Sausio 13-osios naktį palydėjau atvykusius giminaičius budėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Ruošiausi kiek pamiegoti ir, kaip ir naktį prieš tai, apie 3–4 val. eiti prie Televizijos bokšto. Buvo kiek po 1 val. Iš Kosmonautų prospekto pasigirdo tankų riaumojimas. Pro langą suskaičiavau 4 sunkiuosius tankus ir kelias tanketes. Iš pradžių pagalvojau, kad tai eilinis tankų pasivažinėjimas, tačiau po poros minučių nuo bokšto pusės pasigirdo žmonių šauksmai, skandavimas “Lie-tu-va!”, o motorų riaumojimas netolo – supratome, kad tankai pasuko prie bokšto. Greit apsirengę su sūnumi išbėgome bokšto link. Pakelyje išgirdome pirmuosius tankų šūvius.
Tankai stovėjo Sudervės gatvėje netoli bokšto, kiti ant viaduko per Kosmonautų prospektą. Jie sukiojo vamzdžius, retkarčiais iššaudavo, pro išmetamuosius vamzdžius paleisdavo dūmų debesis. Netoliese stovėjęs tankas vamzdžiu daužė autobuso langus. Kažkoks žmogus išbėgęs pradėjo filmuoti. Iš tanko iššoko karininkas (žydra, panašia į lakūnų, uniforma, gaila neįsižiūrėjau skiriamųjų ženklų) ir puolė prie filmuojančio. Tačiau pribėgęs pamatė, kad jį patį jau filmuoja kelios kameros. Nusispjovęs šoko atgal į tanką. O tankai toliau leido dūmų debesis, šaudė, sukiojo vamzdžius. Susidarė vaizdas, kad jie neskuba važiuoti prie pat bokšto, o tik nori nukreipti žmonių dėmesį. Didelė dalis susirinkusiųjų šį užmanymą perprato ir pasuko prie paties bokšto.
Pribėgome su sūnumi prie bokšto ir įsijungėme į žmonių žiedą šiaurės vakarų pusėje. Žmonių čia buvo tiek, kad buvo visiškai užpildytas tarpas tarp paties bokšto ir aplink jį einančio keliuko. Vos sustojus, nuo vaikų darželio pusės, pasigirdo ūžesys, pasirodė šviesos. Važiavo kariniai sunkvežimiai (gal 5 ar 6), tanketės. Važiuodami saulės judėjimo kryptimi, tankai, tanketės apsupo bokštą. Matyt, kažkuriuo momentu prie jų prisijungė ir mūsų anksčiau matyti tankai. Tarp tankų liko 1,5–2 m tarpai. Šalia jų bėgo desantininkai su šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, automatais. Didesnė jų grupė buvo susitelkusi šiaurės rytų pusėje. Šie dar turėjo pusmetrio ilgio ir piršto storio lazdas (atrodo, metalines). Iššovė tankas, pradėjo byrėti stiklai. Prapliupo ir daugiau šūvių – šaudė tankai, automatai, kai kada trasuojančiomis kulkomis. Stiklai byrėjo be perstojo kažkur virš galvų. Žmonės stovėjo susispaudę. Staiga iš bokšto vidaus kažkas paleido stiprias vandens čiurkšles. Matyt, desantininkai jau buvo patekę į vidų. Su kitais žmonėmis pasitraukėme nuo bokšto. Desantininkai, tankai netrukdė išeiti iš tankų žiedo. Tačiau, nors ir šlapi, žmonės nesitraukė. Palengva desantininkai pradėjo didinti žiedą. Tankai tuo metu šviesdami žmonėms prožektoriais į akis, pakraipę vamzdį, šaudavo tuščiais šoviniais. Dažniausiai šaudavo vos vos virš galvų, kai kada tiesiog į žmones. Matėme tokio šūvio apsvaigintą sužeistą teisininką St.Vėlyvį. Jį ir kitus sužeistuosius nuvesdavo pakalnėn. Nors desantininkai, tankų remiami, plėtė ratą, bet kai kas nesitraukė, atkakliai stovėjo vietoje. Mačiau, kaip tokioje situacijoje desantininkas šaudė pro pat žmogaus galvą, laikydamas automato vamzdį per 25–30 cm nuo galvos. Driokstelėjo tanko šūvis ir nebemačiau, kur dingo tas žmogus. Kitus mušė lazdomis, automatų buožėmis. Iš bokšto vis sklido stiklų žvangėjimas. Pajudėjo tankai – pradėjo važiuoti ratu vis greičiau, vaikydami nespėjusius pasitraukti žmones. Vis girdėjosi automatų papliūpos. Vaizdas priminė žmonių medžioklę. Pasigirdo iš garsiakalbių Jermalavičiaus kreipimasis į brolius ir seses...
Suvokiau, kad reikia kuo greičiau grįžti į namus, nuraminti namie likusią žmoną. Buvo jau po 4 val.
1991 m. sausio 28 d.