Apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje, prie Televizijos bokšto, liudija gydytojas Antanas-Šarūnas Stirbys, Kauno greitosios medicinos pagalbos darbuotojas, buvęs prie bokšto naktį iš sausio 12 į 13 d.
Atvažiavau prie bokšto 1991 m. sausio 12 d. apie 20 val. Apie bokštą, prie ekskursijų biuro buvo daug žmonių, civilių, tarp jų daug moterų ir vaikų. Niekas neturėjo ginklų. Sausio 13-ąją apie 1 val. tarp žmonių pasigirdo gandai, kad atvažiuoja tankai, žmonės susirinko prie pat bokšto, iš aplinkinių namų, gatvių rinkosi nauji žmonės. Greitai išgirdom tankų triukšmą, netrukus išgirdom ir šūvius, matėsi blyksėjimai. Mes, vyrai, išsirikiavome susikibę rankomis prie durų. Šalia manęs stovėjo šeima: apie 40 m. vyriškis su vėliava, tokio pat amžiaus moteris ir du jaunuoliai. Tankai šaudydami artėjo, pakildami į kalniuką išlaužė tvorą, išsirikiavo apie bokštą, mačiau priekyje savęs apie 10 tankų bei kitos panašios technikos. Iš jų išlipo kareiviai, ginkluoti automatais, ant kurių buvo užmauti durtuvai. Mačiau apie 70–80 kareivių. Jie šaudė išsirikiavę už tankų. Dalis kareivių (galvoju, kad pramušamasis būrys) puolė link durų, metė sprogstamuosius paketus mums po kojom. Mačiau, kaip daužė žmones automatų buožėmis. Nuo pabūklų šūvių ėmė kristi langų stiklai. Iš pastato langų, netoli durų, viduje esantys vyrai paleido vandens srovę į artėjančius kareivius. Tada kareiviai paleido automatų serijas į tą vietą, kur bėgo vanduo. Ten buvo daug civilių žmonių. Šalia manęs stambus vyriškis nukrito, mačiau žaizdą veide. Padėjau jį išnešti už tankų. Vyrai nuo pastato durų buvo nustumti, aš nusileidau žemiau. Kareiviai vėl išsirikiavo prieš mus, gavę komandą ėmė šaudyti į viršų, į kojas ir stūmė žmones žemyn. Mačiau filmuojantį korespondentą, pasislėpusį ant žemo pastato, plokščiu stogu, į kurį ėmė važiuoti tankas, pakeliui apsisuko ant eglaičių, jas sutrypė ir pasuko link žmogaus. Korespondentas nušoko ir pasitraukė. Tankai judėjo ant žmonių, pastarieji traukėsi.
Mačiau moterį su šautine žaizda šlaunyje, jauną vaikiną kraujuota galva, nemažai žmonių nešamų ant neštuvų. Apačioje, gatvėje, mačiau daug sutryptų “Žigulių” ir vieną sumaigytą sunkvežimį. Sankryžoje stovėjo du tankai, sukinėdami vamzdžius gąsdino žmones. Žmonės šaukė “fašistai, okupantai!” Kareiviai ant pylimo krašto dar šaudė. Atėjo milicininkai, kurie išsirikiavo tarp kareivių ir žmonių. Kai buvau nustumtas už tankų, mačiau iš bokšto lango išmetant į žmogų panašią figūrą, tai buvo tuo momentu, kai pastatas buvo užimtas kareivių. Kai mus nustūmė į apačią, išgirdau per garsiakalbį rusų kalba skelbiamą tekstą: “K vam obraščaietsa komitiet nacionalnogo spasienija. Parlament pal. Vsia vlast pieriechodit komitietu. Byvšaja vlast byla vlastju bogačei, a my budim zabotitsa intieriesami rabočich, kolchoznikov i intieligencii. Raschodities po domam, iditie k svoim siostram, bratjam…” Žmonės buvo sukrėsti ir pasipiktinę, stebėjosi žiaurumais, keikė užpuolikus ir šaukė “Laisvę Lietuvai!”
Prie bokšto buvau iki 5 val. ryto. Tada buvau nuėjęs į mokyklą, kiek pailsėjau ir vėl grįžau atgal. Žmonės dar būriavosi. Mačiau, kaip pora gydytojų, tarpininkaujant milicininkams, prašė karininkų įleisti į bokštą, suteikti pagalbą sužeistiesiems, tačiau jų neleido.
1991 m. sausio 15 d.