KRUVINASIS SEKMADIENIS
1991 m. sausio 12 d. 8 val., atsiliepdami į Tėvynės šauksmą, iš Klaipėdos žemės ūkio mokyklos išvykome 17 žmonių saugoti Televizijos bokšto. Nuo 12.00 iki 23.00 val. išbuvome Televizijos bokšto aikštėje: šokome, dainavome, šildėmės prie laužo. Džiaugėmės žmonių susiklausymu, nuoširdumu, pastangomis visokeriopai padėti. Žmonės nešė sumuštinius, kavą, arbatą, siūlė nakvynę ir t.t. Vėliau pasigirdo radijo diktorės balsas, kad Pavilnyje užblokuoti ir nepraleidžiami tranzitiniai traukiniai. Prašė į ten pristatyti atsigerti, pamaitinti vaikus, jei nebus susitarta, kad traukinius praleistų. Džiugu buvo girdėti tokį rūpestį dėl pravažiuojančių keleivių. 23 val. nuėjome keturiese į 41-ąją vidurinę mokyklą pailsėti. Išsiavėme ir nutarėme pailsėję grįžti atgal. Pasiūlė nueiti į sporto salę ir ten ant čiužinių pailsėti. […]
Išgirdome sirenų signalą, vėliau ir tankų maurojimą, po kiek laiko ir šūvius. Šokome bėgti prie bokšto. Tačiau budintis mokytojas išbėgdamas užrakino duris, o tai sutrukdė mums išbėgti. Budinčio kambaryje per televiziją išgirdau V. Landsbergio žodžius: “Tėvynė pavojuje. Lietuva bus laisva”. Tai buvo apie 2 val. nakties. Kai atrakino duris, bėgome prie bokšto. Ten vyko baisūs dalykai: sprogimai, automatų šūviai, beginklių žmonių šauksmas “Lietuva bus laisva!”, “fašistai!”, “užgrobikai!..” Bėgant prie bokšto dar išgirdau diktorės balsą: “mes dar gyvi, mes dar gyvi”, ir nutilo. Tankai dideliu greičiu, kraipydami patrankos vamzdžius, stūmė tolyn nuo bokšto žmones. Tankui pravažiavus žmonės vėl artėjo. Ir taip keletą kartų pasikartojo. Tada su visu įsiučiu pradėjo tratėti automatų šūviai, tankai paleido dujas, o gal dūmus, to aš nežinau, nes buvau prieš vėją ir man nekliuvo. Galų gale tankų spaudžiami priartėjome prie šlaito ir ten sustojome. Tačiau kai tankai visu smarkumu priartėjo prie šlaito pakraščio, kad nepakliūtų po tankų vikšrais, žmonės puolė nuo šlaito ir ritosi vienas per kitą kaip rąstai. Paskui vieni kitus kėlė nuo žemės. Aš bėgdama suklupau, mane prilaikė greta buvęs vyriškis. Mačiau pranešant vieną negyvą vyriškį. Jį nešė du jaunuoliai laikydami už kojų ir rankų. Kitą nešė paguldytą ant neštuvų, visą purviną. Du vaikinai nešė merginą ant rankų. Mačiau, kaip nuo to šlaito nusileido klupdamas kareivis, jis buvo be kepurės ir be švarko. Iš po šviesios išsipešusios liemenės matėsi kareiviški dryžuoti marškinėliai. Kareivis buvo jaunutis, šviesiaplaukis, pasimetęs. Perlipant per šlaito sutvirtinimo bloką jam iškrito lyg ir raktai. Lenkėsi jis jų paimti, tačiau žmonės bėgdami nuspyrė juos. Jis su tokiu siaubu sakė, kad tai tanko. Kai kurie žmonės padėjo ieškoti. Vieni sakė, kad nereikia padėti, kiti – jog reikia pagelbėti, tegu mato, kad mes esam ne tokie. Nežinau, ar tam kareivėliui kas padėjo pasislėpti, to negaliu pasakyti. Vėliau, šūviams nutilus, kareivius, ginkluotus automatais, sustatė ant to šlaito krašto. Dar daug kas lipo aukštyn ant šlaito prie karių ir girdėjau, kaip vienas jaunuolis sakė: “Ką jūs žvėrys padarėt”. Tas atsakė: “My vas osvobodili”. Vienam kareiviui ir aš bandžiau aiškinti, mėginau prabilti į jo sąžinę, bet jis stovėjo lyg suakmenėjęs. Netarė nė žodžio. Pripuoliau prie būrelio žmonių, kurie klausė Kauno radijo laidų. Sužinojome, kad parlamentas neužimtas, dirba. Išgirdus iš karto pasidarė lengviau. Kitame būrelyje moteris sakė: “Žiūrėkime, kada pasirodys šviesa bokšte, tada žinosime kad bokštas užimtas ten, kur šviečia šviesa”. Ji sakėsi esanti darbuotoja ir pergyvena dėl ten likusių draugų, vardijo ten esančių žmonių pavardes, kurių aš neįsiminiau. Sakė, jog ten turi būti 8 žmonės, tarp jų ir meistras, kuris prieš 3 dienas laiptus užlitavo, užvirino, padarė neprieinamus. Dar 7 val. virš bokšto apžvalginės aikštelės buvo tamsu, tai rodė, kad ten dar neužimta. Toji moteris sakė, jog priešas negalės pasinaudoti radijo ryšiu tol, kol nepasieks aukščiau esančių patalpų, kuriose yra antenos.
Per garsiakalbį iš bokšto pasigirdo “išvaduotojų” balsas: “Bokštą užėmė, parlamentas pasidavė. Jus išvadavo gelbėjimo komitetas. Dabar eikite ramiai namo pas vaikučius, vaikai pas tėvelius ir senelius, nes jie jumis rūpinasi. Ramiai dirbkite” ir t.t.
Neturiu supratimo, kaip tie “išgelbėtojai” taip gali meluoti, kiek jiems buvo darbo vežant malkas laužams, kad žmonės nešaltų, kad jie nešė ir maitino ten esančius žmones ir maitino užblokuotų traukinių keleivius. Tik pagalvok, kokie geradariai. Per centrinę televiziją skleidžia tokią šlykščią dezinformaciją.
1991 m. sausio 16 d.