VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Narkus Jordanas, Antano.
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Televizijos bokšto užgrobimas.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, prie Televizijos bokšto.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 01 13
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apie 4 valandas.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Laikėmės susikabinę rankomis tam, kad nepravažiuotų tankai.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Su sūnumi ir kitais autobusu atvažiavusiais 10-čia žmonių.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 01
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Aš, šeštadienį su grupe važiuojančių iš Šventosios į Vilnių, atvažiavau padėti apsaugoti Parlamento rūmus ir Televizijos bokštą.
Važiuojant nutarėme sustoti prie Televizijos bokšto. Nutarėme, kad ten bus mažiau žmonių ir bus reikalinga parama. Taip ir padarėme. Mūsų grupė buvo iš 10 žmonių, tarp jų – 3 moterys. Prie bokšto žmonių buvo daug. Jie dainavo tautines dainas, grojo liūdna muzika. Žmonės norėjo save nuraminti, neišreikšdami liūdesio, bet linksmumas buvo dirbtinis, ne iš širdies. Atrodė, lyg jaustų kažką siaubingo, tačiau nenori pasiduoti nevilčiai. Mes stovėjome prie administracinio pastato. Mane visą laiką kankino nerimas. Sugalvojau nueiti prie Televizijos bokšto. Išėjau per kiemą, laipteliais užkopiau į Televizijos bokšto teritoriją. Pamačiau įspūdingą vaizdą. Buvo 24.00 val. Teritorijoje buvo daug žmonių. Vieni prie bokšto dainavo, kiti grojo ir šoko tautinius šokius. Kiti pakraščiuose, prie tvoros, kūreno mažus lauželius. Žaidė, kepė bulves vaikučiams. Buvo linksma. Aš apėjau aplink Televizijos bokštą. Vienoje vietoje šoko tautinį šokį ir jauna moteris pakvietė mane šokti. Aš nenorėjau sutikti, bet ji sakė, kad bus šilčiau ir aš sutikau. Tačiau nebaigęs šokti nuėjau toliau. Priėjau prie administracinio pastato, prie savo grupės. Su nerimu slinko nakties valandos. Prasidėjo sausio 13-toji. Praėjo viena valanda, baigėsi antra... Pasigirdo du šūviai iš važiuojančio tanko, trečias šūvis pasigirdo kartu su serijomis iš automatų. Prožektorių šviesos srovė buvo nukreipta į žmones. Žmonės nepasimetė.
Mes dar labiau suartėjome, susiėmėme rankomis ir vienintelis šūkis buvo “Lietuva, Lietuva būk laisva!” Sukant link bokšto, gatvėje, buvo pastatytas smėlio barstytuvas ir lengvasis automobilis VAZ. Tankas jų neaplenkdamas pervažiavo per viršų ir pasuko link bokšto. Iš paskos važiavo dar daugiau tankų, nukreipusių šviesos sroves į bokštą ir prie jo stovinčius žmones. Aš tuo metu nuo administracinio pastato nubėgau prie bokšto. Žmonės buvo susikabinę rankomis ir gyva grandine apjuosę bokštą. Aš prisijungiau prie jų. Žmonių buvo daug, o pradėjo supti bokštą iš visų pusių. Mes tvirtai susikabinę vieningai skandavome “Lietuva, Lietuva būk laisva!” O pabaisa vis artėjo, iš jos akių sklido akinanti šviesa, o vietoje dantų kaleno automatai. Nė vienas nežinojome likimo, bet buvome tvirti ir nebuvo baisu. Tankai sustojo, nuleido pabūklų vamzdžius iki galvų lygio ir iššovė. Žemė sudrebėjo, langai dužo. Visi oro bangos buvome dar stipriau suglausti. Desantininkai, kalendami automatais, dar išmetė dūminius paketus ir pro langą sušoko į bokštą. Iš vidaus į mus pradėjo šaudyti, mušti, naudodami gaisrines žarnas pilti vandenį. Ir taip mus atstūmė už tankų. Žmonės pradėjo bėgti kas kur. Aš prašiau nepanikuoti. Pradėjome šaukti “Lietuva, Lietuva būk laisva!” Ir aš nepajutau, kaip mes susijungėme į vieną ir krūtinėmis atrėmėme tankus ir kareivių automatus. Tuomet pamačiau siaubingus desantininkų veidus, jie atrodė žiaurūs, automatus laikė tiesiog įrėmę žmonėms į krūtines. Mes maldavome, prašėme nešaudyti, nemušti, o jie kaip robotai dirbo savo darbą – mušė automatų buožėmis. Kai kurie desantininkai turėjo metalinius strypus. Su strypais, tikriausiai, buvo karininkai, nes norėjo didesnę drąsą parodyti savo pavaldiniams.
Nemoku nei parašyti, nei pasakyti, kas tada darėsi. Siaubas, baisu: tankai šaudo, automatai trata, žmonių klyksmas, vaikų riksmas, tankų riaumojimas. Bet žmonės nebėgo, jų negąsdino tankų galybė. Mes buvome beginkliai žmonės, neketinę užleisti priešui nė mažiausio gabalėlio žemės.
Ir taip mus atakavo po visą teritoriją, kol nustūmė nuo šlaito paskutinius. Mes kritome nuo šlaito į kiemą. Kiti buvo tankų sugrūsti į tvoros kampą prie šlaito, ten daugiausia ir žuvo. Desantininkai turėjo pačią įvairiausią karinę techniką: tankus, dujokaukes, automatus, durtuvus, radijo aparatūrą. O mūsų ginklas tebuvo vienas žodis: “Lietuva”.
1991 m. vasario 1 d.