojome veidu į Kosmonautų prospektą vakarų šiaurės kryptimi, kad matytume ką tie tankai darys. Aš buvau tikra, kad tankai prie bokšto važiuos tiesiai šlaitu. Tvirtai susikabinome už parankių. Mes stovėjome pirmoje eilėje prie pat šaligatvio krašto ir kažkoks praeinantis vyras lyg tai nusistebėjo, lyg tai pasipiktino, kad moteris stovi priekyje. Kurį laiką tankai šaudė apačioje, leido dūmus ir dangų varstė savo galingais prožektoriais. Dalis žmonių dar buvo bokšto teritorijoje, prie tvoros. Po kurio laiko žmonės kiek įkabindami leidosi bėgti bokšto link, šaukdami “Tankai, tankai!”, ir prieš mus atsirado 2–3 žmonių eilės. Visi apmirėm ir įsitempėm kaip stygos, tačiau skandavome “Lietuva, Lietuva!” ir aš nejutau jokios baimės, tik baisią neapykantą ir įtūžį. Pasąmonėje tikėjausi, kad jie tik mus gąsdina. Buvo toks baisus tankų keliamas triukšmas, kad nelabai ir susigaudžiau kada ir kur jie pralaužė tvorą. Pamačiau, kad man iš kairės pusės jau lekia tankai ir tanketės. Pradėjau skaičiuoti, spėjau suskaičiuoti 7, o už jų sunkvežimiai, iš kurių pasipylė desantininkai, o tanketės vis važiavo ir važiavo. Akimirksniu pasipylė šūvių papliūpos, sužvangėjo stiklai, lyg tai nuo buožių smūgių, lyg tai nuo kulkų, o tikriausiai nuo ir vienų, ir nuo kitų. Mačiau, kaip kareivis paleido šūvių seriją į žibintą, pabiro šukės, aptemo. Visa žmonių minia šaukė: “Gėda, gėda, fašistai, fašistai!” Žvangant stiklams, pajutome, kad iš nugaros nuo bokšto esame stumiami link asfalto. Stengėmės atsilaikyti tam spaudimui, bet nepajėgėme, ir panašu, visi traukėmės, bet niekas nebėgo, jau girdėjosi šūviai bokšto viduje. Atsidūrėme vejoje ir čia pamačiau Alfonsą Jušką (Biochemijos instituto mokslinį bendradarbį). Pasiguodėme, kad neišgelbėjome bokšto.
Kai kareiviai, šaudydami mums virš galvų, nuvijo mus nuo bokšto ir mes atsidūrėme vejoje, pamačiau, kad aplink bokštą yra labai daug jų technikos. Kiek tik galėjau matyti bokšto pietvakarių pusėje tankai ir tanketės stovėjo dviem eilėm, dalis jų buvo ir vejoje. Aš manau, kad jų buvo nemažiau 40.
Vyras pasiūlė apeit aplink bokštą. Ėjome pietų kryptimi. Paėjom gal 30 metrų, už 5–10 m pamatėme desantininkus, išsirikiavusius į eilę ir su atsuktais į mūsų pusę automatais. Už jų nugarų žmonių jau nebuvo. Grįžome atgal į buvusią vietą ir išgirdau šaukiant, kad po tanku žmonės. Nuo to tanko buvome maždaug per15 m. Vyrai bandė prilaikyti ir stumti atgal tanką, o virš mūsų galvų švilpė kulkos, kartais paleisdavo šūvių papliūpą ir prie pat kojų. Taip ir matau kaip kulkos sminga į žemę už kelių ir keliolikos centimetrų nuo mūsų kojų. Žemė raibuliavo kaip vanduo mėtant akmenukus. Kur tik didesni žmonių pulkeliai stovėjo, į jį visu greičiu lėkdavo tankai ir žmonės kiek pasitraukę vėl sustodavo.
Iš kažkur šalia mūsų atsirado bendradarbė Živilė Siaurukaitė. Ji papasakojo mačiusi, kaip desantininkai vilko lavoną palei bokštą pietų kryptimi. Nutarėme eiti jo ieškoti, bet atėję jo jau nebematėme. Maždaug 20–30 m atsutmu nuo bokšto pamatėme aukštą, dailiai nuaugusį vyrą (apie 28 metų) apsirengusį afganistaniečio uniforma ant kurios buvo prisegti 2 medaliai. Jo veidu bėgo ašaros. Jis ištiesęs rankas grūmojo kareivių pusėn ir šaukė: “Svoloči, čto vy delaiete, ja i sam tam byl i znaju kak eto dielaietsa, nieuželi vy ieščio nie ponimaietie, svoloči. Ja sam russkij.” Šalia stovintis žmogus apkabino jį per pečius ir jiedu nuėjo tankų link. Daugiau jų nemačiau.
Kareiviai žingsnis po žingsnio šaudydami ir žvėriškai šaukdami: “Za sietkų, za sietkų” mus vijo už tvoros. Taip palaipsniui mes visi buvome išvaryti iš teritorijos. Praradome orientaciją laike, bet, atrodo, kad teritorijoje mes išbuvome nemažiau valandos, o gal ir pusantros. Kai buvome išvaryti iš teritorijos išgirdau Jermalavičiaus balsą, kuris tą naktį skambėjo ypač šventvagiškai, kai jis mus pavadino broliais ir sesėm. Tą įrašą leido kelis kartus, bet niekas jo neklausė. Tik pasigirsdavo jo balsas visi šaukė, rėkė, švilpė, kas kaip tik mokėjo.
Pavadint juos žvėrimis per daug švelnu. Tai budeliai ir vampyrai: žvėrys nežudo be reikalo, šiaip sau, iš malonumo. Jei sotus liūtas, tai ir gazelė gali aplink jį ganytis.
Sugrįžę namo po 4 val. ryto radome ir sūnų Marių, tik ką parėjusį iš to pragaro. Jis mūsų kieme matė paguldytus du lavonus. Su draugu parbėgę namo paėmė bintus, vatą ir nuskubėjo atgal, bet žuvusiųjų jau nebebuvo.
Namuose radome išbyrėjusius langų stiklus ir persigandusią mamą senutę (83 m.). Pajutau, kad užgulė ausis. Pirmadienį, t.y. 15 d., buvo nustatytas klausos nervo pažeidimas. Tris savaites kasnakt sapnuodavau košmarus, dažniausiai tai šaudymus ir kareivius. Dabar tokie sapnai retėja, duok Dieve, kad daugiau tokių baisybių netektų mūsų Tautai!
1991 m. vasario 10 d.