1991 m. sausio 12–13 dienomis buvau Vilniuje. Mes, atvykę iš Palangos trimis autobusais, turėjome saugoti nuo užpuolikų Telefono telegrafo stotį (Žemaitės g. ir Savanorių pr. kampas).
Viskas, ką aš galiu patvirtinti, vyko už poros gyvenamųjų namų, prieš mus Konarskio gatvėje. Patrankų griausmą, šūvius ir žmonių klyksmą mes puikiai girdėjome.
Tai prasidėjo apie 2 val. ir su pertrauka tarp šaudymų baigėsi apie 4 val. Tuo laiku, vienas iš mūsų, Andrius Bimba buvo pakviestas vokiečių kalba papasakoti, kas čia vyksta. Tada dar jis nežinojo, kad yra užmuštų.
Su neapsakomu nerimu ir skausmu širdyje, bet pasiryžę nei per pėdą nesitraukti iš savo posto, laukėme, kada tie smogikai su tankais pasuks pas mus.
Vyrai ramino, kad į žmones nešaus, kad šaudo iš tuščiais šovinių. Tačiau tai nepasitvirtino, nes atbėgęs nuo RTV komiteto rūmų sužeistas į galvą vaikinukas perspėjo, kad tankai traiško visus be gailesčio, šaudo į žmones iš automatų, mėto į beginklius sprogstamuosius paketus. Tai patvirtino ir su greitąja atvažiavęs, sukruvintu veidu, vieno autobuso vairuotojas. Jį sumušė, kaip jis pasakojo, desantininkas, įšokęs į autobusą ir jį išmetęs pro langą iš autobuso.
Kai šiek tiek viskas aprimo ir jau tikėjomės, kad smogikai pas mus nepasirodys, nuėjome pasižiūrėti, ką tie kraugeriai padarė.
Vaizdas buvo klaikus: išdaužyti RTV komiteto rūmų bei šalia esančių namų langai, autobusų stiklai, sutraiškytos lengvosios mašinos, kraujo pėdsakai. Okupantai su automatais ir jų tankai stovėjo prieš rūmus. Automatai buvo nukreipti į beginklius žmones. Užgrobtuose rūmuose, per išdaužtus langus, matėsi vaikščiojantys okupantai. Viename pirmojo aukšto kambaryje smogikai dar kažką mušė ir aukai neleido pasikelti. Manau, kad tai matėme ne mes vieni.
Prie RTV komiteto rūmų mes sutikome JAV žurnalistus, kurie žadėjo viską papasakoti pasauliui. Mes jais tikime. Tikime, kad pasaulis padės mums ištrūkti iš raudonojo slibino nasrų.
1991 m. sausio 21 d.