Sausio 12 d., po 16 valandų budėjimo ligoninėje, tuoj pat išvykau su kaimyne budėti prie Televizijos bokšto, nes nuolat girdėjau prašymą vykti ypač ten, o ne prie Aukščiausiosios Tarybos, kadangi prie AT ir taip buvo daug žmonių. Prie Televizijos bokšto žmonės buvo linksmi, pasiruošę būti ten, kiek reikės. Kadangi tarp mūsų keturių draugų buvo fotografas, nusifotografavome prie trispalvės. Apie 1.45 val. pasigirdo balsas, kad prie bokšto artėja tankai. Žmonės susikaupę, pilni ryžto pradėjo už parankių kabintis rankomis ir juosti bokštą. Tankų gaudesys ir dūmai artėjo iš visų pusių. Žmonės be jokios panikos, susikibę rankomis, apjuosę bokštą keliomis eilėmis, stovėjo. Toj vietoj, kur aš stovėjau, buvo gal 6–7 eilės. Pradėjau prašyti vyrų, kad mus – moteris – leistų į priekį, nes kareiviai nedrįs mums nieko daryti. Jautėsi žmonių tvirtybė ir ryžtas nė žingsnio nepasitraukti. Aš maldavau moters, kuri buvo įsikibusi (kai pirmieji pabūklų švystelėjimai ir kurtinantys sprogimai prasidėjo), kad paleistų ranką, norėjau persižegnoti ir sukalbėti maldą, tą padarė ir greta stovėjusios moterys. Ir vėl tvirtai susikibę stovėjom drebėdamos, nes galvojome, kad tikrai neliksime gyvos, o kai desantininkai apsupę čia pat vamzdžius sukinėja visiškai arti prie krūtinės, neapsakomas jausmas. Toliau sekė automatų šūvių serijos ir kažkokių granatų mėtymas į bokštą – akinantis blyksnis ir baisus sprogimas. Buvo kažkas baisaus – ant žmonių krito stiklai, priekyje tankai su desantininkų nukreiptais automatais, praeiti nėra kur.... Iš pradžių skandavome “Lietuva”, “Latvija”, “Estija”, o kai pradėjo šaudyti, kažkas suriko “prakeikti okupantai”, tačiau žmonės nutildė šaukusį, kad neįžeidinėtų.
Tada išgirdome balsą, perspėjantį, kad gultume, nes stiklai čia pat pjaustė žmones, kareiviai šaudė. Žmonės kas gulė, kas šliaužė vienas per kitą. Tuo metu pamačiau baisų blykstelėjimą ir išgirdau baisų trenksmą visiškai šalia. Tuo metu lyg ir netekau sąmonės, kai atsipeikėjau, supratau, kad niekur nesužeista, bet “galvos lyg kaip neturiu” – nieko nesuprantu, nieko negirdžiu, mėginau šliaužti, bet nesąmoningai atsirėmiau į tanką. Pamačiau tris desantininkus nukreiptais automatais, jų toliau buvo ir daugiau, bet juos mačiau kaip per rūką. Baimės nejaučiau, nes jau buvo tas pats, kas bus. Kai suklupau, atsistojau vėl prie desantininko. Jis mane pargriovė ant žemės, laimė į žolę, tik spėjau pamatyti, kad kepurė ir lietpaltis, kuriuos turėjau, jau po tanku. Pagulėjau kurį laiką ir pradėjau šliaužti link laiptų, žemyn. O kokie buvo veidai tų jaunuolių, prieš kuriuos kurį laiką svirduliavau. Veidai iškreipti, akys baisios, išsižergę ir rėkia (matėsi iš veido išraiškų), kadangi iš vis nieko negirdėjau. Matydavau, kaip kareivėliai žygiuoja gatvėmis (anksčiau), o čia jau vyrai 26–30 metų. Kadangi beveik 30 metų dirbu psichiatrinėje ligoninėje, visokių veidų teko matyti, visokios būklės ligonių, tačiau tokių sužvėrėjusių, nežmoniškų – neteko. Dieve duok, kad iš mano vaizduotės greičiau išnyktų šie vaizdai. O aš dar vežiausi saldainių, galvojau, pavaišinsiu kareivius, nes kai savo ligoninėje pernai po siautėjimo naktį atėjau į darbą (tada desantininkai išsivedė keletą nekaltų ligonių, ieškodami paslėptų kareivėlių), budinti seselė pasakė, kad nunešė sumuštinių, pavaišino kareivius, kurie laukė tų, kurie padarys savo “darbą”, – jie taip mielai viską suvalgė. Ir aš galvojau, nuvešiu, padalinsiu, gal bus švelnesni. Bet pasirodė, kad čia žvėrys, o ne žmonės.
Jaučiuosi gerai, nors dar negalavimų, tikiuosi, kad viskas bus gerai. Pasveikus, jei tik reiks ir vėl galėčiau eiti, nes tas žmogus, kuris pabuvojo šiame košmare, įgavo dvigubos stiprybės.
1991 m. sausio 20 d.