Išgirdusi pavojaus šauksmą: “Visi Lietuvos žmonės, kas galite atvažiuoti į Vilnių, iškilo grėsmė...” Sausio 10 d. vakare išvažiavau į Vilnių budėti prie pastatų, kur kilo grėsmė, kad gali būti užgrobti.
Sausio 10 d. naktį budėjau prie Televizijos bokšto. Susirinko daug žmonių. Nors ir drėgna, vėjuota naktis buvo, bet žmonės šoko, dainavo, skandavo “Lietuva!” Apie vidurnaktį pasigirdo pavojaus signalai, susispietėme prie Televizijos bokšto durų, drebėjome nuo drėgmės ir šalčio, o tuo pačiu nuo įtampos, nežinojom, ko laukiam. Tuoj pat išvydau greitai važiuojančias kariškas mašinas – tanketes, paskui juos važiavo mašina su raudonuoju kryžiumi. Iš tankečių šaudė. Sudrebėjo širdis. Skandavome “Lietuva!” Po to išgirdome per garsiakalbį, kad užimti Spaudos rūmai. Atbėgo žmonės nuo Spaudos rūmų ir pasakojo, kaip žiauriai mušė šautuvų buožėmis žmones. Pasakojo, kaip šaudė kulkosvaidžiai, kaip burzgė tankai.
Naktį į sausio 13-ąją budėjau prie Radijo ir televizijos komiteto. Apie 2 val. nakties nuėjau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Aikštėje buvo labai daug žmonių. Staiga kilo sąmyšis – žmonės siūbtelėjo į gatvę, į Neries pusę. Pakvipo paraku, pasigirdo traškėjimas. Žmonės šaukė “fašistai!” Sužinojau – pravažiavo tanketės. Tuoj, po kelių minučių, aptemo vakarinė Vilniaus miesto pusė. Tik prožektoriaus spinduliai varstė dangaus skliautą. Pradėjo šaudyti iš pabūklų, girdėjosi kulkosvaidžių tratėjimas. Apimti siaubo klausėmės baisaus dundesio. Nusprendžiau, kad tikriausiai puolamas Televizijos bokštas, o gal ir Radijo komitetas. Pasileidau bėgti Radijo komiteto link. Priešpriešais žemyn, link Aukščiausiosios Tarybos rūmų, skubėjo žmonės. Jie sakė, kad reikia grįžti, dabar skubėti į aikštę, nes ten jau puola. Aš veržiausi pirmyn, nes žinojau, kad ten yra likę savi žmonės, pagalvojau, jog tikriausiai gali būti ir sužeistų, gal reikalinga ir mano pagalba. Sutikau išsigandusią moterį. Ji bėgo nuo Radijo komiteto. Sustojusi sakė: “Jie šaudo tikrais šoviniais. Štai palto skverną peršovė. Visa koja dega. Aš bijau. Ten liko mano vyras ir mano brolis. Jie dirba komitete”.
Pasakiau, jog aš ten taip pat turiu patekti. Nėrėme abi kartu į tą baisų triukšmo, ūžesio, kulkosvaidžių tratėjimo, žmonių šaudymo mašiną. Nuo šarvuočių šaudymo byrėjo namų stiklai. Žmonės šaukė: “fašistai!”, “žmogžudžiai!”, “Lietuva!”
Buvo tokia sumaištis, baisus šaudymas iš kulkosvaidžių, besisukiojantis pabūklo vamzdis taikė tiesiai į žmones. Triukšmas. Susiimu už galvos ir krentu prie medžio. Vėl trenksmas – vėl krentu. Ir taip be paliovos. Protarpiais matau: prie komiteto autobusai išdaužytais langais, prieš juos tanketės išrikiuotos, kairėje pusėje šarvuotis, dešinėje – maišalynė žmonių ir automatais ginkluotų kareivių. Matau: atvažiuoja sunkvežimis, kareiviai sušoka į sunkvežimį, pamojuoja ranka ir išvažiuoja. Kitos kariškos mašinos suka į komiteto kiemą. Išsirikiuoja sargybiniai. Jie atstatę ginklus stovi išžergę kojas ir svyruoja į šonus. Už jų dešiniau matau šarvuočio tūtą. Ten, patamsyje, matėsi išrikiuoti raudonraiščiai (kai išaušo įsitikinau, kad tikrai taip).
Pro mane prabėgo japonų korespondentas su filmavimo kamera. Aptilus šaudymui, atvažiavo autobusas. Iš jo išlipo visa svita – būrys žmonių. Vienas iš jų buvo juodais akiniais. Visi žmonės šaukė: “išdavikai, žmogžudžiai!” Tuoj nušvito Radijo komiteto langai. Pro šviečiančius langus matėsi, kaip kareiviai knisosi stalčiuose, ėmė iš jų daiktus, grūdosi į kišenes, kitus daiktus krovė į dėžes ir nešė į kiemą. Ten krovė į mašinas. Vėl sutratėjo kulkosvaidžiai ir tuo tarpu pasigirdo garsiakalbyje balsas: “Žmonės skirstykitės, eikite namo, jūs esate išvaduoti taikiu būdu. Jau atstatyta tarybų valdžia, jus išvadavo Nacionalinio gelbėjimo komitetas”.
Nesuvaldomas šiurpas sukrėtė mane. Tokio baisumo nebuvau patyrusi – dar tebešaudo į mus, o mums sako, kad vaduoja taikiu būdu. Pro mane pravedė sužeistą merginą. Čia pat greitoji pagalba, į kurią kautynių pradžioje mačiau nešant neštuvais sužeistuosius. Neatlaikiau – šaukiu: “Išgamos, fašistai, žmogžudžiai, vagys!” Įsižiūriu į kareivių veidus: didelės akys, mažas ūgis, bekraujis veidas. Dejuoju nuo patirto siaubo. Kažkas praneša: 9 val. prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų mitingas, rinksis “Jedinstvo”.
Einu į aikštę. Ten sumaištis. Dega laužai, žmonės šildosi. Išvargę, susirūpinę veidai, maldos žodžiai, prašantys Dievo atleidimo ir palaimos. Su manimi grupelė žmonių iš Kėdainių. Du vaikinai rankose laiko trispalvę vėliavą, supurvintą, apšlakstytą krauju, tik išneštą iš kautynių lauko. Vaikinų drabužiuose kraujo dėmės – jie nešė sužeistuosius. Stovime ir laukiame vėl... Girdime: tankai pasuko link Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Matau staigiai pilnėjančią aikštę. Žmonės plūsta iš visų pusių. Jau pilna Neries krantinė. Pasidaro truputį lengviau. Tik baisiai šalta...
1991 m. sausio 20 d.