1991 m. sausio 12 d. buvau atvykęs į Vilnių saugoti Televizijos bokšto, nuo 11 iki 23 val. Prisijungę prie daugiatūkstantinės minios, ramūs, ištvermingi, beginkliai, be galo atsidavę už Lietuvos laisvę dainavome liaudies dainas, šokome. Stovėjome jausdami vienas kito petį, širdžių šilumą. Vėliau gyventojai aprūpino mus sumuštiniais, arbata. Ačiū jiems.
Žiūrint televizijos laidas sunku įsivaizduoti, ką jaučia žmonės būdami ten, objekte, kaip laisvės troškimas stipresnis už mirtį, apie kurią tuo metu negalvoji, nes jauti vien tik neapykantą okupantams. Juk ne mes trypėme jų žemę purvinais batais. Tai jie, ištroškę kraujo, gąsdindami žmones, užpuolė mus beginklius, tačiau stiprius.
Apie 20 val. per garsiakalbį pranešė, kad atvyksta tankai, kad būtume stiprūs, kvietė susitelkti, būti ramiems, nepasiduoti provokacijoms. Tuomet visa daugiatūkstantinė taikių žmonių minia, susiglaudę petys į petį, keliomis eilėmis apjuosėme Televizijos bokštą. Girdėjosi šūviai, tankų ūžimas, tačiau jie nepasirodė. Pastovėję kokį pusvalandį, vėl dainavome liaudies dainas, šokome, šildėmės prie laužų. Saugojome bokštą ne prievarta, o iš didelės meilės savo Tėvynei Lietuvai.
Aš nemačiau kruvinų įvykių tą baisią naktį (nes 23 val. išvykome namo), tačiau tą naktį nemiegojo beveik visa Lietuva ir ji matė. Matė per televiziją ir verkė moterys, vyrai, seneliai, tokį žiaurumą matydami.
Lyg nujausdami norėjome pasilikti per naktį budėti prie bokšto, tačiau autobusas turėjo išvykti. Jeigu būčiau buvęs ten, būčiau drąsiai sutikęs šūvius, net mirtį, nes užpuolikam neapykanta stipresnė už mirtį.
Nemačiau tų žiaurumų, tik noriu pasakyti, kad mačiau žmonių pasiryžimą ginti laisvę, pritarimą Parlamentui. Tai didvyriškumas, pasiaukojimas, kurio joks okupantas neįveiks, tai stipresnis ginklas už tankus, automatus. Laisvė Lietuvai!
Lie-tu-va, Lie-tu-va, Lie-tu-va!