VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Pareikaitė Dovilė, Zbignevo
profesija: studentė.
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d. naktį desantininkai šturmano Vilniaus televizijos bokštą
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, prie Televizijos bokšto
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d. naktį
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Nuo 1.45 val., iki galo nebuvau, išvažiavau apie 3.30 val.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Budėjau, šiek tiek šokau, kad nebūtų šalta.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Su draugais ir mama.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?: Mačiau, kokie žmonės budėjo prie bokšto, patį šturmą – iš toliau.
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS: Pačiu brutaliausiu būdu buvo užpulti beginkliai žmonės, negana to, naudojant uždraustas priemones – trasuojančias kulkas.
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 28
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Aš, Dovilė Pareikaitė, Dailės akademijos studentė, su dar dviem studentėm ir vienos iš jų broliu budėjau prie Vilniaus televizijos bokšto sausio 11 d. Ir naktį iš sausio 12 į 13 d., kai buvo šturmuojamas bokštas. Sausio 11 d. prie bokšto buvo ramu ir labiau priminė žmonių pasivaikščiojimą, nebuvo jokio jaudinimosi. Tik atvažiavę pažįstami perspėjo, kad imant Spaudos rūmus desantininkai šaudė tikromis kulkomis, ir prašė, jog važiuotume namo. Tą dieną mes namo išvažiavome 19.00–19.30 val.
Sausio 12 d. vakare vėl išsiruošėme į Vilnių. Prie bokšto mus atvežė apie 21 val. Iš karto užlipome prie paties bokšto, nes ten truputį šilčiau. Degė laužai, žmonės, daugiausia paaugliai, sėdėjo prie jų. Pradėjome vaikščioti aplink bokštą. Druskininkiečių būrelis dainavo liaudies dainas, toliau jaunimas skambino gitara ir dainavo, pagalvojau, kad jie VU studentai, už jų sėdėjo tikriausiai rektoriai, įsidėmėjau juos dar išvakarėse, ir klausėsi muzikos, dar toliau žemaitis akordeonistas grojo liaudiškus šokius ir jaunimas šoko, truputį pašokome ir mes – sušilome. Kiek tolėliau pavieniai žmonės žiūrėjo iš bokšto vidaus į išorę atsuktus televizorius. Pastebėjau tarp jų 10–12 metų vaikus. Prie įėjimo durų būrelis įvairaus amžiaus žmonių šnekėjosi apie politiką. Moterys sėdėjo ant palangės ir gėrė kavą, siūlė aplinkiniams. Pažiūrėjome į bokšto apsaugą – tai buvo jauni vaikinai, apsigynimui turintys tik gaisrininkų žarną, nuleistą iš viršaus, ir į sieną pamačiau atremtą metalinį strypą. Tuo metu, kai priėjome prie durų, iš vidaus išėjo vienas iš apsaugos ir per garsiakalbį pranešė, kad, patikrintais duomenimis, prie bokšto autobusu atvežta apie 20 persirengusių desantininkų ir apibūdino jų išvaizdą. Tarp žmonių kilo šioks toks sujudimas. Dar šiek tiek pavaikščiojom aplink bokštą, nusileidome žemyn, ten apėjome. Draugei pradėjo skaudėti galvą, užsukome pas medikus. Apačioje buvo šiek tiek daugiau žmonių ir visi vyresnio amžiaus (nes prie bokšto buvo gana sunku prieiti, tik vienos kopėtėlės). Žmonės ramiai stovėjo, kažkas garsiai pasakojo anekdotus. Grįžome prie bokšto, ten jau buvo atvežta iš kažkurios mokyklos ar 34, ar 43 diskoteka ir vyko šokiai, atrodo dar nebuvo dvylikos. Mes prisijungėme prie jų. Apie pusę dviejų nusprendėme nueiti išgerti arbatos, po to nusileidome žemyn, kiek paėjome gatve į priekį ir čia atlėkė signalizuodama mašina, vairuotojas šaukė pro langą: “Tankai žiede!” Pasileidome bėgti prie bokšto, bet buvo tokia spūstis prie kopėčių, tad pasilikome apačioje, dar buvo galima kopti šlaitu, bet jis buvo labai slidus, žmonės kopė ir slydo atgal, be to, reikėjo perlipti tvorą. Sustojome pirmoje eilėje, iš kur atvažiavo tankai. Netrukus jie privažiavo, bet per sunkvežimius jų nematėme, tik šviesas. Pradėjo šaudyti. Išbyrėjo aplinkinių namų stiklai. Žmonės stovėjo susikibę rankomis ir šaukė “Lietuva, Lietuva!” Atbėgo vyras, šaukia, kad trūksta žmonių prie bokšto. Dalis nubėgo. Kiti vyrai šaukia, kad čia nieko neliks. Kilo sumaištis. Šaudė toliau, visą laiką galvojau, kad tuščiais. Dar vėliau vėl atbėgo vyras ir rėkia “bokštą ima iš kitos pusės, visi prie bokšto”. Ant šlaito buvę žmonės bematant išvertė tvorą ir visi pradėjo bėgti prie bokšto. Nubėgo ir draugės brolis. Kažkiek pastovėjome apačioje, bet kai išgirdome, kad dūžta bokšto stiklai, užbėgome į viršų. Bokšto šviesos užgeso. Švietė tik tankai. Jermalavičiaus radijas klykė, kad parlamentas nebeveiksmingas, jie tikroji valdžia, jie už humanizmą, liepė skirstytis pas vaikus. Tai buvo tikras siaubas! Nuo bokšto tankai pradėjo vyti žmones, jie pasileido link mūsų. Priėjęs kažkoks vyras patarė mums išsižioti kai šaudo, kad nesprogtų ausų būgneliai. Nubėgome nuo šlaito, kad žmonės nenustumtų. Apačioje į greitąsias pradėjo nešti pirmus sužeistuosius. Matėme sumuštus žurnalistus. Atbėgusi moteriškė šaukė, kad prie bokšto daug sužeistų. Kvietė sanitarus, vienas jų bandė atsikalbinėti, kad jų ten neleis, bet nuėjo. Sužeistųjų gausėjo, greitosios pagalbos mašinos negalėjo išvažiuoti per sunkvežimius, kilo sumaištis. Bokšte nesiliovė šaudymas. Tankai jau važinėjo po visą aikštelę, žmonės stovėjo ten, kur buvo tvora, iš apačios atrodė, kad važiuoja žmonėms per kojas, šaudė, kai kurie žmonės krito. Norėjome važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos, bet aš sutikau mamą, jai buvo labai bloga ir išvažiavom su ja į Kauną. Važiavome autobusiuku, kuriam tankas vamzdžiu buvo išmušęs visus langus.
1991 m. sausio 28 d.