VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Radikienė Dalia, Zigmo.
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Ginkluotas Televizijos bokšto puolimas.
2.2. KUR ĮVYKO?: Prie Vilniaus televizijos bokšto.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d., apie 2 val. nakties.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Mes stebėjome 1,5 val.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Stabdėme jaunimą, kad nepravokuotų, nieko nemėtytų į kareivius, kad nepalįstų po tankų vikšrais.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 06.
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius.
1991 m. sausio 12 d. apie 17 val. su drauge nuėjome budėti prie Televizijos bokšto. Vaišinom jaunimą kava. Apie 21 val. grįžom namo paklausyti žinių ir užsipildyti termosus. Vėl turėjom eiti 2 val. Lygiai 1.30 val. mus pažadino važiuojantys tankai. Greitai apsirengėm ir bėgom kiemais. Bėgo daug žmonių, vyrai sėdo į mašinas ir visi skubėjo prie bokšto. Kirsdamos Karoliniškių gatvę matėm, kad tankai važiuoja Laisvės prospektu. Netoli sunkvežimių su žvyru tankai mus pavijo ir pradėjo lenkti. Mes bėgom šaligatviu greta tankų, matėm kareivius su automatais, į mus buvo nukreipti pabūklų vamzdžiai.
Antras ir dar vienas tankas buvo uždari. Gale važiavo mašina su desantininkais. Pirmas tankas ties sunkvežimiais su žvyru sustojo ir pradėjo suktis, tada žmonės puolė skersai kelio, bet tankas važiavo ant žmonių. Tada berniukai pradėjo lipti ant tanko, mes juos traukėm į šalį, raminom, kad tylėtų, neprovokuotų, prašėm kareivių, kad nevažiuotų, kad ten prie bokšto vaikai. Jie tylėjo, tik sukiojo pabūklų vamzdžius ir prožektorius. Tankas pirmas užvažiavo ant sunkvežimio, sulamdė mašiną, užkliuvo už stovėjusių lengvųjų mašinų ir tiesiai pasuko į kalną per lengvą automobilį. Tankai važiavo per mašinas ir suko į kalną. Ant skardžio stovėjo minia žmonių. Daug liko ant šaligatvio. Čia stovėjo keli milicijos darbuotojai. Greitai prasidėjo šaudymas. Nuo šaligatvio per pastatą bokšto aikštelės nesimatė. Girdėjosi sprogimai, dužo stiklai, visą laiką buvo šaudoma. Pradėjo važiuoti greitosios pagalbos mašinos, važiavo per šaligatvį, nes trukdė sudaužytos ant kelio mašinos. Per garsiakalbį “gelbėjimo komiteto” vardu pradėjo rėkti, kad paėmė valdžią ir visiems pataria skirstytis namo. Nuo bokšto atbėgo trys jaunuoliai. Sakė, kad šaudo į žmones, tankai sukiojasi po aikštelę ir bokštą jau užėmė. Tada prašė parodyti kelią prie Aukščiausiosios Tarybos. Pakeliui užėjom į namus. Dar girdėjom pavienius šūvius.
1991 m. sausio mėn. 13 d. 1.20 val. buvau pažadinta tankų gaudesio. Jie važiavo Narbuto gatve. Skubiai nuėjom prie Televizijos bokšto. Pirmieji tankai mus pralenkė Sudervės gatvėje (netoli bokšto). Pirmasis tankas pasiekė smėlio barstytuvą (barikadą). Žmonės gatvėje bandė sudaryti grandinę, bet nespėjo, išsiskirstė, tankas nesustojo. Prieš sunkvežimį kairiuoju vikšru pirmasis tankas sužalojo ar sutraiškė žmones. Tuo metu stabtelėjo ir kiti tankai. Iš kiemų bėgo žmonės, jauni vaikinai šoko prie trečiojo tanko, stengėsi jį sulaikyti iš priekio, bet jam pajudėjus, šoko ant jo, krito ir mes rėkėm, stabdėm juos, supratom, kad sutraiškys. Tankuose stovėjo kareiviai, pasiruošę šauti. Du tankai buvo uždari (2-as ir dar vienas). Viename tanke stovėjo juodbruvas apskrito veido kareivis (mačiau tą veidą plakatuose), jo automatas buvo nukreiptas į pušyno pusę, visi kiti buvo nusitaikę automatus į šaligatvį (į mus).
Pirmas tankas pasisuko į kalną. Ten jis smogė į lengvąją mašiną “Moskvič”, mašina slinko, atsidarė bagažinė. Tankas pradėjo laužyti mėlynos spalvos savivarčio kėbulą. Iš jo liko tik liekanos. Kita buvo sulaužyta baltos spalvos mašina “Žiguli”. Tankai pakilo į kalną. Ant kalno minia skandavo “Lietuva”, prasidėjo šaudymai, dangų raižė prožektoriai. Per garsiakalbį kažkas rėkė “nacionalinio gelbėjimo komiteto” vardu. Sakė, kad valdžia perėjo į jo (komiteto) rankas, kad jie nenori kraujo praliejimo (tuo pat metu buvo šaudoma serijomis iš automatų), kvietė išsiskirstyti į namus. Prie mūsų priėjo gydytoja Sinkevičienė (dirba 5-oje poliklinikoje) ir pasakė, kad greitosios pagalbos gydytojams neužtenka tvarsčių. Priėjo bendradarbis gyd. Giedrikas ir sakė, kad daug sužeistų. Pribėgo mergaitė, skundėsi, kad negirdi. Vyras atbėgo nuo kalno ir pasakojo, kad “šaudo į visas puses, kulkos laksto apie kojas” ir vėl nubėgo atgal.
Be paliovos važiavo greitosios pagalbos mašinos. Kažkur byrėjo langai. Žmonės skandavo “Lietuva” Minia ant kalno šiapus tvoros darėsi vis didesnė, šaudė iš pabūklų, sproginėjo, sklido juodi dūmai ir aitrus kvapas.
Paklausiau milicijos darbuotojo: “Ką mums daryti?” Jis atsakė: “Aš nežinau”. Su kitais nuskubėjom prie Aukščiausiosios Tarybos.
Išvados:
Siaubingas ginkluotas civilių beginklių žmonių užpuolimas.
Didelis skaičius sunkiai sužalotų žmonių (taikos metu).
Įvairių ginklų panaudojimas (automatai, tankai, sprogmenys).
Neegzistuojančio “Nacionalinio gelbėjimo komiteto” melas.
Agresija pakenkė ne tik ten dalyvavusių žmonių sveikatai, bet daugeliui Vilniaus miesto, visos Lietuvos Respublikos gyventojų, ypač vaikų psichikai.
1991 m. vasario 6 d.