VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Peciukonis Vytautas, Juozo.
profesija: technikas-elektrikas
pareigos: darbininkas
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?:
2.2. KUR ĮVYKO?:
2.3. KADA ĮVYKO?:
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?:
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?:
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS:
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius.
Buvau prie Spaudos rūmų ir prie Televizijos bokšto.
Sausio 11 d. darbą Vilniaus valstybiniame konditerijos fabrike pradėjau 7 val. ryto. Darbą stengiausi padaryti kuo greičiau, todėl jau apie 11 val. atsiprašiau iš darbo, kad galėčiau pabudėti prie Spaudos rūmų. Tuo metu, kai išėjau iš fabriko teritorijos, išgirdau Spaudos rūmų sireną. Tada aš kuo greičiau bėgdamas pasiekiau Spaudos rūmus. Visas sušilęs stojau į žmonių būrį, kurie buvo susikabinę rankomis prie durų. Kiek prisimenu, apie 12.15 val. atvažiavo šarvuočiai ir mašinos. Iš mašinų iššoko kareiviai apsiginklavę automatais, greit susirikiavo ir pagal duotą komandą puolė link mūsų. Automatų pagalba žmones gana greita išstumdė, išdaužė durų stiklus ir įsiveržė į vidų. Viduje greitai užsibarikadavo. Mes vėl įėjimą užstojom, nes lauke buvo pasilikę kariškiai, kai du kariškiai pradėjo eiti į mus, iš viršaus vienas vaikinas paleido į kariškius vandenį. Kariškiai atsitraukė nuo mūsų, bet vieno kariškio nervai neišlaikė ir jis į vaikiną iš automato paleido šūvių seriją tikrais šoviniais. Vaikinas po šūvių dingo ir tik po kelių minučių pats išėjo iš pastato. Jis buvo sužeistas, matyt, kulka pataikė į kairįjį žandą, nes šis buvo tiesiog išdraskytas. Vaikiną išvežė greitoji pagalba.
Pasitarę su vaikinais, kad Spaudos rūmai jau užimti, mes nieko nelaukę nuskubėjome prie Televizijos bokšto. Tą dieną prie bokšto buvo ramu.
Sausio 12-oji diena praėjo ramiai. Vėlai grįžęs nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų nutariau pailsėti. Eidamas miegoti įsijungiau radiją ir pastačiau prie lovos. Miegodamas išgirdau žodžius: “Mieste tankai. Būkite atsargūs.” Išgirdęs šiuos žodžius, greitai šokau iš lovos, apsirengiau ir išbėgau į gatvę. Susistabdžiau pirmą važiavusią mašiną. Privažiavę Spaudos rūmus, prie sankryžos pamatėm nuo Žvėryno pusės kylančią karinę techniką. Kai nuvažiavome prie Televizijos bokšto, ten jau buvo keli tankai. Pribėgau prie vieno tanko, kuris stovėjo ir sukiojo vamzdį. Jis vamzdžiu užkabino ir sudaužė netoli stovėjusį autobusą. Buvo daug žmonių, visi skandavo “Lietuva! Lietuva!” Tankas, atsukęs vamzdį į mūsų pusę, iššovė. Šaudė tuščiais šoviniais, bet arti stovintiems žmonėms reikėdavo laiko atsipeikėti. Aš pagalvojau, kad šis tankas nori atitraukti žmonių dėmesį, o kiti puls iš kitur. Nieko nelaukęs prikalbinau keletą vyrų, kad bėgtų prie pat bokšto. Bokštą žmonės buvo apjuosę keliomis eilėmis. Po kelių minučių pasirodė tankai ir tanketės, kurie važiavo tiesiog per tvorą, ją sulaužė ir artinosi prie bokšto. Privažiavę arčiau žmonių tankai pradėjo šaudyti. Nuo šūvių bangos vieni žmonės krisdavo, kiti laikėsi susiėmę už ausų. Kilo panika. Iš karinės technikos ėmė lipti kariškiai. Jie daužė bokšto langus. Vieni lindo į vidų, kiti mušė ir šaudė tuščiais šoviniais į žmones, vaikydami žmones iš teritorijos. Kariškiai šaudė ir tikrais šoviniais, nes matėsi kaip jie trasuoja. Pamačiau, kad šalia manęs stovi vyriškis ir kažką rašo. Aš jo paklausiau, ką jis rašo, tačiau jis neatsakė, pamaniau, kad tai užsienietis. Man bešnekant tankas iššovė. Kai atsipeikėjau, pamačiau žmones po tankų vikšrais. Du ištraukėm, tačiau moters negalėjome ištraukti, nes vikšras buvo prispaudęs jos jau sutraiškytą koją. Aš, kaip buvęs tankistas, šokau į tanko priekį ir rodžiau ranką pakėlęs, kad važiuotų atgal. Tankas dar kelias minutes stovėjo, bet pavažiavo. Tada mes kuo greičiau griebėm moterį ir nunešėm į apačią. Ten stovėjusių greitosios pagalbos mašinų jau nebuvo. Tada suradom lengvosios mašinos vairuotoją, kuris moterį nuvežė į ligoninę. Grįžti atgal prie bokšto jau buvo neįmanoma, nes karinė technika gainiojo žmones, o juos išvaikę apstojo bokštą aplinkui. Prikalbinau vieną vyriškį ir nuėjom pėsčiomis prie Aukščiausiosios Tarybos, bet čia, ačiū Dievui, buvo ramu.
Praėjus dienai lankiau sužeistuosius. Buvau pas tas moteris, kurias traukėm iš po tanko vikšrų, tai buvo Angelė Pladytė ir Loreta Tručinauskaitė. Aš pats po kruvinojo sekmadienio, t.y. pirmadienį, irgi kreipiausi į gydytoją.
1991 m. vasario 18 d.