Įvykių prie Televizijos bokšto 1991 m. sausio 13-ąją aprašymas
Tai nutiko 1991 m. sausio 13 d. 02.00 val. nakties, tačiau truputį grįžkime atgal – į sausio 12 d. Aš, girdėdamas, kad labai suaktyvėjo kariškiai ir išaugo įtampa prie Aukščiausiosios Tarybos, pasiskambinau geriausiam savo draugui Titui Masiuliui ir paklausiau, gal jis ruošiasi važiuoti į Vilnių ir budėti prie AT pastato. Jis pasakė, kad ruošiasi važiuoti dvejomis mašinomis ir yra laisvos šešios vietos. Paskambinau draugams ir mes išvykome. Kartu važiavo Titas Masiulis, Laima Kujelytė, Zita Ragulskytė, Andrius Čapas, Tito tėtis, sesuo ir sesers vyras. Į Vilnių nuvykome apie pietus. Oras buvo nekoks: tai lijo, tai snigo. Dainuodami klausėmės pamokslo, kitaip tariant, budėjome.
Prie Aukščiausiosios Tarybos buvo ramu ir jokių požymių, kad artėja toji lemtinga valanda. Kadangi buvo labai daug žmonių ir tvyrojo ramybė, su Titu nusprendėme važiuoti namo ir atvažiuoti kitą dieną, kai bus mažiau budinčiųjų ir mes būsime labiau reikalingi. Tačiau mes neišvažiavome, nes į sutartą vietą neatėjo Tito tėtis ir kiti. Taip sulaukėme nakties. Įtampa pradėjo didėti. Žmonės pradėjo blaškytis, ar tai intuityviai jausdami kažką negero, ar tiesiog bloga nuojauta jau lankė mus. Kunigas laikė Šv. mišias, daugelis meldėsi. Pasigirdo pirmieji tankų šūviai prie Televizijos bokšto. Taip pat ir pranešimas bei raginimas, kas gali, kad vyktų prie bokšto, nes ten jau veržėsi tankai ir šarvuočiai. Kadangi Tito mašina buvo pastatyta patogiai, t.y. mes galėjome laisvai išvažiuoti, tai nusprendėme lėkti. Tuo metu tiltu, prieš Aukščiausiąją tarybą, pravažiavo kolona BMD tipo tankečių. Galvojome, kad puls rūmus. Tačiau jos pasuko į šoną. Tapo aišku, jog prie bokšto vyksta rimti dalykai. Susėdome į automobilį ir nulėkėme prie TV bokšto. Pakeliui buvo labai daug mašinų, skubančių į įvykio vietą. Pravažiavę sankryžą, kur sukama prie bokšto, pamatėme, kad kelias užtvertas sunkiaisiais tankais ir tanketėmis. Iš kažkur rūko dūmai. Tankai, žemai nuleidę vamzdžius mojavo jais į visas puses ir šaudė. Visur buvo labai daug žmonių, visi skandavo „Lietuva, Lietuva!“, „Laisvė!“, „Okupantai!“ Prieš šlaitą stovėjo sudaužytas autobusas. Mes mašiną pastatėme skverelyje ant žolyno ir nuskubėjome link šlaito. Buvo slidu, bet šiaip taip užsiropštėme. Pamatėme, kad tankai, išvertę tvorą, važiuoja tiesiai prie bokšto, o iš paskos tanketės bei mašinos su desantininkais. Visi buvo apsiginklavę automatais, apsirengę neperšaunamas liemenes. Žmonės bokštą buvo apjuosę gyva grandine. Čia stovėjo įvairaus amžiaus žmonės – nuo senų iki paauglių. Nieko nelaukdami įsijungėme į minią. Tarp žmonių jokių provokacijų nebuvo, visi buvo beginkliai. Vienintelis ginklas – karštas laisvės troškimas. Visi skandavo „Lietuva, Lietuva!“, „Laisvė! Laisvė!“ Skandavome ir mes. Per kojas ėjo lengvas „šiurpuliukas“ nuo konfrontacijos tarp taikios minios, kilnių tikslų ir brutalios sadistiškos jėgos. Pastoviai šaudė tankai. Mus apmėtė sprogstamaisiais paketais. Byrėjo vis pirmojo aukšto langai. Mes dar stipriau susikibome ir toliau skandavome „Lietuva, Lietuva!“, „Laisvė!“ Šaudymas tęsėsi. Žmonės drąsino vieni kitus, kad šaudoma tuščiais šoviniais. Praėjęs visus sovietų kariuomenės etapus ir aš maniau, kad šaudo tuščiais. Paskui tankai pradėjo spausti žmones prie sienos. Desantininkai jau veržėsi į vidų, tačiau kitoje pusėje. Mes stovėjome lyg įkasti į žemę. Paskui pamačiau, kaip tanko vamzdis iškilo virš minios, ir pasigirdo kurtinantis trenksmas, nubloškęs kelis žmones į šoną. Žmonės, traiškomi tanko, pradėjo mus stumti. Jau girdėjosi šūviai bokšto viduje – iš to supratau, kad įsiveržta į vidų. Tada išgirdau keletą kulkų, nuskriejusių rikošetu. Pamaniau, negi šaudo iš kovinių šovinių į minią? Pasibaisėjau. Žmonės plūdo toliau ir mus nustūmė į šoną. Pradėjo nešti sužeistuosius. Kadangi Titas stovėjo toliausiai nuo galo, tai atsitrūko nuo mūsų grandinės ir atsidūrė prieš tanką. Tankai šaudė pastoviai, aidėjo automatų papliūpos. Titas, mojuodamas rankomis, bandė stabdyti tanką. Gal jis pamatė ką nors po jo vikšrais? Nauja žmonių banga, nublokšta tanko, mus visiškai atstūmė nuo bokšto. Visi buvome sveiki gyvi, tik nebuvo Tito. Pradėjome jo ieškoti, šaukti, tačiau buvo baisus triukšmas. Tada tankai pradėjo vaikyti nustumtus žmones nuo bokšto. Kad būtų saugiau, Zitą ir Laimą nuvedžiau į šoną, kad nebijotų, palikau Andrių, o pats grįžau ieškoti Tito. Priėjau arčiau bokšto. Viduje stipriai šaudė. Iš vidaus „pylėsi“ kulkos. Pamačiau paleistą automato seriją į bokšto skliautą. Pasipylė kibirkštys, krito tinko gabalai. Visiškai įsitikinau, kad šaudo koviniais šoviniais. Grįžau atgal neradęs draugo. Paskui dar kartą ėjau ieškoti, bet ir vėl jo nepamačiau. Tada pamanėme, kad gal jis atsitraukė anksčiau. Norėdami tuo įsitikinti, išėjome iš aptvėrimo. Pradėjo nešti sužeistuosius. Nusprendėme tikrinti ir... trečiuoju atnešė mūsų draugą Titą. Kai tik pamačiau, supratau, kad reikalai blogi – žvilgsnis buvo negyvas. Greitai nunešėme į apačią, kur buvo greitosios pagalbos automobiliai, tačiau gydytojai jau niekuo nebegalėjo padėti mūsų draugui. Aš ir Laima nuvykome kartu su žuvusiu draugu į raudonojo Kryžiaus ligoninę ir ten, laukdami rezultatų, pasibaisėjome sužalotų ir nužudytų žmonių gausybe.
Po šitos nakties kažkas mane apleido ir pajaučiau, kad aš nebe toks, koks buvau anksčiau, nors kas yra dabar dar negaliu pasakyti – laikas parodys.