Įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto aprašymas
Naktį iš sausio 12 į 13 d. budėjau prie Televizijos bokšto. Kai pagal pavojaus signalą išsirikiavome susikibdami rankomis, aš buvau 3–4 m nuo pagrindinio įėjimo į bokštą durų (iš kairės, žiūrint nuo durų). Stovėjau ketvirtoje eilėje nuo priekio. Iš viso buvo aštuonios susikabinusių rankomis žmonių eilės ir dar viena atskira eilė, sustojusių ant paaukštinimo palei pat langus. Priešais mus, ant asfaltuoto keliuko, stovėjo būrelis policininkų (daugiausia turintys karininko laipsnį). Atsisukęs mačiau pastato viduje, į kairę nuo manęs, sustojusius prie langų TV bokšto apsaugos vyrus, ginkluotus įvairiais vėzdais. Apačioje, sprendžiant pagal šviesą ir garsus, pasirodė karinė technika, kuri judėjo link mūsų. Paskui pradėjo šaudyti iš tankų. Kai kurie žmonės turėjo radijo imtuvėlius, per kuriuos buvo pranešama, kad desantininkai be Televizijos bokšto puola taip pat Radijo ir televizijos komiteto pastatus. Tuo metu tankai ir kita karinė technika užsiropštė ant pylimo, kur stovi pats TV bokštas. Kadangi stovėjau ne pirmoje eilėje, nemačiau pro kur jie atvažiavo. Kai šarvuočiai prisiartino, policininkai spruko į krūmokšnius, šalia pastato panašaus į transformatorinę. Vienas iš policininkų atsistojo į priekinę žmonių eilę. Pro mus vienas už kito pradėjo važiuoti šarvuočiai, aplipę kareiviais. Tuo pat metu į mus labai intensyviai šaudė iš tankų ir šaudė salvėmis (turbūt pagal vieningą komandą). Minia skandavo “Lietuva!”, “Lietuva!”… Ir po kiekvienos salvės “gėda!”, “gėda!”… Pro šalį važiavę šarvuočiai sustojo (mano laikrodis tuo metu rodė 2.00 val.). Kareiviai nuo šarvuočių nušoko. Aplinkui sproginėjo sprogstamieji paketai. Nuo sprogimų buvo labai karšta (tiesiog svilino veido odą). Tuo pat metu labai dažnai šaudė iš tankų. Dužo pastato langai. Nuo priešais mus stovinčio šarvuočio ūsočius karininkas į pastatą šaudė kažkokiu prietaisu, panašiu į minosvaidį (iš viršaus į vamzdį deda kažkokius sprogmenis, paskui iš vamzdžio blyksteli ugnis). Po vieno tokio šūvio į antrą aukštą, iš viršaus per kelis metrus nuo manęs, pradėjo bėgti vanduo. Atsisukęs į pastatą mačiau, kaip vienoje patalpoje kažkas degė (labai panašu į signalinę raketą). Paskui mačiau, kaip per tą pačią patalpą iš vidaus išnirę prisėlino būrelis automatais ginkluotų kareivių. Priekinis švietėsi kelią žibintuvėliu. Jie per tas patalpas prasibrovė į vestibiulį. Paskui atkreipiau dėmesį į galingą vandens srovę, kuri buvo paleista į žmonių nugaras per išdaužtą langą. Toje vietoje minia pradėjo skirtis ir vanduo praplovė kelią iki pat šarvuočio. Į susidariusį tarpą įbėgo kareiviai. Iš pradžių jie bėgo pro mus šaudydami iš automatų į viršų, kol pasiekė pastato sieną. Vienas iš kareivių įsibėgėjęs spyrė į vienintelį toje vietoje likusį sveiką langą, bet stiklo neįveikė (gal silpnas buvo kaustytas batas). Paskui tie kareiviai puolė mus mušti automatų buožėmis (kai vanduo “išplovė” žmones likau pirmoje eilėje, žiūrint statmenai bokštui). Pastebėjau, kad tie du kareiviai, kurie atsidūrė prieš mane, automatais darbavosi gana “valdiškai”, nesunkiai išsisukinėjau nuo jų smūgių. Pastebėjau, kad kiti jų “kolegos” darbavosi žymiai azartiškiau. Iš pradžių mes traukėmės link įėjimo. Kaimynas iš dešinės prasisagstė rūbus, iššoko į priekį, reikalavo, kad į jį šautų. Aš jį sugriebiau ir patraukiau į bendrą eilę, spėjęs įspėti, kad tai jiems labai nesunku padaryti. Paskui atsirado dar kareivių (jei žiūrėti į bokštą) iš kairės. Ir mūsų grupė žmonių atsidūrėme lyg kokiame trikampyje, kurį kūlė jau iš dviejų pusių. Vienok man pavyko išvengti tiesioginių spyrių, smūgių automatų buožėmis. Ir net kai jų vyresnysis, kuris darbavosi ne automato buože, o metaliniu statybų armatūros strypu, smogė man tiesiog per galvą – ir šito smūgio išvengiau atkišdamas jam kuprinę (ant