VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Starkus Martynas, Jono
profesija: moksleivis
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Užgrobti Spaudos rūmai (SA kareivių).
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, Spaudos rūmuose.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 11 d. apie 12.30 val. (tiksliai nepamenu, nes neturiu laikrodžio).
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Įsiveržė gana greitai (15–20 min.).
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Gynėme (tiksliau, norėjome ginti) Spaudos rūmus. Buvome viduje, prie durų iš kiemo pusės.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Su draugais. Buvome kartu su vyriokais iš krašto apsaugos.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 05.
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius.
1991 m. sausio 11 d., atbuvę mokykloje 1 pamoką su draugais (kuriuos jau minėjau) patraukėme ginti arba saugoti Spaudos rūmų, nieko baisaus nenumatydami. Kai atėjome (o nuo mokyklos visai netoli), tai nustebome pamatę, kad Spaudos rūmų niekas iš eilinių žmonių nesaugo, kadangi radijas juos kvietė prie AT rūmų. Iš vidaus išėjęs vyrukas iš krašto apsaugos mūsų penkių paprašė niekur nedingti ir būti čia. Mes, žinoma, sutikom. Mus pamaitino viena maloni moterėlė, susirinko šiek tiek daugiau žmonių, atrodo viskas ramu, gražu, bet… Sužinom, jog užgrobtas Krašto apsaugos departamentas (kaimynystėje). Iš Spaudos rūmų buvo paleista sirena, kviečianti žmones. Deja buvo vėlu. Atvažiavo tankai (sunkieji ir lengvieji), mašinos, iš kurių pasipylė kareiviai (ant galvų – šalmai, ant krūtinės – neperšaunamos liemenės, rankose – “kalašnikovai”). Pagrindinės ir durys iš kiemo pusės buvo mūsų greitai užrakintos. Aš ir mano draugai buvom prie antrųjų. Įjungėme vandens žarnas ir žiūrėjome, ar atsilaikys žmonės prieš duris. Staiga vienas iš mūsų suriko ir mes pamatėme, kad vienas kareivis (atrodė išsigandęs ir pasimetęs) atbėgo mums iš nugaros. Mes jį greit nuvijom atgal (buvo aišku, kad jie prasilaužė pro pagrindines duris) žarnų ir riksmų pagalba. Taip gynėmės kokias 5 minutes. Kareiviai pradėjo šaudyti į viršų ir, kaip man pasigirdo, rėkė: “Nebojtes, cholostye”. Tačiau staiga iš už kampo pasirodė karininkas (pagal antpečius) ir jam srovė davė į veidą, nunešė kepurę. Jo veidas atrodė labai įniršęs ir jis atkreipė automatą į mūsų pusę. Pasigirdo šūvis. Gerai, kad visi (ten mūsų buvo apie 15 žmonių) staiga sutūpė. Tuo metu staiga dingo srovė (matyt kareiviai išjungė kompresorių, kuris buvo prie pagrindinio įėjimo). Pasileidome bėgti. Girdėjosi šūviai, bet greičiausiai tušti, nes jei jie ten būtų norėję, galėjo mus visus taip bėgančius nukepti (juokinga: visi rankose turėjome po geležinį virbą!). Bėgome skirtingomis kryptimis. Aš ir kokie 7 žmonės nušokome nuo stogelio (2 aukštas). Gerai, kad mus gaudė apačioje stovėję vyrai.
Viduje liko mūsų krepšiai su knygomis. Kitą dieną atėjusios mano ir mano draugo motinos prašė kareivių, kad atiduotų tas tašes. Atidavė tik knygas (beje, ten buvusius kelis pasus irgi atidavė, tiktai jau nuėmę aplanką su Vyčiu).
P.S. Turėjome šiek tiek benzino ir galvojome jį padėti ant kelio, kad nepraeitų tie parazitai, tačiau kadangi nuo vandens buvo visur šlapia, tai mums nieko neišėjo. Jokiu būdu kareiviai nebuvo laistomi benzinu, kaip sakė Gelbachas.
1991 m. vasario 5 d.