KAD TIK UŽTEKTŲ
Tą lemtingą 1991-ųjų sausio 13-osios sekmadienio naktį prie Vilniaus televizijos bokšto budėjo ir trisdešimt aštuoni žmonės iš Dotnuvos-Akademijos. Dauguma mokslo darbuotojai, eksperimentinio ūkio specialistai, taip pat ir darbininkai, mokytojai, moksleiviai, pensininkai. Visiems rūpėjo kuo nors prisidėti prie Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimo, kuriai pastaruoju metu iškilo grėsmė. Važiavome galvodami, kad prieš minią beginklių, Nepriklausomybės trokštančių žmonių, nepakils ranka ir žiauriausio sadisto.
Atvažiavę šeštadienį apie 20 val. prie Televizijos bokšto, Karoliniškėse, radome labai daug žmonių. Vėliau jų dar daugiau prisirinko. Galėjo būti per 10 tūkstančių. Degė laužai, sklido muzika, dainos, būriavosi, šnekučiavosi žmonės. Vietiniai vilniečiai vaišino atvykusius karšta arbata, sultiniu.
Apie 2 val. nakties per garsiakalbį pranešė, kad link Karoliniškių važiuoja tankai, šarvuočiai. Po dešimties minučių jie jau buvo Televizijos bokšto prieigose. Visi dar tvirčiau susikibom rankomis, kas prie pagrindinio įėjimo, kiti gyvais žiedais apjuosė Televizijos bokštą, pranešusį visam pasauliui Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Buvo kalbama, kad jei desantininkai veršis, tai per pagrindinį įėjimą. V. Minkevičienė sakė, jog mes, vyresnieji, turime sulaikyti desantininkus, kad bokštą saugantis jaunimas nenukentėtų. Tankai apsupo bokšto teritoriją iš trijų pusių. Neužtvėrė jiems kelio nei smėlio barstytuvai, pastatyti skersai kelio. Dangus nusidažė raudonai, pasigirdo kurtinantis trenksmas, šaudė tankai, dangų raižė šviesos prožektoriai. Visi šaukė “Lietuva, Lietuva, Lietuva”. Per garsiakalbį iš tarnybinių bokšto patalpų, prie kurių stovėjome, išgirdome padrąsinantį žodį: “Neišsigąskite, tai psichologinė ataka, pašaudys ir išvažiuos”. Pasigirdo kulkosvaidžių ir automatų serijos. Matėsi ore, kaip lekia šviečiančios kulkos. Tankas, sustojęs gatvėje link pagrindinio įėjimo, paleido dujas. Vėjas jas nešė tiesiai ant žmonių, stovinčių prie pagrindinio įėjimo. Veidus dengėme kas nosinėmis, kas skarelėmis ar šalikais. Automatų šūviai tratėjo ir tratėjo. Netoliese, kitoje gatvės pusėje, stovėję du vyrai sukniubo. Juos tuoj pat išvežė greitosios pagalbos mašina. Netrukus, apie 2.20–2.30 val., nuo bokšto link čia pat stovėjusių greitosios pagalbos mašinų ėmė nešti nušautuosius ir sužeistuosius. Du vyrai vedė vos einančią moterį kraujuotu veidu. Nors per kraują buvo sunku įsižiūrėti jos veido bruožus, bet man atrodo, kad tai buvo toji penkių vaikų motina sausio 16 d. iš palatos kalbėjusi Lietuvos televizijai. Po to vyrai su neštuvais nešė ir nešė: tai be gyvybės ženklų, tai vaitojančius bokšto gynėjus. Čia buvo apie 8–10 greitosios pagalbos mašinų, kurios vežė ir vežė nukentėjusiuosius. Užgeso Televizijos bokšto signalinės šviesos. Liko aukštai vienas šviesų žiedelis. Bokštas atrodė lyg didžiulė dangų remianti žvakė, pastatyta žuvusiems Nepriklausomybės gynėjams.
Tankai šūviais kurtino žmones. Nuo oro bangos išbyrėjo aplinkinių namų ir netoliese stovėjusių autobusų langai. Kulkosvaidžiai ir automatai tratėjo daugiau nei dvi valandas su nedidelėmis pertraukomis. Apie 4.30 val. du tankai, trys šarvuočiai ir trys tanketės iš bokšto teritorijos išvažiavo. Desantininkai iš vienos tanketės, važiuodami Kosmonautų prospektu paskui troleibusą su keleiviais, dar paleido seriją iš kulkosvaidžio į orą.
Tuo metu (apie 4.30 val.) dar buvo likę nemažai žmonių, bestovinčių prie tvoros, juosiančios Televizijos bokšto kalnelį šiaurinėje pusėje. Desantininkai trimis tanketėmis juos stengėsi išsklaidyti, išvaikyti: šviesdami į akis prožektoriais, šaudydami į orą, važiuodami tiesiai į žmones. Privažiavę prie pat apsisukdavo. Taip kartojo daug kartų (apie 20–30 min.). Žmonės stovėjo kaip siena ir nesitraukė.
Apie 5 val. susirinkę į autobusą nesulaukėme dviejų bendrakeleivių: Anatolijaus ir Sauliaus. Jie buvo prie Aukščiausiosios Tarybos ir prie Radijo ir televizijos komiteto. Prie pastarojo irgi buvo šaudoma į žmones. Aš paskambinau į greitąją pagalbą ir sužinojau, kad sužeistuosius nuo Televizijos bokšto vežė į 1-ąją ir 6-ąją klinikines bei į Raudonojo kryžiaus ligonines, o nuo RTV komiteto į 1-ąją klinikinę ligoninę. Į šias ligonines paskambinęs mūsų bendrakeleivių neradau. Buvo vis tiek neramu, nes medikai sakė, kad sąrašai negalutiniai, netikslūs, kad daugelio pavardžių nežino, nes jie be dokumentų. Po pusvalandžio (apie 5.30 val.) vėl paskambinom į minėtas ligonines. 1-osios klinikinės ligoninės darbuotoja pasakė, jog atvežti devyni žuvę ir visi nuo TV bokšto, kad iš ten atvežta ir virš penkiasdešimt sužeistųjų. Prieš pat 7 val. vėl paskambinau į ligonines, ieškodamas negrįžtančių bendrakeleivių, bet laimei sąrašuose jų pavardžių nebuvo. Nesulaukę jų, 7 val. išvažiavome namo. Vėliau jie pranešė, kad yra gyvi ir nenukentėję, liko saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Tik lemties dėka likome gyvi ir nesužeisti. Tačiau kiekvieno širdyje liko didelis neteisybės randas. Bokšto neapgynėme, tačiau parsivežėme lietuvių vienybės įrodymą ir tikėjimo ateitimi kibirkštėlę.
Didelę auką Lietuva sudėjo ant Nepriklausomybės aukuro. Kad tik jos užtektų...