Gerbiamieji, tikiu, kad tarp tūkstančių Sausio 13-osios nakties liudininkų reikalingas ir mano žodis.
Vykome su broliu į Vilnių budėti sausio 12 d. vakare savo automobiliu iš Šeduvos. Girdėjome per radiją, kad prie Televizijos ir radijo komiteto susirinkę mažai žmonių. Nutarėme vykti ten. Atvykome prie pastato apie 0.30 val.. Pastatę automobilį, pavaikščiojome tarp žmonių, po to nuėjom prie Telefono-telegrafo stoties pastato. Visur buvo ramu. Žmonės kalbėjosi, klausėsi radijo, televizijos informacijos. Sugrįžome atgal prie RTV, perstatėme automobilį į saugesnę vietą – priešais esančių namų privažiavime. Tada buvo 1.20 val. Grojo “Armonikos” ansamblis, žmonės kartu dainavo, kūrenosi laužas. Per radiją pasigirdo kvietimas televizijos darbuotojams grįžti į savo darbovietę. Sunerimome, nutilo “Armonika”. Tolumoje, palei Vingio parką, nuvažiavo tankai. Netrukus nuo Televizijos bokšto pasigirdo pabūklų trenksmas. Manėme – gąsdina. Kai kas lengvaisiais automobiliais išvažiavo ten.
Netrukus prisistatė šarvuočiai. Į laikrodį pažiūrėti tuo metu neatėjo į galvą. Tuo metu buvome prie senojo pastato (turbūt Radijo komiteto) išėjimo. Keli vyrai griebė pagalius ir lentas, atvežtus naktiniam laužui kūrenti, bet jie greitai juos numetė, nes visi pradėjo šaukti, kad mestų. Mes su kitais puolėme užstoti įėjimą. Pasigirdo šūviai ir sprogimai. Vienas sprogimas nuaidėjo šalia mūsų. Atšokome toliau nuo įėjimo, o ten ant laiptų liko stovėti susikibę žmonės ir kvietė kitus į pagalbą. Brolis veržėsi ten, aš neleidau. Paskui, susitarę susitikti prie mašinos, išsiskyrėme. Jis nulėkė prie išėjimo. Visą tą laiką sproginėjo ir šaudė. Žmonės, iškėlę mums jau pažįstamą pirštų ženklą “V”, skandavo”laisvė, laisvė!” ir “Lietuva, Lietuva!” Stovėjau tuo metu netoli pastato kampo. Su daugeliu ten buvusių žmonių prisiartinome prie gatvės, arčiau šarvuočių ir skandavome tuos pačius žodžius. Priešais mūsų eilę, palei šarvuočius, staiga išsirikiavo vienas prie kito desantininkai ir atstatė automatus tiesiai į mus. Matyt, pagal komandą (kurios aš negirdėjau) jie pradėjo šaudyti. Ugnis buvo, kaip sakoma, uraganiška. Spėjau pamatyti žybsėjimą iš vamzdžių. Puolėme atgal nuo gatvės tiesiog klykdami iš siaubo. Į šoną krito, o gal gulė, žmonės. Supratau, kad šaudoma tikrais šoviniais, nes tokia ugnis būtų paklojusi visus iš karto. Tačiau bėgdama priešais pastebėjau vyruką šviesiomis kelnėmis su peršauta šlaunimi, jis ėjo remdamasis į merginą. Iš kojos bėgo kraujas. Atsitrenkiau į betoninę sieną ir palei ją nuėjau tarp autobusų, stovėjusių įvažiavime. Išlindau kitoje pusėje, atsidūriau pievelėje. Labai susijaudinau dėl brolio likimo. Nuėjau prie gatvės ir mėginau vėl eiti link įėjimo į Radijo komiteto pastatą. Per dūmus nieko nebuvo matyti. Susijaudinusi nepastebėjau, kad vos neužlipau ant desantininko, stovėjusio gatvėje. Jis balsiai suriko, turbūt “nazad”, ir paleido seriją iš automato man virš galvos. Išsigandusi puoliau atgal. Tada nuėjau prie mašinos ir laukiau. Visą tą laiką šaudė. Dar pastebėjau už mūsų automobilio atsitūpusią, pasislėpusią merginą, kuri irgi matyt buvo stipriai išgąsdinta. Pagaliau atėjo brolis. Jis papasakojo, kad duris vyrai susikibę atlaikė, nors buvo šaudoma, ant galvų byrėjo tinkas, po kojomis mėtė sprogmenis. Desantininkai daužė langus ir lindo pro juos. O išsigelbėjo brolis nuo, kaip jis sakė, sutrypimo, išlindęs per autobuso, kuriuo buvo užblokuotas įėjimas, duris. Atsidūręs kitoje pusėje ir eidamas pro šarvuotį matė jame sėdintį ir verkiantį kareivį. Netoli mūsų automobilio jis matė kelių žuvusiųjų ar sužeistųjų kūnus ant pievelės. Brolis, ačiū Dievui, sužeistas nebuvo.
Šaudymas tęsėsi. Kad nežūtume nuo atsitiktinės kulkos, pasiūliau važiuoti prie Parlamento rūmų.