nugaros turėjau kuprinę, kurioje buvo faneros lakštas, storas aplankas su žurnalais, minkštų šiltų rūbų, termosas ir t.t.). Kai tik man kuris kareivis kirsdavo, vis atsukdavau tą kuprinę. Kai mus pradėjo mušti iš dviejų pusių, jau pradėjau trauktis nuo bokšto sienos. Ir kai mes pasiekėme bendrą minią, atstumtą nuo bokšto, tada tie kareiviai patys kiek atsitraukė ir pradėjo šaudyti tai virš galvų, tai po kojomis. O kurių automatai buvo užtaisyti nekoviniais šoviniais šaudydavo tiesiai į mus. Pastebėjau, kad, berods, kas trečias buvo užsitaisęs automatą koviniais šoviniais. Kai tik pradėdavome prie jų artėti, šaudydavo po kojomis (mačiau kaip dviem žmonėm peršovė kojas). Kai man šaudė po kojomis, tai purvas uždrabstė akis. Mes skandavome įvairius šūksnius. Jiems labiausiai patiko, kai vadinome “fašistais”. Atsirado vyrukai su video kamera, kurie atsigulę filmavo. Mes juos dengėme iš šonų ir prašėme kitų žmonių, kad neužstotų vaizdo. Paskui išgirdau vieno iš kareivių vyresniųjų komandą, kad sunaikintų kameras ir fotoaparatus. Įspėjau tuos vyrukus, kurie filmavo. Jie greit pasitraukė. Dar mes ten tuo metu dainavome įvairias dainas. Vėliau pradėjo po tą lauką, kur stovėjome, dideliu greičiu važinėti šarvuočiai – vaikė minią. Po šarvuočių įsiveržimo į didesnę žmonių grupę nešdavo tai vieną, tai du sužeistuosius. Tada aš iš to lauko skubiai pasišalinau. Nulipau laiptais žemyn prie kažkokių administracinių pastatų su keturkampėmis kolonomis tarp pastatų. Prie tų pastatų iš kiemo pusės kažkoks rusiškai kalbantis veikėjas atvirai džiaugėsi, kad šarvuočiais traiškomi žmonės. Jis buvo apsuptas nemažos žmonių grupės. Iš jų girdėjau raginimus neprasidėti su juo. Vieni šaukė, kad tai provokatorius, kiti tvirtino, jog durnas, dar kiti – kad girtuoklis. Praėjau pro kolonas, toje vietoje buvo pirmoji bokšto gynėjų užkarda (kurios taip ir neprireikė). Pro šitą vietą vis nešė ir nešė sužeistuosius, o greitosios medicinos pagalbos mašinos zujo viena paskui kitą. Perėjau į kitą gatvės pusę. Tada pradėjau stebėti teritorijos dalį į dešinę nuo administracinių pastatų (žiūrint nuo gatvės pusės). Ten kai kuriose vietose buvo išlaužta tvora, pro kurią vis traukėsi žmonės. Tuo metu, kai po didžiulį lauką važinėjo šarvuočiai, iš kažkurios mašinos transliavo per garsiakalbius demagoginės kalbos įrašą. Ir po kažkurio itin įžūlaus sakinio dalis žmonių prasiveržė pro tą tvorą atgal ir įvyko kažkoks neaiškus incidentas, kurio aš iš tolo aiškiai nesupratau. Ten kilo daug triukšmo, tratėjo automatai, į visas puses skraidė trasuojančios kulkos, subėgo daug kareivių, buvo ir veikėjų, panašių į policininkus, t.y. uniformuotų. Į tą vietą privažiavo daug šarvuočių, o paskui, kaip supratau, paleido kažkokias dujas. Toje vietoje ir apačioje atsirado kažkas panašus į rūką. Akių šitos dujos negriaužė, gal būt tai buvo ne ašarinės dujos. Ten aš išbuvau maždaug iki 4.00 val., paskui išėjau namo.
Grįžęs namo apžiūrėjau save. Veidas ir rankos purvini, rūbai nesuplėšyti, kūnas nežaizdotas, nepastebėjau ir mėlynių. Patikrinau kuprinės turinį: metaliniame termoso korpuse ryškūs įtrūkimai ir apdraskytas skėtis – tai ir visi mano nuostoliai (žinoma fizine prasme). Tiesa veido oda šiek tiek perštėjo nuo silpno apdegimo. Kai po įvykio praėjo kelios valandos, tai man pradėjo, lyg kokiame filme, plaukti prisiminimai su labiausiai įsimintinais momentais. Tai: šturmo pradžia, kai aplinkui labai stipriai sproginėjo, kareivių įtartinai blizgančios akys ir keistoka veidų išraiška, kai vienas kariškis mušė moterį per nugarą metaliniu strypu, beprotiška jo veido išraiška, kai šarvuočiai įsibėgėja ir įsirėžia į žmonių minią, sužeistųjų ir užmuštųjų nešimas, verkiančios šiurpių vaizdų sukrėstos merginos...
Paskui, praėjus trims dienoms, pradėjau daugmaž prisiminti viską iš eilės ir užrašiau šiame aprašyme.
1991 m. sausio 19 d.